Mane labai pradžiugino prieš keletą mėnesių pasiekta žinia, kad turėsiu galimybę išgirsti „Jethro Tull“ repertuarą gyvai, o nuo to, kad jį atliks pati kolektyvo siela, tik penkiskart geriau. Progresyviojo roko gerbėjai turėjo progą kovo 10-osios vakarą susirinkti „Compensa“ koncertų salėje pamatyti reginio, kuriame susilies 50 metų palikimas ir patirtis su kitų kolektyvo narių virtuoziškumu ir energija.

Punktualiai 20 valandą savo pasirodymą Ian Anderson su grupe pradėjo nuo dainų, kurios geriausiai reprezentuoja pačias „Jethro Tull“ šaknis, jų ankstyvąją kūrybą, kurioje folko, bliuzo ir džiazo atspalviai maišėsi šviežioje roko formoje laisvai — „Living in the Past“ ir „Nothing is Easy“. Po Ian Anderson pasisveikinimo su publika sekė du kūriniai, kurie patenkina mylinčius „Jethro Tull“ tiek kaip progresyviojo roko revoliucionierius, tiek kaip klasikinio estetiškojo roko pažibas — „Heavy Horses“ ir „Thick as a Brick“ (aišku, buvo sugrotas tik koks penktadalis šio ilgojo kūrinio). Jau vien tiek artroko gerbėjams turėjo įvaryti tokį „laimės infarktą“. Šioje vietoje gerai atsiskleidė ir muzikantų meistriškumas, ir begalinė Ian‘o charizma atliekant tiek vokalo, tiek fleitos partijas. „Heavy Horses“ buvo praskaidrinta ekranizacijomis, taip pat dalį Anderson‘o vokalo partijų pakeitė jas ekrane atliekantys įvairūs žmonės. Ian‘as vėliau pristatė dainą iš legendinio konceptualaus albumo tęsinio „Thick as a Brick 2“ — „Banker Bets, Banker Wins“. Čia lieki sužavėtas, kaip paprastos struktūros daina gali būti taip raiškiai praturtinta tiek gitaros, tiek fleitos, tiek klavišinių. „Jack-in-the-Green“ buvo greitas grįžimas į klasikinių „Jethro Tull“ repertuarą, o iškart po to buvo atlikta žymioji Johano Sebastiano Bacho kompozicijos „Bouree“ interpretacija. Tai greičiausiai buvo roko muzikos estetikos viršūnė tą vakarą — klasikinė kompozicija nuskambėjo skaidriai ir pakiliai, efektas toks, kad lieki „išvertęs žabtus“. „Farm of the Freeway“ priminė gerbėjams apie klasikinį 9-ojo dešimtmečio skambesį, uždirbusi grupei Grammy apdovanojimą. Po „Songs From the Wood“ grupė išeina 20 minučių pailsėti, o gerbėjai atsikvėpti nuo emocijų antplūdžio ir galbūt bare išgerti taurelę ar bokalą.

Po pertraukos grupė grįžta su tokiomis dainomis kaip „Fruits in Frankenfield“ arba žymioji Henriko VIII kompozicija „Pastime With Good Company“, kurioje geriausiai atsiskleidžia didelis Ian‘o interesas į folklorinę kultūrą. O po to pasipylė „saldainiukai“ vienas po kito: pirmiausia būgnininkui buvo patikėta užduotis sugroti žymiąją debiutinio „Jethro Tull“ albumo kompoziciją „Dharma for One“ ir mušamųjų improvizacija (žinoma, ne 20 minučių taškymas, kaip buvo būdinga pirmajam grupės būgnininkui Clive Bunker, bet įspūdį palieka), kurią žiūrovai palydėjo ovacijomis. Po „A New Day Yesterday“ nuskambėjo žymiosios Bacho „Tokatos ir Fugos d-moll“ motyvas, kurį pradėjo vystyti grupės gitaristas, atlikęs fantastišką solo, kuri gale transformavosi į kažką artimo Van Halen‘ų „Eruption“. Prieš šią solo Anderson‘as šmaikštavo, kad gitaristas Florian Opahle gimė su gitara burnoje ir kad dabar jis gali įrodyti savo profesionalumą. Ir įrodė, nes publikos palaikymas buvo garsus ir ryškus. Tikriausiai dėl to Anderson‘as prieš jį lenkėsi ir atliko kitą dainą iš legendinio „Aqualung“ — „My God“. Tai buvo įsimintinas instrumentalinis performansas. Natos iš visų instrumentų liejosi švelniai ir gražiai, išlaikant dainos motyvą. Galiausiai dainą finalizavo įtikinama Ian Anderson „persistengimo“ vaidyba — ilga fleitos pūsčiojimo kulminacija buvo užbaigta Anderson‘o vaidybiniu elementu, kad jį betūpčiojant su fleita pakirto skausmas. Bet publikos reakcija nuo juoko staigiai peršoko prie garsiausio tą vakarą šūkavimo išgirdus pirmuosius „Aqualung“ akordus. Atlikimas taip pat buvo praturtintas ekranizacijomis ir vokalinių rolių kaitaliojimu. Po „Aqualung“ grupė palieka sceną, bet niekas išeit dar nenori. Ir bisas įvyko! Kaip gi visko nefinalizavus turbūt kūriniu-grupės monumentu — „Locomotive Breath“ vis tik uždarė vakarą.

Muzikantai savo darbą atliko nepriekaištingai, nestokojo charizmos, o Ian‘as pasakojo smagias istorijas ir sąmojingai šmaikštavo. Nors paties Ian‘o vokalas nėra pačios įspūdingiausios formos, tačiau jam pavyko susidoroti gan neblogai, žinoma, jo darbas su fleita yra, grubiai sakant, vertas medalio. Nors audiovizualiniai sprendimai manęs nesužavėjo, bet idėja įdomi ir verta bandymo, net neabejoju, kad kiti tai vertina kaip dar didesni atlikimo paįvairinimą.

Žiūrovų kontingentą, savaime suprantama, sudarė vyresnioji karta, bet buvo smagu matyti daug jaunuolių, kurie lygiai taip pat gurmaniškai mėgavosi kiekvienu garsu. Ian Anderson yra intelektualinio roko atstovas, todėl būtų buvę pakankamai keista, jei kažkas būtų įsidrasinęs fiziškai „taškytis“. Gerbėjai linguodami galvomis iš inercijos tiesiog virškino kiekvieną garsą ir buvo panirę į tą nerealųjį kosmosą, kurį sukuria folko, bliuzo, džiazo, world muzikos, klasikos ir artroko lydinys.

Ian Anderson ir jo grupės pasirodymas tikrai įsirėžiantis į galvą, primenantis apie progresyviosios muzikos estetiškumą, archajiškumą ir brandumą, grąžinantis klausytojams senus gerus patyrimus, „griebiantis už širdies“ ir dar daugybė kitų epitetų... Tokie kolektyvai turi būti pastebėti, įvertinti ir žinomi, o dėl to, kad yra atitinkamas ratas žmonių, kurie taip pat šią muziką pripažįsta, jos klauso ir ją suvokia, tik dar smagiau. Ir bent jau aš savo pažįstamiems sakau taisyklę: nevalia praleisti progresyvaus koncerto. Tai šis pasirodymas mano taisyklę patvirtina dvigubai. Lauksiu kito karto!

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius, fotografavo Mantas Daleckis.