„Loftas“ yra bene pagrindinė vieta, mielai priimanti metalistus, ir štai rugsėjo 27-ąją buvo lemta įvykti dar vienam tokios muzikos gerbėjų sambūriui. Ir ši proga turėjo ypač patikti tiems, kurie vertina moterų vaidmenį metalo muzikoje arba norėtų jį pažinti. Atvažiavo švedų death metal grupė „Arch Enemy“, kuri žinoma ne tik dėl savo melodingos bei įsimintinos metalo muzikos, bet ir dėl moteriškų growl‘o vokalų — ilgą laiką grupės flagmanė buvo Angela Gossow, bet prieš keletą metų ją pakeitė Alissa White-Gluz. Kartu su „Arch Enemy“ pasirodyti atvyko ir labiau į metalcore ar net progressive metal skambesius linkę ukrainiečiai „Jinjer“, kurie irgi į priekinį frontą yra paleidę charizmatiškąją Tatiana Shmaylyuk, kuri derina tiek švarų, tiek riaumojantį vokalą.

Bet galbūt reiktų pradėti ne nuo šių grupių, o nuo apšildymo — švedų metalcore atstovų „Mindshift“, kurie yra gan mažai žinomi, tačiau turi puikų šansą save teigiamai išreklamuoti. Jų įvaizdis gerai išdavė jų grojamą žanrą, deja, tas mainstream‘inis, saldokas metalcore skambesys iš mados išėjo prieš kokius 10 metų kartu su tuo „marškinėliai be rankovių bei plikai nuskusta galva“ įvaizdžiu. Vis dėlto, per tą pusvalandį įspūdis kai kuriems klausytojams galėjo ir pakilti, nes kai kuriuose dainose buvo galima išgirsti galingų ir užvedančių rifų, kurie palaikė netvirtą susidomėjimą. Grupės nariai buvo nusiteikę labai energingai, tačiau publika neatsakė nieko į narių raginimus įsukti chaosą priekinėse eilėse. Pusvalandžio programos užbaigimas buvo malonus — jų daina „A Thousand Scars“ buvo stipriai veikiantis ir galingas progresyvaus metalcore užtaisas.

Po šiokių tokių techninių rekonstrukcijų pagroti išeina ukrainiečiai „Jinjer“. Iškart krenta į akis tokie dalykai, kurie sukuria priešpriešą „Mindshift“ pasirodymui: grupės narių energija labiau atsispindi susikaupimo forma nei nuolatiniu lakstymu ar šokinėjimu, įvaizdis nekelia tokių nesmagių asociacijų, jie atrodė visai kaip šių laikų grupė! O prie muzikantų prisijungus ir Tatianai, staiga gauni tokį stiprų smūgį į ausis, t.y. išgirsti tokį galingą moterišką growl‘ą, kokio dar nesi gyvenime girdėjęs. Kas įdomiausia, jos aukšto tembro švarus vokalas ne mažiau žavingas ir kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad ji daugiau kontrasto ir gyvybės muzikai įkvepia būtent dainuodama švariai.

Jei „Mindshift“ pasirodymo ašis buvo stiprus rifai, tai „Jinjer“ atveju susidomėjimą palaikė stilistiniai pokyčiai. Kai kuriose dainose skamba sunkus, gana progresyvus metalas ir aštrus growl‘as, tačiau vietomis galima išgirsti ir nukrypimų link rokiškesnės manieros, tokių bliuzinių, o vietomis ir džiazinių akcentų. Tatianos vokalas, kai jis patapdavo švarus, skambėdavo labai soul‘iškai, galbūt dar ir su džiaziniu prieskoniu. Galų gale, energijos muzikai užkrovė intensyvūs ir ganėtinai nestandartiniai būgnininko ritmai. „Jinjer“ daug šilčiau priėmė ir publika, stiprių dainų metu kartais prasimušdavo noras kratyti galvą taip, kad iš jos viskas išsikratytų, arba pasidaužyti vienas į kitą. Trumpai tariant, 45 minutės „Jinjer“ davė trigubai didesnį efektą nei 30 minučių „Mindshift“.

