Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Batushka" liturginės giesmės smilkalų ...

Paskelbta: 2018-10-23 17:03
RENGINIO RECENZIJA | „Batushka“  liturginės giesmės smilkalų atmosferoje — kai susitinka metalas ir religija (+ FOTO GALERIJA)
Batushka. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
„Batushka“ yra viena iš tų grupių, kuri nuo pat pradžių suformavo savo pasirodymų ir muzikos koncepciją. Nuo pat debiutinio ir labai vykusio albumo „Litourgiya“ pasidarė aišku, kokią tematiką savo pasirodymuose ir muzikoje akcentuoja ši grupė. Vis dėlto, nėra daug žinomų grupių metalo muzikos scenoje, kurios gilinasi į tradicinių religijų kultą, o ne įvairius magizmus ir satanizmus, o ką jau kalbėti apie kitus muzikos stilius. Lenkai jau sėkmingai pasirodė ir palankių atsiliepimų gavo po pasirodymo „Devilstone“ festivalyje 2016 metais, taigi, sugrįžo po dviejų metų pertraukos iš naujo pademonstruoti savo ortodoksinio ritualo.

„Lofto“ erdvė atrodė itin tinkama savitai atmosferai sukurti ir jai savaip interpretuoti. Scena buvo paruošta iš anksto jau su daugybę smulkmenų, kurios uždaroje aplinkoje, atrodo, išpildė visą ortodoksinių liturginių apeigų esmę — be galo daug žvakių, puošnūs metaliniai atributai, galų gale ir altorius su kaukolėmis, kurios, atrodo, vienintelės iškrito iš stačiatikių apeigų konteksto. Greičiausiai dėl ganėtinai sudėtingos scenografijos ir buvo atsisakyta apšildančiųjų grupių pasirodymo ir tebuvo tik „Batushka“, kurios pasirodymas gan nuvėlintas iki 21:30. Papildant, gal kiek ir dviprasmiškai prieš koncertą atrodė visos „Lofto“ erdvės dvilypumas: tarp sakralaus scenos sąstato ir kitame gale esančio bariuko, kur žmonės tauškia ir gurkšnoja įvairius gėrimus. Tačiau signalai, kad bus intriguojantis metalo grupės performansas, buvo akivaizdūs.

Ir štai, procesija eina, apeigos prasideda! Įžanga tikrai užtikrino liturginių apeigų atmosferą: išėjo muzikantai su apsiaustais ir uždengtais veidais (kas irgi labiau suponuoja labiau misteriškas, o ne krikščioniškas nuotaikas), liepsnojančia skalele uždegė devynias galybes žvakių. Giedojimas pynėsi su toli girdimais instrumentų derinimo garsais, jau galėjai justi sklindantį smilkalų kvapą ir išgirsti pirmas tamsaus metalo stiliaus natas, atliekamas dviejų gitarų ir boso. Būgnų komplektas sąmoningai paslėptas po uždanga, kad neįvestų dar daugiau disonanso į kuriamą įvaizdį.

Ir kaip ir buvo galima tikėtis, visas pasirodymas sukosi apie jų debiutinį ir kol kas vienintelį albumą „Litourgiya“, kurį sudaro oktalogija pavadinimu „Yekteniya“. Išgryninta lyrinė tematika, kurioje susipina ortodoksinė dogmatika ir krikščioniškojo tikėjimo genezė, skambėjo sunkiai ir tamsiai skambančių gitarų fone. Jau nuo pat pirmosios „Yekteniya“ dalies negalėjai skųstis garso kokybe, kuri „Lofte“ labai dažnai yra aukšto lygio (galbūt akustika metalo koncertams yra tinkama) — sodriai ir užgožiančiai skambančios gitaros nekurtino ir davė malonų toną visai aplinkai. Toks garsas padėjo užsivesti ir publikai — masinis galvų kratymas prasidėjo ganėtinai ankstyvoje koncerto stadijoje. Šitai ir publikos šūkavimai irgi kėlė labai keistą rezonansinį efektą su ant scenos vykstančiu veiksmu. Dėl gana plonai skambančio aukšto tono giedojimo šeštoje „Yekteniya“ dalyje apeigų moderatoriui (atseit, stačiatikių kunigui), kurio vaidmenį apsiėmė grupės pagrindinis vokalistas, teko tildyti publiką, kad giedojimas būtų aiškiai girdimas.

