Vasario 24-oji jau kuris laikas buvo pažymėta kalendoriuje, į Vilnių vėl atvyksta „Balthazar“. Šu šia grupe teko susipažinti tame pačiame „Lofte“ prieš dvejus metus, kuomet grojo su kita belgų grupe „Soldier‘s Heart“. Ir nuo to laiko „Balthazar“ įsirašė į mano mėgstamų grupių sąrašą. Tiesa, klausant šios grupės jau pirmąjį kartą susidarė keistas įspūdis, jog grupė gyvai skamba lyg albume, o tai tiek savotiška stiprioji pusė – „taip gerai kaip albume“, tiek silpnoji – „skamba kaip iš albumo“. Šios grupės sužavėtas apsilankiau jų naujojo albumo „Thin Walls“ pristatymo koncerte Varšuvoje – klube „Hydrozagatka“. Koncertas taip patiko, jog nusprendžiau apsilankyti ir Vilniuje, Rytų Europos ture.

Reikėtų pradėti nuo to, kad „Lofto“ eilės kartais būna itin tragiškos ir nesibaigiančios, kaip kad per „Garbanoto bosisto“ ar „Fink“ koncertus, tačiau šį kartą susidorota buvo visai šauniai, ir tikriausiai todėl, jog būta apšildančios grupės „Odd-Rey“. Pastarieji paliko iš tiesų neblogą įspūdį grodami blues-rokelį anglų ir italų kalbomis, o ir gyvai skambėjo tikrai neprastai. Ir štai, pagaliau italai padėkoja publikai ir belgams už kvietimą kartu dalyvauti jų koncetiniame ture, pasidaro selfį („mums labai patinka tokie dalykai“ – ištarė grupės vokalistas). Su nekantrumu laukiama „Balthazar“ pasirodymo.

Stebėtinas punktualumas – groti „Balthazar“ pradeda praktiškai iš anksto nurodytu laiku, tuo tarpu Varšuvos „Hydrozagatkos“ kultūriniame klube-skylėje belgų teko palaukti daugiau nei valandą.

Kuo patraukli šios grupės kūryba – plačiai varijuojantis tempo, ritmo kaitaliojimas dainose, kuris jas padaro itin žaviomis. Ne mažiau svarbus faktas, jog didžioji grupės dalis dainuoja, gerai artikuliuoja žodžius ir kaitalioja balso tempus ir tembrus, o ką jau kalbėti apie puikų muzikinių instrumentų įvaldymą – dauguma „Balthazar“ narių yra multi-instrumentalistai. Kaip jau teko pastebėti grupės gyvavime vyravo jau minėtas dainų albumiškumas – techniškai labai švariai atliekami kūriniai, viskas itin gražiai sustyguota, nors toks grojimas kartais tampa šaltu, ne itin gyvu, o robotišku. Nepaisant to „Balthazar“ visad skambėjo patraukliai. Tuo tarpu koncerte Vilniuje jautėsi ir šiokios tokios improvizacijos dainų pradžioje ir pabaigoje, grupė subrendo, nebėra vien tik griežtai techniški, bet jau sugeba ir atsipalaiduoti.

Vilniaus publika – tai aktyvesnė, tai pasyvesnė, ir tas visuotinis nuovargis toks tirštas, kad galima šauktu kabinti (minėtame koncerte Varšuvoje pubilika šiuo atveju atrodė daug gyvesnė). „Balthazar“ pasirodymai išsiskiria savo teatrališkumu. Vilniaus atveju, grupės nariai dažnai keitėsi instrumentais, vieni ar kiti nariai palikdavo sceną, o sugrįždami vėl pradžiugindavo susirinkusiuosius, bendravo ir dėkojo publikai, kalbėjo apie Lietuvos sostinę, tačiau net ir tokie bandymai nepadėjo įnešti publikai žymesnės gyvybės. Net ir bandymai suteikti publikai šansą padainuoti kartu ar visa bendravimo mantra nedavė laukiamo rezultato (arba bent jau ne tokio kokio tikėtąsi, o sako lietuviai daininga tauta...) Taip ir praeina „Balthazar“ koncertas, arba jo pirmoji dalis. Tradiciškai grupė savo pasirodymus baigia su daina „Blood like wine“. Lyg ir išgirdę paskutinį kūrinį klausytojai prabunda ir jau nuo šios dainos prasideda visai kito lygio koncertas – grupė ir publika atsigauna, atsipalaiduoja. Tikriausiai susirinkusiems tereikėjo tik vienintelio šio vokalisto paraginimo būti koncerte („if you wanna dance, dance with us“) ir viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Bisui pasiliekama keletas tikrai šaunių kūrinių, kaip „Sinking ship“ ir „Bunker“.

Tad reziumuojant, vakarą galima suskirstyti į 3 fazes: neprastą „Odd-Rey“ pasirodymą, „Balthazar“ ir publikos latentinę fazę iki sudirginimo – vokalisto paraginimo būti koncerte bei šauniąją fazę, kuri prasidėjo su „paskutine“ daina „Blood like wine“. Pirmą kartą klausantiems „Balthazar“ gyvai – jų koncertas tikrai turėjo tikti ir patikti. Grupė jau daug brandesnė negu matyta pirmąjį kartą. Be to, negali nežavėti maži dalykai – apšvietėjų darbas ir šauniai apšviestas būgnininkas, smagus ir atlikėjų parodytas dėmesys savo kolegai garsistui, kuriam tai buvo ypatinga diena – gimtadienis. Tad koncertas toks kokio ir galima tikėtis – šaunus. Ką kitą kartą Išminčiaus vardu pasivadinusi grupė turėtų daryti kitaip? Galbūt taikyti lietuviškai publikai adaptuotą koncerto versiją, kuomet koncertas prasideda nuo dainos „Blood like wine“ – „Raise your glass to the nighttime!”




Renginyje lankėsi, vertino Vladas Burokas ir fotografavo Vytenis Jurevičius