Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | Charizmatiškieji "Papa Roach" ir jų audri...

Paskelbta: 2019-06-14 17:03
„O siaube kaip karšta“, – vyraujantis nusiskundimas tropiniais karščiais, užklupusiais Lietuvą. Dušnumos iškamuoti kūnai, apsirėdę juoda atributika ne tik atiduoda duoklę sunkiosios muzikos žanrui, bet ir gali būti laikomi herojais. Juk ne kiekvienas ryžtasi traukti savo odinį rūbą, kai lauke esantis karštis, kasdien muša visus birželio rekordus ir net jame stoviniuoti likus dar daugokai laiko iki „Compensa“ koncertų salės durų atidarymo.

Kita vertus – renginys neeilinis. Nors Lietuvoje pirmą kartą viešinčių, iš užsienio atkeliavusių grupių, netrūksta, tačiau ne kasdien joje debiutuoja nu metal himno „Last Resort“ autoriai –„Papa Roach“.

Jau beveik tris dešimtmečius gyvuojantis metal, hardcore, punk rock žanrus apjungiantis kolektyvas, visame pasaulyje suburia milijonus gerbėjų, leidžia didelį populiarumą turinčius albumus, kurių savo sąskaitoje turi dešimt. Su naujausiu iš jų, išleistu 2019 m. sausio mėn. „Who Do You Trust?“ pagaliau atkeliavo ir į Lietuvą.

Tad kaip gi jiems sekėsi?

Pradėkime nuo to, kad „Papa Roach“ pasikvietė apšildyti vos prieš kelis metus susibūrusį sunkiosios muzikos kolektyvą „Trank“. Prancūzų ketveriukė, kuri šiuo metu intensyviai dirba su debiutinio albumo išleidimu, jau spėjo apšildyti tokius sunkiosios muzikos gigantus kaip kad: „Anthrax“, „Deep Purple“, o birželio 27 d., apšildys Rygoje viešėsiančius „Disturbed“.

Maždaug dvidešimt minučių po aštuntos valandos vakaro, scenoje išnyra Michael Douglas look alike „Trank“ frontmano Michel André Jouveaux (M.J.) vedinas sąstatas, stipriai nustebinęs savo vokalu ir įtraukiančiu pasirodymu. Pripažinkime, apšildančiųjų grupių pasirodymai dažniausiai būna sutinkami pustuščių salių ir kelių užkietėjusių pagrindinės grupės fanų, nenorinčių užleisti pirmųjų gretų kitiems. Antradienio vakarą, vykusio koncerto metu, prancūzus pasitiko toli gražu ne pustuštė salė metalheadų, kuriems jie tikrai patiko.

„Labas vakaras Vilniau“, – lietuviškai pasisveikina M.J.–, „esame grupė „Trank“ iš Prancūzijos, mus pakvietė nuostabūs vyrukai iš „Papa Roach“ jūsų apšildymui.“

Aktyvus bendravimas su publika, pasirodymo metu skambėję kūriniai: „Undress to Kill“, „Take the Money & Run“, „Bend Or Break“, „In Troubled Times“, „Illustrated Girl“ ir kiti iššaukė tokias sparnuotąsias žiūrovų sentencijas, kaip kad: „You‘re Fucking Awesome!“

„Mums sakė: jūs nuostabūs ir jie dar to nežino. Aš jums prižadu, kad tikrai čia sugrįšime. Mes to dar nežinojome iki užlipant ant scenos, bet žinome dabar. Ačiū jums labai, esame grupė „Trank“ ir mes jus mylime“, – nusilenkia prancūzų ketveriukė, užleisdama sceną techniniams darbuotojams, tiesa „Trank“ gitaristas Julien Boucq besikeičiant technikoms spėjo apturėti savo diva moment, siųsdamas oro bučinius nežinoma kryptimi, taip pralinksmindamas arčiau scenos besigrūdančius melomanus.

Vykstant grupių technikos rokiruotėms ir daugėjant žiūrovų, skamba grupės „Prodigy“ kūriniai, kaip „Papa Roach“ būsimojo pasirodymo pranašai. Balkone sėdinčiųjų taip pat padaugėja, gerbėjų tarpe ir nėščiosios, (ne)tyčia formuojančios būsimųjų kartų muzikines preferencijas.

Muzikai nutilus, šviesoms užgesus, scenoje su trenksmu išdygsta energingojo powerbanko Jacoby Shaddix vedini „Papa Roach“ vyrukai, kurie it Keturi apokalipsės raiteliai aidint ne angelų chorui, o „Who Do You Trust?“ kūriniui, „Compensa“ koncertų salės grindiniui atnešė sausojo sezono pabaigą.