Paties muzikavimo kaip techninės grupės charakteristikos kokybė irgi buvo nepriekaištinga. Šią programą grupė atlieka visada ir visur, be to, dėl gana griežtos pasirodymo koncepcijos negalimos ir improvizacinės variacijos nuo studijoje įrašyto kūrinių skambesio, dėl to negalėjai abejoti tuo, kad muzikantai demonstruoja garso prasme. Tačiau išimtinai gerai suskambo būtent ketvirtoji, penktoji ir septintoji „Yekteniya“ dalys. Šiems kūriniams solidumo suteikė kiek lėtesnis, bet labiau akcentuotas ritmas, labiau išdiferencijuotas instrumentų skambesys. „Yekteniya VII“ dar ir pasižymėjo ganėtinai žemo tono giedojimu, kuris skambėjo kaip niekada sklandžiai ir efektingai. Galbūt publika labiau įsikirto ties labiau kalančiomis antrąja ir trečiąja dalimis, kurios, aišku, skambėjo stipriai, bet su visa atmosfera geriausiai suderėjo jau prieš tai minėtosios dalys.

Laikas apeigose bėgo nenumaldomai greitai. Greitai atėjo ir paskutinė, aštuntoji „Yekteniya“ dalis, kuri ir yra „Litourgiya“ paskutinis kūrinys. Liturginės knygos iškėlimas prieš publiką simbolizavo kulminaciją, todėl net žmonės, kurie nenumanė koncerto koncepcijos ir gal net nėra atidžiai išklausę „Litourgiya“ albumo, jau suprato, kad galas artėjo. Ir po beveik valandos efektingo metalo teko stebėti, kaip procesija nueina nuo scenos. Kaip į finalinį kontaktą su publika grupės „Batushka“ nariai vis tik išėjo į pirmąsias tribūnos eilės suteikti Eucharistijos (Švenčiausiosios Komunijos) slėpinį klausytojams. Scenoje geso žvakės, sklaidėsi smilkalų kvapas...

Klausytojų post-koncertinėse diskusijoje, kaip ir buvo galima tikėtis, galėjai išgirsti koncerto trukmės ir programos aptarinėjimą. Taip, koncertas buvo trumpas (55 minučių trukmės) ir nieko įdomesnio be įžangos, kas nebūtų „Litourgiya“ albume, grupė nepateikė. Žinoma, galėjai girdėti ir didelių liaupsių už įtraukiančią atmosferą, kam iš esmės galima pritarti, nes uždaroje „Lofto“ erdvėje, su kokybišku skambesiu, visa „apeigų“ esmė ir akcentai atsiskleidė gerai ir įtikinamai, tačiau vis tiek neįmanoma išvengti disputo dėl ganėtinai ryškaus disbalanso tarp koncerto trukmės ir bilieto kainos. Paprastai klausytojai linkę mokėti pinigus už ilgesnės trukmės pasirodymus ir natūralu, kad kai kuriems pirmosios mintys piršosi apie neišpildytą lūkestį dėl trumpumo. Žinoma, negalima paneigti, jog trumpesnės trukmės koncertai labai gerai išlaiko klausytojo dėmesį ir neleidžia jam nuobodžiauti, todėl valandos trukmės pasirodymai apskritai publikai turėtų būti optimalus, tačiau čia negalima išvengti ir ekonominių muzikos industrijos problemų — visų pirma, koncertas turi atsipirkti organizatoriams, todėl nepriklausomai nuo trukmės, minimalios kainos barjeras egzistuoja. Ir tarp visų šių materialistinių faktorių atsiranda dar vienas, meninės koncepcijos faktorius — bet kokiu apšildančiosios grupės pridėjimu ar tos pačios grupės programos praplėtimu rizikuojama sumenkinti visą performanso esmę, todėl labai daug svarių argumentų susipriešina vienas kitam šioje diskusijoje ir bendras kompromisas dažniausiai priklauso nuo klausytojo prioritetų.

Galų gale, belieka laukti, kokią staigmeną tolimesnėje kūrybinėje veikloje pasiūlys „Batushka“. Ar sulauksime dar vieno religinės tematikos albumo, kuris lengvai įsilies į pasirodymų atmosferą, išlaikys esamą koncepciją ir praturtins jų koncertus? O gal įvyks netikėtas kūrybinis lūžis ir negrįžtama grupės transformacija. Bet dėl vieno dalyko nesutikti sudėtinga — ganėtinai autentiškas grupės profilis turėtų būti puoselėjamas nesibaidant naujų kūrybinių idėjų ir inovacijų. Kitaip grupė rizikuoja būti nublokšta į užmarštį arba prarasti savo veidą.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.

Batushka | 2018.10.18












© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By