Seno gero sunkiojo metalo gerbėjams pasikultūrinti muzikinėje dimensijoje yra būtina. Ši praktika atėjus nuo senų laikų, kuomet nužygiavo pirmieji Roko maršai, kūrėsi sunkiosios muzikos klubai, o atgimstančios lietuviškos nepriklausomybės priešaušryje metalo muzika, jos apraiškos ir visa adoracija išgyveno aukso amžių. Smagu matyti istorijos virsmą nūdienos akivaizdoje, kuomet būtent šiuos laikus mačiusiųjų metalistų gretos sudarė bent keturiasdešimt procentų susirinkusiųjų klausytojų lapkričio septintosios vakarą Vilniaus „Rock River Club“. Bet apie viską paeiliui.

Jei Udo Dirkschneider vardas lietuvaičiams yra itin gerai žinomas dėl dažnų buvusio grupės „Accept“ frontmeno gastrolių Lietuvoje, tai apšildantieji „Raven“ muzikantai nėra taip gerai pažįstami. Daugiau kaip keturiasdešimt metų scenoje besisukanti anglų sunkiojo metalo grupė, savo diskografijoje turinti trylika studijinių albumų 2017 lapkričio septintosios vakarą pirmąjį kartą lankėsi Lietuvoje. „Sveika Lietuva, mes pirmą kartą lankomės pas jus, turite gražų miestą!“, – ėmė sklisti nuo scenos, prasidėjus beveik valandai trukusiai apšildančiajai daliai. „Raven“ vokalisto John Gallagher akrobatiniai balso triukai, dėl netikėtų aukštų pakilimų, primenančių linksmuosius kalnelius, paliko stiprų įspūdį. Retai sutiksi solidaus amžiaus sunkiosios muzikos muzikantą, turintį tokį stiprų vokalą, kuriuo negali pasigirti net ir dažnas jaunosios kartos solistas. Grupės pasirodymo metu skambėjo tokie kūriniai kaip: „Destroy all monsters“, „Hell patrol“, „All for one“, „Faster than the speed of light“ ir kitos, nušvietusios visą bemaž penkių dekadų grupės kūrybą, su kuria išsamiau buvo galima susipažinti įsigyjant „Raven“ studijinius albumus bei jos atributiką.

Pusvalandis tarp pasirodymų prabėgo labai greitai. Organizatorių skelbtasis sold out’as jautėsi jau ir apšildančiosios grupės metu, tačiau žiūrovų koncentracija kur kas sutankėjo artėjant vakaro kaltininko Udo Dirkschneiderio pasirodymui. Įdomu įsitikinti, kad lietuviai ne veltui yra tituluojami krepšinio tauta, tačiau koncerto metu, ši asociacija buvo taikytina ūgiui. Seniai teko būti koncerte, kur ne tik gulbės, bet ir žirafos kaklas negelbėjo pamatyti visko, kas vyksta scenoje, tačiau iš situacijos gelbėjo keliose vietose išstatyti televizoriai, tad nebuvo praleista nei viena sekundė iš grupių pasirodymo.

Fundamentalusis vokiškojo power metal nešėjas Udo Dirkschneideris džiaugėsi matydamas taip gausiai susirinkusią publiką. Dėkingumu buvo pasidalinta ir jo turo asmeninėje svetainėje. Sold out’as nepalieka abejingų, na o lietuvių susižavėjimas vokiškojo metalo scena yra akivaizdi. Nesvarbu kelintą kartą atvažiuotų šis atlikėjas, jo koncertai pritrauktų būrį gerbėjų, kurių gretose galima išvysti ir jaunosios kartos atstovų. Geros muzikos klausymo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tuo buvo galima įsitikinti ir lapkričio septintosios vakarą.
Udo Dirkschneiderio „Back to the roots. Part II“ koncerto metu Vilniuje skambėjo ankstyvoji „Accept“ kūryba. Buvo galima išgirsti tokių kūrinių, kaip: „The Beast Inside“, „Bulletproof“, „Slaves to Metal“, „X-T-C“, „Russian Roulette“, „Hard Attack“ ir kitos. Trumpam atsisveikinę ir palikę sceną, sugrįžo su keturiais bene geriausiais „Accept“ kūriniais: „Princess of the Dawn“, „Metal Heart“, „Fast as a Shark“, „Balls to the Wall“ su vis pasikartojančiu Udo klausimu –„Ar norite dar?“

Vokiečių tingiais nepavadinsi. Udo Dirkschneideris su grupe parengė įspūdingą daugiau kaip valandą keturiasdešimt penkias minutes trukusį pasirodymą, kurio metu tiek scenoje, tiek ir aplink ją, tryško sunkiosios muzikos sukelti nesankcionuoti energijos pakilimai, pasitarnavę likusios darbo savaitės pabaigimui.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian.

---