Labai įdomiu laiku — sausio 13-osios penktadienio vakarą, kai mėnulio fazė yra pilnatis, klube „Pelėda“ žmonės rinkosi prieš dešimtą, kas gražiai prašydami dar parduoti bilietų, o kai kas jau ramia galva buriavosi apie stalus, barą, o kai kurie jau lūkuriavo scenoje laukdami „Pindrops“. Iš tikro alternatyviosios muzikos gerbėjų laukė gan ilgas vakaras, bet visiškai neatrodė, kad kažkas būtų nenusiteikęs pašėlti iki pat paryčių. O atliekančių grupių vardai buvo nemažai žadantys.

Pirmiausia „Pindrops“, kurie ant scenos praėjus keliolikai minučių po dešimtos. Trys vaikinai pagrojo trumpoką, tikriausiai net pusvalandžio netrukusią programą. Jie pernelyg publikos nenustebino — tas tamsokas post-punk kažkiek „neša“ į pagrindines vakaro žvaigždes „She Past Away“, tačiau tas gan sausokas gitarinis skambesys nebuvo pernelyg iššaukiantis. Poroje dainų gitaristas tikrai atliko neblogų partijų, bet tai buvo vieninteliai pasilikę įspūdžiai be tų standartinių post-punk melodijų. Nors grupės nariai interviu leido suprasti, kad jie yra pogrindinė grupė, tai gal toji jų pačių sau apsibrėžta prigimtis juos ir riboja. Grupė turi kur tobulėt.

Kol publika ilsino ausis (nors nelabai buvo nuo ko ir pavargti), ruošėsi „Solo ansamblis“. Štai jiems ir buvo lemta išjudinti publiką. Kolektyvas jau turi suformavusi daug kam žinomą įvaizdį ir jų muzika taip pat yra jau daug kam atpažįstama. Kai į alternatyvią dainų formą įvedama stiprų ir ryškų elektroninį skambesį, gaunasi tokia paveiki muzika, pagal kurią ir norisi šokti, o tai, matyt, yra „Solo ansamblio“ raktas į sėkmę. Publika šoko, klykė, laimės pilnos kelnės buvo visą valandą. Ir galbūt verta apibrėžimo „fantastiška“, tačiau belieka vienas „bet“ — atlikėjų muzikos įgarsinimas tikrai nebuvo pats geriausias, vietomis skambėjo tikrai nešvariai, vietomis buvo sunku girdėti vokalą.

Po dar vienos pertraukos, kada barą ir erdves pasibuvimui tiesiog eilinį kartą užplūdo žmonės, kai kurie jau pradėjo ieškoti geresnės vietos parteryje, iš kur viskas neblogai matosi. „She Past Away“ savo pasirodymą pradėjo net penkiomis minutėmis anksčiau nei buvo planuota (čia tikriausiai kai bandai būti punktualus ir kiek persistengi). Jų pasirodyme irgi buvo daugiau ar mažiau viskas, kas apibrėžia sėkmingą grupę — gerbėjams puikiai pažįstamas įvaizdis ir efektinga muzika — tas pats post-punk ir darkwave su daug ryškesne ritmika ir elektroniniu skambesiu, taigi, šiam stiliui būdinga melodijos statika niekur „nenuskęsta“. Visi linksminosi kaip ir per „Solo ansamblio“ pasirodymą, nors kai kurių veiduose jau matėsi nuovargis. Bet muzika tikrai efektinga, jos tikslas ir yra šiek tiek atjungti nuo aplinkos žmonių smegenis ir įvesti į tokią transo būseną, kad norisi šokinėti. Ir tas tikslas tikrai sėkmingai įvykdytas, nors atlikimo sąlygos nebuvo pačios aukščiausios klasės. Taigi, per arti pusantros valandos trukusį pasirodymą niekam nepabodo ir su ovacijų gausa išreikštu dėkingumu „She Past Away“ buvo palydėti du kartus (prieš bisą ir po jo, žinoma).

Didžiajai daliai publikos išlėkus namo užduotis užtęsti vakarą iki paryčių palikta „Matui Aerobica“, kuris apsistatęs visokia elektroninės muzikos atlikėjui reikalinga įranga tiesiog atliko stiprų įdomios elektronikos repertuarą, kuris išjudina klube likusias mažumas. „She Past Away“ nariai (ypač Doruk) tuo metu kaip tik vaidenosi visose erdvėse tarp žiūrovų, gerbėjai gaudė juos dėl fotografijų, o kai kurie grojant „Matui Aerobica“ ir pašokti su savo idealu suspėjo. Toks įžymybių paprastumas ir bendravimas tik dar labiau juos įtvirtina fanų širdyse.

Viską suvedant į galutinius sakinius, vakaras tikrai buvo įsimintinas, net iškėlė diskusiją, ar čia „Solo Ansamblis“, ar čia „She Past Away“ buvo tie pagrindiniai, švelnūs techniniai minusėliai puikaus laisvalaikio, atrodo, niekam nesugadino (na nebent bilietų stoką pavadinsime technine problema). Netgi nebūdamas alternatyvios muzikos mėgėjas gali tikrai lengvai „išsitaškyti“, nes pagrindiniai atlikimai buvo įtikinami, stiprūs.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius ir fotografavo Vytenis Jurevičius.