„Kiekvienas atlikėjas, save tokiu laikantis, turi teisę kurti laisvai tai, ką nori, remdamasis savo idealais, nepriklausydamas nuo nieko, tačiau mes esam komunistai, tad negalim sėdėti sudėjus rankų ir leisti įsivyrauti chaosui. Mes turim sistemiškai prižiūrėti šį procesą ir formuoti jo rezultatus...“

V. Leninas.

Ši rusiškojo socializmo kūrėjo V. Lenino citata, atspindi sovietinio realizmo principinę svarbą. Teoriškai, kūrybinės laisvės būta, tačiau praktiškai, ji buvo reliatyvi. Susikūrusi sovietinė propagandos mašina palietė visas žmonių gyvenimo sritis. Nuo politikos iki buities realijų. Kultūroje madas diktavo socrealizmas, partijos sukurtas „cerberis“ saugojęs nuo žalingų, pavojingų apraiškų, nusitaikiusių naikinti socializmo idealus. Literatų, muzikų, dailininkų retos kito, senieji, nesutikę su taikytinomis sankcijomis ir diegta savicenzūra, pasitraukė į Vakarus, arba buvo ištremiami, arba visiškai atsisakė savo veiklos, užleisdami vietą naujiesiems karjeristams, atvykstantiems profsąjungų karavanais.

„Jei ne su mumis, tai prieš mus“, logika taikyta kuriant socrealizmo kultūrą. Nauji vėjai neaplenkė ir muzikos.

Dorais, Sovietų Sąjungos piliečiais asmenys buvo ugdomi nuo
mažumės. Ideologija diegiama spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijose, jų choruose. Analogiško pobūdžio chorai, kuriami kiekvienoje darbovietėje, nesvarbu ar tai būtų gamykla, fabrikas, ar ugdymo įstaiga. Minėti chorai atliko propagandinę – agitacinę funkciją vykstant Antrajam Pasauliniam karui, tiesa, sovietiniame bloke žinomas kitu, Didžiojo tėvynės karo vardu. Bene svarbiausias ir labiausiai žinomas iš jų visų buvo Raudonosios armijos choras. Jo ištakos siekia dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1929-aisiais metais
Aleksandro Aleksandrovo ansamblis
įkuriamas, priglaustas Gynybos ministerijos sparno, po dešimtmečio (1939 m.), užsienio reikalų ministerijos kuruojamas kolektyvas (MVD) išvydo dienos šviesą ir šie du ansambliai tapo Raudonosios armijos choru, kuris buvo ne tik leidžiamas, bet ir aktyviai finansiškai remiamas aukščiausiųjų valdžios partinių organų.

Antrojo pasaulinio karo metais, šio choro pagrindine funkcija tapo moralinis karių palaikymas, aktyvus jų motyvavimas kariauti. Specialiai buvo dainuojama apie tai, dėl ko verta stengtis kovoti (gražiais žodžiais apdainuojama tėvynė – motina Rusija, jos gamtos grožis ir t.t.). Visa tai buvo daroma su intencija neleisti kariams pasiduoti, prarasti moralės. Raudonosios armijos chore buvo dainuojama apie Didžiosios spalio revoliucijos reikšmę, primenamas Žiemos rūmų šturmas (pastarasis buvo hiperbolizuojamas apsupant didžia aura). Visa tai buvo daroma stengiantis neleisti dezertyruoti ar pasiduoti gyvuliškiems instinktams (kas deja nepavyko...).

Aleksandras Aleksandrovas, kuris buvo A. Aleksandrovo ansamblio įkūrėjas, jo iniciatyvos dėka ansamblis turėjo ne tik dainuojančių vyrų chorą, bet ir orkestrą, ir šokių trupę. Šis žmogus labiausiai orientavosi į rusų publiką, naudojo rusų folklorinę muziką, himnus, arijas. Komunistiniam režimui tiko jo folklorinis pasirinkimas, nes jame skambėjo nusivylimas imperine Rusiją (pastaroji tema buvo taikyta lakoniškoje „Volgos žvejo“ dainoje). Taipogi verta išskirti karines dainas, kurios tapo savotiškais himnais, tiek Antrojo pasaulinio karo metu, tiek ir po jo. Iš tokių verta paminėti: „Katiuša“ (savo žemės gynimas nuo priešų). Ši daina ypač išpopuliarėjo 1941-aisiais metas, kai ją pirmą kartą atliko moterys, tada ji atliko skatinamąją funkciją, idant išstumti nacius ir tapo savotišku spartiečių moterų atitikmeniu į „su skydu ar ant skydo“.





