Gero tarptautinio post-roko, post-metalo ar bent, kažko į tą pusę Lietuvoje išgirsti tenka tikrai labai retai. Atvažiuojančių yra, bet aukščiausio kalibro grupių trūksta. Pernai nudžiugino tik Mono ir God is an Astronaut pasirodymai Lofte, o šiuos metus pradedame Alcest „Shelter tour“ koncertu, Vilniaus „New York“ klube, kur kartu su Alcest grojo The Fauns ir Hexvessel.

The Fauns

Naujausias The Fauns albumas sukėlė tikrai daug malonių emocijų. Jo beklausant susidarė įspūdis, kad grupė kreipia save labiau orkestruoto ir simfoninio post roko, a la Lights & Motion, link, tačiau gyvai viskas skambėjo kiek kitaip. Ant scenos grupė skambėjo kaip tradicinis post-roko ir shoegaze mišinys. Tai, kad gyvai tokios muziko netenka dažnai išgirsti darė neblogą įspūdį, tačiau kažko įsimintinesnio pasigedau. Gal tikėjausi per daug. Ir nors vokalas turi būti labiau atmosferinis, man jis buvo per daug nutylintas. Grupei dar reikia paieškoti savo identiteto.

Hexvessel

Šie Suomiai man buvo atradimas. Kadangi iki koncerto jų nebuvau girdėjęs, tai sąmoningai ir neklausiau, norėjau pirmą kart išgirsti gyvai. Ir pirmas kartas tikrai neapkarto. Psichodelinį folk-roką grojanti grupė pateikė daug stiprios ir įtikinančios muzikos. Nežinau, ar naudoti papildomi instrumentai, kaip saksofonas ir smuikas, ar įtaigus vokalisto balsas, bet kažkas padėjo pasijusti Suomijos miškuose, atliekant psicholdelinius ritualus. Hexvessel galima girdėti bliuzo, stoner ir sludge roko įtakos, bet jų muzika yra viena iš tų, kurių negali įstatyti į rėmus. Laukiu sugrįžtančių Hexvessel vėl į Lietuvą!

Alcest

Ir nors pirmos dvi grojusios grupės savo darbą atliko kokybiškai, turėjo ir didelių pliusų ir mažesnių minusų, viskas užsimiršo vos Alcest užlipo į sceną. Šis Neige projektas pergyveno daugybę kūrybinių etapų, nors gyvuoja palyginti visai neseniai. Nuo pirmojo visiškai post-metališko albumo praėjo jau daugiau nei 6 metai ir šiemet sulaukėme naujojo opuso „Opale“, kuriame nei metalo, nei šiurkščių vokalų nebeliko. Alcest visiškai pasinėrė į post-rokiškus eksperimentus. Tačiau savo šaknų Neige neišsižada. Koncerte buvo galima išgirsti dainų iš visų grupės gyvavimo periodų, o pačios naujausios taip pat suskambo daug sunkiau nei albume. Times, kas žino ir klauso Alcest apie atmosferą, kuri susikūrė grojant grupei, kalbėti net neverta, o tiems, kas nežino galiu pasakyti tik tiek – užsimiršo visos ribos tarp muzikinių rėmų, liko tik užburianti ir nuoširdi muzika.

Belieka tikėtis, kad visos šios grupės tikrai dar sugrįš į Lietuvą, bei palinkėti mums daugiau tokio kalibro koncertų, padedančių plačiau pažvelgti ne tik į muziką, bet ir į visą meną apskritai.