Visu pirma tekstą reikėtų pradėti nuo to, kaip mes įsivaizduojame garso pojūtį. Ko gero nebus klaida teigti, jog įprastai mes garsą išgirstame ausų pagalba naudojant instrumentus, garso kolonėles, ausines ir kitus tokio tipo garso šaltinius. Tokie garso šaltiniai kelia tam tikrus nepatogumus: Ar teko susidurti su erzinančiu kaimynu, kuris naktį klausosi Jums įkyrios muzikos? O kaip apsilankymai muziejuose ar galerijose kaip Luvro muziejus Paryžiuje, kai vienu metu šimtai ekskursijų vadovų pasakoja apie vieną ar kitą paveikslą? Tai jau praeitis dėka akustikos mokslininkų. Tiesinio garso išradimas keičia mūsų įsivaizdavimą, kokiu būdu mes priimame garsą.

Kaip tai veikia?

Fizikiniu požiūriu žiūrint, garsas yra vibracijų banga, kuri veikia tokiu pat pat principu kaip įmestas akmuo į vandenį: Energija skirstosi į skirtingas puses iki tol, kol jos išvis nebelieka. Be to, paprasta garso atkarpa turi ne vieną dažnį, todėl energijos sklidimas taip pat gali būti netolygus: vieni dažniai dėl didesnės energijos sklis toliau, nei kiti. Įprastai garsas atrodo taip (žr.Iliustr.1).



Tačiau kryptingo garso idėja yra tokia: ar galime priversti garsą būti vienos krypties judėjimu (kaip lazerio šviesa ar pan.)? Kryptingas garsas, kaip ir byloja pats žodis yra sutelktas garso energijos pliūpsnis, kuris, kitaip nei rodo paprasto garso iliustracija, veikia kryptingai: štai kodėl neatsidūrus kryptingo garso take mes jo negirdime. Tačiau energijos tikslo sutelkimui reikia naudoti garsą, kuris pasižymėtų intensyvumu ir tam puikiai tinka ultragarsas, kuris mums plika ausimi nėra girdimas. Žmogaus ausiai yra girdimi 15-20 kHz garsai, tuo tarpu garso ištiesinimui reikia net 65 kHz. Tad, kryptingo garso formulė yra paprasta: Muzika+ultragarsas= Kryptingas garsas! (žr.Iliustr.2)

Iliust. 3. [Furjė transformacija]

Taip pat šis technologinis spredimas kitaip, nei vyksta įprastiniame garsiakalbyje, sudeda visus dažnius į vieną, tokiu būdu gaunant tik vieną dažnį. Šis principas yra panašus į Furjė transformaciją, kuri parodo kiek ir kokių garsų reikia sudėti norint gauti norimą signalą (norimą garsą). (Žr. Iliustr. 3).

Parodoma, kiek reikia sudėti mėlynų dažnių siekiant gauti raudoną dažnį.

To rezultatas toks: įsivaizduokite, jog sėdite bibliotekoje ir netikėtai mintyse girdite nevalų garsą ar balsą savo galvoje. Keista? Štai ką sugeba sąlyginai nauja Directional Sound System technologija, kuri, be to yra žinoma ir kaip AudioSpotlight.



Įdomu pastebėti, jog jau kai kurie pasaulio muziejai jau naudoja šią technologiją. Tai ypač aktualu jei aplinkoje teikiama pirmenybė tylai, tarkime paveikslų galerijoje. Vietoj to, kad gidas mums šnibždėtų paveikslo istoriją, mes visą informaciją girdime savo galvoje, tokiu būdu netrukdant aplink esančių žmonių. Žinoma, tai galima pritaikyti ir buitiškiems dalykams, tarkim audio technika automobilyje potencialiai neerzintų kitų vairuotojų, nes jie tiesiog negirdėtų ką mes klausomės, ar televizoriams, jog žiūrint filmus vakare ar nakties metu kaimynų miegas nekentėtų dėl mūsų skleidžiamo triukšmo.

Tekstą parengė Justas Stankevičius

---