Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Apocalyptica" lygu "Metallica" kvadratu (...

Paskelbta: 2017-11-04 06:03
RENGINIO RECENZIJA | „Apocalyptica“ lygu „Metallica“ kvadratu  (+ FOTO GALERIJA)
Apocalyptica. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Nereikėjo spalio 30-osios vakarą net pasiekti „Compensa“ salės, kad pamatytum apokaliptinius vaizdinius – aštri šlapdriba užklupo ilgose eilutėse prie arenos išsirikiavusius gerbėjus. Taip pat tai buvo ir pirmasis ženklas, kad „Apocalyptica“ nenustoja būti mylimi Lietuvos gerbėjų, o ir jų šiųmetinė programa yra tikra bomba – išskirtinai tik „Metallica“ repertuaras, atliekamas keturių violončelių (na, vėliau prisidėjo būgnai).

Antras gerai nuteikiantis vaizdinys buvo tas, kad greičiausiai neteko matyti tokios sausakimšos „Compensa“ salės. Laisvų sėdimų vietų gal buvo tik viena kita (reikėjo gerai įsižiūrėti, kad jas aptikti). Žmonių srautai dar vis plaukė ir praėjus 10 minučių po 20 valandos. Greičiausiai tokį scenarijų numatęs kolektyvas nusprendė pradėti keliolika minučių po 20 valandos.

Na ir prasidėjo. Išėjo ketveriukė ir iškart pradėjo groti du bene labiausiai visiems įstrigusius „Metallicos“ numerius „Enter Sandman“ ir „Master of Puppets“. Skambesys nuo pat pradžių buvo netikėtai įdomus ir geras, ypač kai matai „Apocalyptica“ pirmą kartą. Iškart pradėjo suktis mintys, kad patiems „Metallica“ nariams turėtų būti gėda lygintis su šiomis jų kūrinių interpretacijoms. Turbūt viena labiausiai įstrigusių kompozicijų buvo trečiasis numeris „Harvester of Sorrow“. Šis kūrinys tikrai nėra niekuo išskirtinis „Metallica“ repertuare, rifas netgi kiek nuobodus, tačiau violončelės jį pateikė sunkiai ir labai įdomiai (nes žemos violončelių tonacijos visada patrauklios ausiai).

Šitoj vietoj turėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip grupės nariai (dažniausiai Eicca Toppinen, žinoma) bendravo su publika. Koncerto pradžioje viskas buvo kaip įmanoma optimalu, t.y. kaip ryšys ir turėtų būti palaikomas. Pasisveikinimas, trumpi komentarai apie tai, kokį jie čia repertuarą gros, kaskart vis pristato dainą ir jos pavadinimą prieš ją grodami. Toks bendravimo būdas labai derėjo su klasikine koncerto atmosfera (bent jau pirmojoje pasirodymo dalyje).

Toliau nuskambėjo dar keli įdomūs numeriai: „The Unforgiven“, „Sad But True“, „Creeping Death“, „Wherever I May Roam“. Buvo galima stebėti kiekvieną violončelistą atskirai, stebėti jų lakstančius pirštus, pagal juos sekioti, kuris kurią partiją groja, buvo galima žiūrėti, kuris jau nenulaiko kojų ant kėdės ir stojasi, ir vienas prieina prie kito, ir kaip grojimo violončele maniera pasidaro panaši į stovintį gitaristą su savo puikia elektrine gitara. Kiekviena kompozicija skambėjo savaip įdomiai, toks instrumentas kaip violončelė sukuria įdomų skambesį tiek sunkiose, tiek švelnesnėse kompozicijose, tiek greitose, tiek lėtose.

Prieš baigdami pirmąją dalį, kuri buvo išskirtinai sugrota tik keturiomis violončelėmis be jokių būgnų (pagal pirminę „Apocalypticos“ debiutinio albumo „Plays Metallica by Four Cellos“ koncepciją, taigi, visą albumą pirmojoje dalyje atliko originaliai), grupė nusprendė pajuokauti. Eicca pristatė į „Apocalypticos“ kolektyvą šiam turui sugrįžusį buvusį narį Antero Manninen, kuriam reikėjo labai didelių aplodismentų, kad publika priverstų jį pakilti nuo kėdės ir pasirodyti. Eicca juokavo, kad publikai pavyko jį ne tik pakelti nuo kėdės, bet ir priversti nusišypsoti (per pirmąsias septynias kompozicijas tikrai buvo akivaizdu, kad Antero yra pats rimčiausias iš jų keturių).

Pirmąją dalį baigė paskutinysis „Plays Metallica by Four Cellos“ kūrinys „Welcome Home (Sanitarium)“, kuriame Antero sugrojo ryškiausią partiją (atitinkančią Hetfield‘o vokalą), ir apskritai visas kūrinys nuskambėjo bene magiškai ir patapo dar vienu labai įsimintinu to vakaro numeriu kartu su „Harvester of Sorrow“.

