Naujienos > Muzikos naujienos

RENGINIO RECENZIJA | "Amaranthe" arba bandymai išplėsti sunkio...

Paskelbta: 2018-05-21 06:03
RENGINIO RECENZIJA | „Amaranthe“ arba bandymai išplėsti sunkiosios muzikos ribas (+ FOTO GALERIJA)
Amaranthe. [Manto Daleckio nuotr.]
Savo pirmąjį vizitą Lietuvoje šio dešimtmečio viena ryškesnių sunkios muzikos grupių „Amaranthe“ pasirinko atlikti ganėtinai įdomiu metu — iškart baigus naujo albumo įrašymą, kas, kaip žinia, tikrai nėra lengvas ir pačių atlikėjų mėgstamas darbas. Tačiau kažkoks „pagerbimo“ jausmas visada yra, kai grupė po kurios pertraukos koncertuoti pradeda nuo Vilniaus. O užkurti ugnį ir taip nuo gegužės karščių įšilusiame „Lofte“ pagrindinėms vakaro žvaigždėms padėti susirinko ir dar dvi įdomios apšildančiosios grupės: čekai „Alia Tempora“ ir suomiai „Fear of Domination“.

Čekų kolektyvas savo pasirodymą pradėjo sukeldami labai įdomius, daugialypius jausmus. Jų muzika iš ganėtinai sunkių heavy ar doom motyvų palaipsniui evoliucionavo iki symphonic ar alternative braižo, todėl iš pradžių galėjo būti sunku aklimatizuotis prie nevisiškai aiškaus grupės muzikinio spektro. Visgi dar kontroversiškesnis pasirodė pats grupės įvaizdis. Vienu metu scenos erdvės ribotumas (tradiciškai dalį scenos jau užėmė „Amaranthe“ pasirodymui paruošta technika), kuris pasireiškė būgnininko nugrūdimu giliai į vieną scenos šoną, beigi vokalistės baltas apdaras, kuriuo norėta prisilyginti greičiau į kažkokius fantastinius personažus nei sudaryti kažkokią originalią impresiją, atrodė kaip viena kitai prieštaraujančios detalės, atseit, mažoje scenoje nesutelpanti grupės didybė. Aišku, tos didybės didumas irgi yra klausimo ribose, nes kažin, ar grupė parodė kažką šviežaus: norėjosi sakyti, kad „Lacuna Coil“ ir Katy Perry miksas, bet pasirodo, kad jų pačių „Facebook“ anketoje taip rašoma, todėl asociacija visiškai logiška. Publika nors ir domėjosi jų pasirodymu, tačiau neatrodė visiškai įtraukti į įvykių sūkurį, todėl apskritai šį pasirodymą norisi vadinti keistai nedarniu, bet vidutinišku.

„Fear of Domination“ išėjimas į sceną tuo tarpu iškėlė dar didesnius klausimus ir jų pasirodymui vystantis buvo galima pradėti galvoti, kad šį vakarą bandoma tiesiog sugriauti egzistuojančius stereotipus apie sunkiąją muziką. Ant scenos išėjo tiek žmonių, kad dar skambant antrai dainai ne visi galėjo būti tikri, kiek iš tikro žmonių yra priešais juos. Tai turėjo būti aštuoniukė (berods, tiek ir buvo). Grupės siekimą būti pompastiškais jau galėjo paliudyti, kad buvo du mušamaisiais grojantys muzikantai, o klavišininkas naudojo pop muzikoje labiau madingą instrumentą, savo išvaizda parodijuojantį gitarą (angl. keytar). Dviejų vokalistų buvimas aiškiai nurodė „Amaranthe“ įtakas, tiesa, jųdviejų susidainavimas nepasirodė tobulas. Negana to, kilo tos pačios mintys, kaip ir praeitos grupės atveju: tokia didinga grupė, o „Lofto“ scenoje pajudėti vos vietos užtenka. Galėjo atrodyti, kad šita grupė visai gerai realizuotųsi stadione ar bent jau cirko arenoje.

„Fear of Domination“ muzika irgi kėlė įdomius klausimus: kol iš pradžių jie atrodė sušvelnintą death skambesį demonstruojanti grupė (panašiai kaip „Amaranthe“), o jų įvaizdis labiau tinkamas avangardiniui metalui, palaipsniui į antrąją pasirodymo pusę jie ir pradėjo panašėti į eksperimentuojančius muzikantus: vis daugiau elektroninių motyvų parodė, kad ši grupė yra visai netoli industrial stilistikos ir dar geriau pasiklausius vėlgi pradėjo rodytis, kad nuo Katy Perry ir apskritai šiuolaikinės pop muzikos koncepcijos čia irgi nepernelyg nutolta. Publika atrodė sudominta šia popartiškos koncepcijos internalizacija į metalą ir jau visai judėjo beigi skatino grupę. Atrodė, kad „Fear of Domination“ pagrindinę apšildančios grupės funkciją (sukelti susidomėjimą savimi) atliko.

