Švelnūs garsai, atmosferiškumas, neskubėjimas – muzika tarsi nugramzdina į letargiją, rodos, dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius. Tiesiog mirtinai lėtas saksofono verksmas, šepetėlių dūžiai į būgnus lėtesni už bet kokį įmanomą kvėpavimą, narkoleptiškas kontraboso stygų užkabinimas ir liūdnos pianino melodijos – atliekama muzika yra labai graži ir kartu bauginanti.

Taip skamba „Bohren und der Club of Gore“ – grupė iš Miulheimo prie Rūro, įkurta 1992 m., nors grupės nariai Thorsten Benning, Robin Rodenberg, Reiner Henseleit, Morten Gass kartu grojo jau nuo 1988-ųjų. Grupės nariai – seni draugai dar iš mokyklos laikų, kurie grojo grindcore‘o, hardcore‘o, death ir doom metalo grupėse. Grupės pavadinimas kilo nuo žodžio gręžti (grupė turėjo nuotrauką, kurioje buvo pavaizduotas grąžtas besiskverbiantis į metalinę plokštelę) ir Nyderlandų metalo grupės „Gore“. Tačiau, jiems norėjosi kažko daugiau – sukurti savitą, unikalų stilių. Ir jiems pavyko. Nors grupės kuriama muzika per dvidešimt šešerius kūrybos metus keitėsi, vis dėlto dažniausiai ji tiek kritikų, tiek atlikėjų įvardinama, kaip kad doom jazz, dark jazz, ambient jazz, jazz noir ir kt.

Grupė ne viename interviu yra pastebėjusi, kad per metus atlieka apie penkiolika koncertų, o tokia praktika taikoma nuo pat grupės įkūrimo, tad didelėmis gastrolėmis grupė nepasižymi, tačiau kaip patys yra pastebėję, jiems taip patinka ir galbūt todėl jie kiekvieną koncertą vis dar atlieka su tokiu pačiu entuziazmu. Turint galvoje, kad grupės koncertai pasitaiko retokai – reikia padėkoti Suru.lt kolektyvui už galimybę išgirsti grupės koncertą gyvai – tikra gyvenimo druska.

Koncertas Vilniaus Kongresų rūmuose prasidėjo prigesus visoms šviesoms. Grupės nariai buvo tik šiek tiek apšviesti – šviesos buvo labiau sukoncentruotos į instrumentus. Klausant grupės kūrybos ne kartą teko susidurti su efektu, kuomet ne tik atsiriboji nuo aplinkos, bet tuo pačiu susiduri su iš pažiūros visiškai priešingu ir paradoksaliu efektu – tampi labai susitelkęs ir suprantantis aplinką, kurioje esi. Kiekvienas garsas, kiekvienas šviesos fotonas ar net menkiausias judesys būna pastebėtas, išgirstas, išjaustas.

Apie atskiras dainas neverta rašyti, nes visą koncertą išeina suvokti tik holistiškai, kaip tam tikra prasme vieną, nedalomą vienį, nors tarp kūrinių ne kartą nuskambėjo „mediniai“ pokštai, pavyzdžiui: „Ši daina apie tokius bičus, kaip mes. Kai jiems „normaliai“ sekasi, tada nuėję į barą taip ir liekame vieni ir galime toliau gerti pradėtą gurkšnoti alų tyloje.“ arba „Ši daina skamba lyg būtum užstrigęs lifte. Savaitgaly.“. Kaip pokštas nuskambėjo ir narių pristatymas – Christoph Clöser, Morten Gass, Robin Rodenberg buvo pristatyti tiesiog kaip bosistas, pianistas ir saksofonistas. Viename interviu skaičiau, kad grupė savo koncertus pristatė, kaip mišias, ir iš tiesų koncertas turėjo tamsaus sakralumo. Mišios vienam.

Tenka pastebėti dar du įdomius koncerto reiškinius: 1. grupės vizitine kortele tapęs paskutinės dainos pristatymas (kuria koncertas nesibaigia) ir išėjimo/grįžimo ritualo atsisakymas, kuris irgi vyko kiek tai komiškai. 2. Grupė Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga sugrojo dar vieną dainą su lietaus garsais. Buvo sukurta tikrai nuostabi atmosfera ir tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kada Lietuvos vardo ir lietaus sąryšis, mano galvoje, netapo dirbtinis ir banalus.

Pabaigai rekomendacija klausyti „Sunset Mission“ ir „Black Earth“ albumų.

P.S. Nors grupės nariai neperša taisyklių kaip reikėtų klausytis jų muzikos ir yra sakę, tačiau siūlyčiau klausant šios grupės kūrybos:

1. Pradėti klausyti vidurnakty.
2. Būti vienam/vienai.
3. Klausytis garsiai.
4. Atsipalaiduoti.
5. Mėgautis.


Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas.

---