Buvo paskelbta pertrauka, kuri stebėtinai užtruko bene pusvalandį. Manau, kad taip stipriai laiko nederėtų tempti. Gal ilgose baro eilėse stovintiesiems laiko buvo kaip tik, tačiau didžioji dalis žiūrovų vis tik nuobodžiai laukė visą pusvalandį savo vietose.

Antroji dalis buvo, pasak pačių narių, daug „rokenroliškesnė“, jau ir su būgnininku Mikko Sirén priešakyje. Pirmąją kompoziciją „Fade to Black“ būgnai pabaigoje, atrodo, gerokai praturtino, nes pati būgnų partija buvo ganėtinai dinamiška, bet palaipsniui pirmoje dalyje sukurtas solidus ir klasiškas įvaizdis pradėjo byrėti, o keturių violončelių magiją užgaubė būgnų šešėlis. Čia nutiko vienas iš tų keistų atvejų, kada būgnai nepraturtina muzikos, gal net jai šiek tiek pakenkia ir tai ypač pasijuto per „For Whom The Bell Tolls“. Tas bliūdas labiau būtų helovyniškas atributas gąsdinti žmones vakare (nes tikrai, nuskambėjus pirmam dūžiui kai kurie net krūptelėjo) nei varpo imitacija vienoj puikiausių „Metallicos“ dainų. Manau, kad kai kurių akcentų, kurių yra originalioje dainos versijoje, nesugrojo ir violončelės, todėl „For Whom The Bell Tolls“ drįstu vadinti vienu iš nepavykusių numerių koncerte.

Vėliau situacija smarkiai pataisė tokio tipo daina, kuriai daug būgnų netgi labai reikia, o violončelistų partijų greitumas net sužavėjo – „Fight Fire With Fire“. Net ir lėtesnė „Until it Sleeps“ nuskambėjo daug įdomiau nei originali „Metallicos“ versija. Tačiau po dviejų įtikinamų numerių sekė dar vienas abejotinas, gal ne tiek nepavykęs kiek „For Whom the Bell Tolls“, tačiau kūrinio efektas daug kartų suprastintas, palyginus su originalu. Kalbu apie „Orion“.

Toks pat trijų dainų ciklas pasikartojo dar kartą: „Escape“ ir „Battery“ nuskambėjo labai stipriai, atlikimo kokybė nepriekaištinga (nors grupės nariai dar juokavo, kad „Battery“ anksčiau jiems buvo tiesiog per sudėtingas kūrinys, bet su juo dabar susidorojo puikiai), publika palaipsniui įsijudino ir stojosi nuo kėdžių, tačiau tada, kai grupės nariai pasiūlė visiems pakilti nuo kėdžių (štai čia įvyko ir dramatiškas pokytis bendravime su publikoje – viskas pradėjo panašėti į rokerišką pataikavimą nei į klasišką paprastumą), jie sugrojo „Seek & Destroy“, kuri buvo prifarširuotų pigių ir niekam nereikalingų „AC/DC“ motyvų ir visas kūrinys patapo panašesnis į farsą nei į „Metallicos“ kūrinį.

Nors matėsi norinčių sprukti iš salės, nes prieš „Seek & Destroy“ Eicca pranešė, kad tai bus paskutinė vakaro daina, bet kurie, turintys lankymosi koncertuose patirties žino, kad be biso paprastai niekas nesibaigia. O kadangi tokių žmonių būna dauguma, tai aplodismentai tiesiog užgožė viską. Taigi ir visi bėgantys po kelių akimirkų buvo sustabdyti „Nothing Else Matters“ garsų. Tai neabejotinai mylimiausia gerbėjų kompozicija, nors po visų tų galingų kūrinių prieš bisą ji nuskambėjo kiek blankokai. Galiausiai palinkėję taikos ir ramybės, grupės nariai sugrojo tikrai paskutinį numerį „One“, kuris tikrai yra labai geras pasirinkimas koncerto pabaigai. Ir tada jau tikras atsisveikinimas, tikri dėkojimai, tikri aplodismentai ir, žinoma – nemarus pažadas sugrįžti vėl.

Neneigiu, kad koncertas buvo labai įdomus. Išties, net tie momentai, kuriuos, remdamasis savo kuklia nuomone, vadinu šiokiais tokiais „liapsusais“, buvo įdomūs. O labai pavykę numeriai prašosi epiteto „Metallica“ kvadratu. Keturios violončelės skamba įspūdingai, subtiliai, įmantriai ir visaip kitaip. Publika ypač aktyvi. Tačiau akivaizdu, kad pirmoji koncerto dalis buvo daug nepriekaištingesnė palyginus su antrąja. „Apocalyptica“ be būgnų nuskambėjo geriau nei su būgnais, tačiau čia, žinoma, daugiau skonio reikalas nei objektyvus įvertinimas – galbūt rokiškesnis įvaizdis daugeliui prilipo labiau nei klasiškesnis. Peršasi išvada, kad „Apocalyptica“ gali tikti įvairiems klausytojams ir iššaukti įvairius palyginimus, įvairias diskusijas. Čia jų sėkmės ir unikalumo formulė.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Vytenis Jurevičius.

Apocalyptica








© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By