Ir po dar vieno pusvalanduko į sceną išėjo kiek kuklesnė šešiukė. Žinoma, tai „Amaranthe“! Tiesa, šauktukas kaip punktuacijos ženklas yra ganėtinai drąsus, jei kalbame apie pirmas kelias pasirodymo dainas. Galbūt reikėjo atitinkamo persiorientavimo po ką tik vykusios keistenybės, tačiau pradžia nenuskambėjo labai stipriai. Panašūs jausmai buvo ir per „Arch Enemy“ pasirodymą, kuris tame pačiame „Lofte“ buvo praeitą rudenį. „Amaranthe“ nariai nuo pat pradžių atrodė žinantys, ką daro, ir užtikrinti savo pasirodymu, todėl galbūt bėda slypi arba nusiteikime, arba ne tokiose stipriose naujesnėse dainose, kurios kiek silpniau spinduliuoja tą amaranthe‘iškumą. Atrodė, kad bet kuri kiek galingesnė daina pralauš ledus ir penktu numeriu nuskambėjusiai „1000000 Lightyears“ pavyko daugiau ar mažiau tą padaryti. Tai akivaizdu buvo ir stebint publikos reakcijas — pagaliau žmonės aiškiai fiziškai išreiškė savo pasimėgavimą muzika.

Nuo tada labai gerai pradėjo ryškėti ir kiti „Amaranthe“ muzikos bei atlikimo pliusai: gerai skambantis, bet per daug nesidraskantis gitaros ir boso derinys, po kojomis vibracinius signalus siunčiantys bosinio būgno kalimai, bet svarbiausia: nerealiai gerai susidainuojantys trys vokalai. Elize Ryd pademonstravo nemenką savo moteriško švaraus vokalo diapazoną (kai užrėkia, net krūpteli), stiprų švarų balsą turi ir naujasis grupės vokalistas Nils Molin. Henrik Englund Wilhemsson tuo tarpu praturtino visą atmosferą savo kriokimais ir death metal atspalvio būta nesilpno. Jų bendra stilistika atrodo labai tinkama išreikšti susižavėjimą koncerte — tai sunkus metalas, pagal kurį dėl pop braižo melodijos galima šokti! Palaipsniui, atliekant vis žinomesnes ir žinomesnes dainas, tiek grupės nariai, tiek publika nenustygo vietoje ir visi ženklai rodė, kad pasirodymas eina teisinga linkme. Didžiulį efektą sukėlė dainos „Amaranthine“, „Call Out My Name“, „Hunger“ ir kiek ramesnė „Endlessly“, kur šokinėjimą labiau pakeitė lingavimai.

Grupės nariai nevengė išreikšti ir savęs. Henrik per dainą „Fury“ nevengė vidurinio piršto demonstracijų, nors panašu, kad tai iš dalies buvo ir pačiai dainai skirta ženklų kalba. Visi trys vokalistai vis sušukdavo „Vilnius!“, sėkmingai skatindami publiką, Elize vis pabrėždavo, kad tai pirmasis jų kartas čia. Netgi mezgė dialogą: prieš „Amaranthine“ jai pasakius, kad dabar bus atliekama turbūt visiems žinoma daina, paprašė gerbėjų paspėlioti skambėsiančią dainą, o vienu metu paklausė, kurie iš publikoje esančių jau yra matę „Amaranthe“ anksčiau. Vienas iš grupės narių prasidėjus bisui stengėsi naudoti „pasipūtelišką“ retoriką skatindamas publiką, tačiau ir garsiai konstatavo, kad penktasis „Amaranthe“ albumas yra baigtas įrašyti, ką publika pasveikino ovacijomis. Taigi, ryšio su publika tikrai netrūko, o tai yra dar vienas sėkmingo metalo muzikos pasirodymo elementas.

Bise skambėjusios „That Song“, „Boomerang“ (kuri skamba visai kaip šokių muzikos hitas, tiesą sakant, visai kaip žymus 9-ojo dešimtmečio hitas „You Spin Me Round (Like A Record)“), „Drop Dead Cynical“ beigi „The Nexus“ sėkmingai bei galingai užbaigė ganėtinai neilgą, kiek daugiau nei valandą trukusį „Amaranthe“ koncertą. Nors pasirodymas sąlyginai neilgas, tačiau pakankamai koncentruotas. Jei visa jėga būtų „kalusi“ nuo pačios pasirodymo pradžios, galbūt efektas būtų maksimalus, tačiau vis tiek grupė turėjo pateisinti bet kurio gerbėjo lūkesčius, nes visi atlikimo elementai buvo harmoningi ir bendrą didelį efektą sukūrė. Taip pat „Amaranthe“ pademonstravo vieną aiškų faktą — net ir metalo muzikoje, kuo daugiau gerai tarpusavyje susidainuojančių vokalų, tuo muzika pasidaro turtingesnė. Galbūt tai grupės sėkmės raktas! Taigi, visą vakarą netrūko skirtingų, įdomių požiūrių į sunkiąją muziką, todėl klausytojų ausims ir akims turėjo būti smagu — juk tai svarbiausia!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.

Amaranthe + Support












© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By