Na ir po dar didesnių techninių darbų pagaliau išvydome tą būgnų komplektą, kuris buvo uždengtas nuo pat renginio pradžios, o po kurio laiko pasigirdo „AC/DC“ „Thunderstruck“ motyvai — signalą, kurį „Arch Enemy“ viso turo metu naudoja pranešti apie artėjančią pasirodymo pradžią. Ir štai jie pradeda! Tačiau praeitam sakiniui šauktukas gan stipru, nes pirmosios dainos sudarė gan slopų įspūdį. Taip, „Arch Enemy“ mus užkrovė melodingais rifais, Alissa įnešė charizmos, tačiau tai skambėjo neįspūdingai, ganėtinai vidutiniškai. Be to, Alissos growl‘as niekaip, na, niekaip negalėjo prilygti Tatianos įspūdingam riaumojimui. Tačiau viskas pradėjo cementuotis išgirdus bene stipriausią to vakaro dainą „My Apocalypse“, kuri buvo penktasis „Arch Enemy“ atliktas numeris. Stiprus rifas deaktyvavo manyje grupės „Jinjer“ užprogramuotą virusą ir įdiegė naują. Tiesa, Alissa iki galo neįtikino viso koncerto metu, tačiau įsijautimas į muziką pagaliau apsireiškė. Tikriausiai „My Apocalypse“ ir turėjo patapti koncerto ašimi, jos metu grupės vokalistė ir mosavo vėliava, ir ragino visus garsiai dainuoti ir daina nuskambėjo nepriekaištingai.

Vėliau grupė pristatė keletą kūrinių iš naujojo albumo „Will to Power“, išleisto rugsėjo 8-ą dainą: „Blood in the Water“, „The Race“, „The Eagle Flies Alone“ — pastaroji skambėjo visai kaip įprasta „Arch Enemy“ daina su melodingu priedainiu. Tarp šių dainų rado vietos ir viena ryškesnių priešpaskutinio albumo „War Eternal“ dainų „You Will Know My Name“ bei „As The Pages Burn“, kurios greičiausiai klausytojams turėjo didesnį efektą vien dėl to, kad jos buvo žinomos (sunku būtų tikėtis, kad visi buvo girdėję naująjį albumą dar prieš koncertą).

Šioje, vidurinėje koncerto dalyje grupės lyderė vis skatino publiką, galų gale išgirdome gan dažną istoriją apie iš Lietuvos kilusią senelę bei eilinius pataikavimus, kad Lietuva yra ypatinga šalis, kurioje koncertą verta surengti dar kartą. Nuskambėjo kiek neskaniai, tačiau tikrai ne pirma ir ne paskutinė grupė, kuri stengiasi tokiais būdais užvesti publiką. Gal tai ir veikia.

Nuskambėjus dar kelioms senesnėms dainoms („Burning Angel“, „No Gods, No Masters“, „Dead Bury Their Dead“, „We Will Rise“) įspūdis visu pasirodymu vėl pradėjo kiek slopti, nors užsidegimo nestokojo muzikantai, o ir publika pradėjo kiek labiau linguoti (didžiąją koncerto dalį publikos pagrindinė reakcija buvo masinis filmavimas išmaniaisiais prietaisais). Šioje vietoje reikėjo kažko efektingo, todėl grupė trumpam dingo — signalas, kad turėsim bisą, tai yra, dar keletą šaunių dainų.

Bisas prasideda su „Avalanche“, kuri po nostalgiškų senųjų dainų skambesių įvedė kiek daugiau energijos ir skambėjo kaip tinkama atgaiva bisui. „Snow Bound“ parodė, kad joks koncertas neapsieina be šaunios gitaros solo. Galiausiai nuskambėjo turbūt žinomiausia grupės daina „Nemesis“ bei kiek nestandartinis pasirinkimas — debiutinio albumo „Fields of Desolation“, kuri skamba kiek kitoniškai ir sunkiai, tačiau Alissos vokalas privertė ją susilieti su viso koncerto atmosfera ir sėkmingai užbaigti koncertą.

Buvo ilgas vakaras, buvo daug dainų ir daug įspūdžių. Užbaigdamas norėčiau pabrėžti faktą, kad kai kuriais aspektais „Jinjer“ gerokai pranoko „Arch Enemy“, pavyzdžiui, vokalisčių pajėgumu arba muzikos kompleksiškumu, o į tai „Arch Enemy“ atsakė melodingumu bei charizma. Nei vienas pasirodymas nepriminė gyvenimo koncerto (nebent klausytojas tikrai labai dievina kažkurią iš grojusių grupių), įspūdžiai svyravo, o jie gal dažniau priklausė nuo to, kaip tau asmeniškai skamba viena ar kita daina, o ne dėl kažkokių specifinių pasirodymo bruožų. Tačiau vakaras kiekvienam turėjo būti praleistas turiningai, su naujais patyrimais bei atradimais.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.