„Kaip laikotės, Vilniau? Mes džiaugiamės pagaliau galėdami čia pasirodyti“, – griausmingai nuaidi „Papa Roach“ frontmano balsas – , „o dabar sugriaukime šią vietą!“. Po šių žodžių Jacoby, it koks Mozė, rankomis praskyrė „Raudonąją Compensos jūrą“ ir įsuko publiką į visą vakarą trukusį poginimąsi bei visa apimantį circle pit‘ą.

Masiniai circle pit‘ai buvo vienintelis vėsos šaltinis (neminint retsykiais užklumpančio „lietaus“, prakaito arba alaus pavidalu) salėje, kurioje buvo karščiau nei lauke. Pragariška šutra: suprakaitavę nuogi kūnai, išmarginti įvairiausių tatuiruočių, it judančios drobės su jame nugludusiais meno kūriniais.

„Mes esame nustebę, nesitikėjome tokios reakcijos, ilgai keliavome pas jus ir štai mes esame čia!“

Nustebo ne tik jie, nustebę turėjo likti ir didieji skeptikai manę, kad ši „vieno hito kūrėjų grupė“ prikvies tik penktosios ir šeštosios dekados atstovus, kurie stoviniuos pustuštėje salėje. Ech... ir kaip gi jie klydo. „Papa Roach“ muzikos industrijoje sukasi nuo 1993 m. Per beveik tris savo veiklos dekadas, sugebėjo užsiauginti ne vieną gerbėjų kartą. Birželio 11-osios vakarą, Vilniuje, žiūrovų tarpe netrūko jaunimo, kurie kone kiekvieną kūrinį atliko kartu su grupe, o didžiuosius mošpituose, sukosi ne tik augalotieji ,it iš stuomens ir iš liemens vaikinai, bet ir gležnosios dailiosios lyties atstovės.

„Papa Roach“ savo pasirodymo metu apjungė tiek naujausius savo kūrybos vaisius, tiek ir senuosius kūrinius, tapusius grupės vizitine kortele. Vakaro metu skambėjo tokie kūriniai, kaip kad: „Who Do You Trust?“, „Getting Away With Murder“, „Scars“, „Feel Like Home“, „Not the Only One“, „Renegade Music“, „Elevate“, „Falling Apart“ ir kiti, neleidę tuščiai rymoti vietoje bei prikėlę sėdinčiuosius nuo kėdžių. Tiesa, pastaruosius ne be „Papa Roach“ kreipimosi: „Mes nepritariam sėdėjimui koncertų metu, tai ne žiūrėjimas „Youtube“ ar video žaidimas, kurį būtų galima sustabdyti“.

Nuo 1993 m. trunkanti Jacoby lyginimosi marškinių prieš užlipant į sceną tradicija buvo tęsiama ir Vilniuje. Neilgai trukus leopardiški vokalisto marškinėliai jau buvo permirkę. Štai ką reiškia, kai atlikėjas visą save atiduoda publikai. Sausi neliko ir likę „Papa Roach“ vyrukai: tiek gitaristas Jerry Horton, tiek bosistas Tobin Esperance, tiek būgnininkas Tony Palermo, tiek ir šiame ture kartu keliais instrumentais grojantis Anthony Esperance sausi ilgai neišbuvo. Kaip ir visa publika.

Trumpam pasišalinę nuo scenos, „Papa Roach“ grįžo su encore pasirodymu, atlikdami du savos kūrybos kūrinius: „Last Resort“, „Born for Greatness“ bei „Firestarter“, taip atiduodami pagarbą 2019 m. kovo 4 d. iš gyvenimo pasitraukusiam grupės „Prodigy“ vokalistui Keith Flint.

„Neklausykite blogų minčių galvoje, tikėkite savimi, jūs esate sukurti geresniems tikslams, net jei kartais taip ir neatrodo.“

„Papa Roach! Papa Roach! Papa Roach!“, – skanduoja absoliučiai laiminga publika.

„Dėl šio ryšio ir gyvename. Mes esame toli nuo namų, bet jūsų dėka, jaučiam, kad esame namuose.“

Pasibaigus koncertui, šlapi, bet laimingi, pavargę, bet pakylėti klausytojai išsiskirstė namo, parsinešdami neišdildomus įspūdžius. Geriausias metų koncertas? Vienas iš geriausių. Tačiau vienareikšmiškai, geriausias pastarųjų metų sunkiosios muzikos debiutas Lietuvoje!

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis





© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By