Aleksandras Aleksandrovas labiausiai yra žinomas dėl Sovietų Sąjungos himno autorystės. Tačiau ne ką mažesni nuopelnai jam buvo priskirti už savotiško karinio himno bendraautorystę „Священная война“ , kuriam jis sukūrė muziką, prie jau sukurto Vasilijaus I. Kumačio teksto, na o pati daina pirmą kartą nuskambėjo 1941 birželio 24-osios dieną. Tuo metu, prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos šis „himnas“ pasitarnavo prastai ginkluotos, nepasirengusios normaliai gintis armijos išsiuntimui į frontą. Pirmojo posmelio ištrauka:

„Вставай, страна огромная,
Вставай на смертный бой
С фашистской силой тёмною,
С проклятою ордой“

(Išvertus iš rusų kalbos: „Kelkis, didi šalie, stokis į mirtiną kovą su fašistinėmis tamsiomis jėgomis, su prakeiktųjų orda“)

Tiesa dėl žodžių autorystės 2000-aisiais metais kilo skandalas, pasiekęs teismo sales. Manyta, kad ne V. I. Kumačius jų autorius, o profesorius Jevgenijus Levašjievas, na bet sprendimas nėra priimtas. Tebekybo nežinomybės šydas.

Glorifikacijos ir perdėto patoso elementai ne tik, kad išliko, bet ir sustiprėjo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Sovietų Sąjungos triumfas prieš nacius ant pjedestalo buvo keliamas visais įmanomais sovietinės propagandos būdais. Muzika ne išimtis. Raudonosios armijos choras tapo svarbių švenčių, jų iškilmingų minėjimų dalimi. Choristai drauge su orkestru pasirodydavo Pergalės dienos paraduose, spalio revoliucijos metinėse, Lenino gimtadienio minėjimų metu ir kitų svarbių socialistinių švenčių progomis. Iš žymesnių verta paminėti ir 1980-ųjų Maskvos vasaros olimpines žaidynes.

Nors ir choras vadinasi Raudonosios armijos choru, tačiau anksčiau paminėti du jį sudarantys ansambliai savo veiklą vykdė ne tik kartu, bet ir atskirai, tik po tuo pačiu pavadinimu. Raudonosios armijos choro Užsienio Reikalų Ministerijos ansamblis buvo surengęs pora koncertų pačiam popiežiui Jonui Pauliui II-ajam (kai prezidentais buvo B. Jelcinas ir V. Putinas). Būtent šis ansamblis, pasirodė 1980-ųjų metų Maskvos vasaros olimpinių žaidynių metu. Tuo tarpu A. Aleksandrovo ansamblis bei jo vadovas – generolas Viktoras Jielisiejavas yra vertinamas kaip didžiausia Rusijos žvaigždė visoje Rytų Europoje.

Raudonosios armijos choras tiek sovietmečiu, tiek ir dabar vykdo aktyvią koncertinę veiklą. Yra aplankę daugybę šalių. Aišku pakeitę savo programą, modernesni (atlieka ir šiuolaikinius kūrinius, kaip kad „Daft Punk“ - „Get lucky“) ir t.t.

Nors ir matosi šiokių tokių modernizmo apraiškų, tačiau dar net ir šiais laikais, savo choro internetiniame puslapyje vartoja daug propagandos, kaip kad choras neva gimė iš carų priespaudos, kaip fašistai juos skriaudė Antrojo pasaulinio karo metu ir kaip tik šie du ansambliai turi teisę vadintis Raudonosios armijos choru (Ukrainoje ir Baltarusijoje yra kažkas panašaus, tik kad pavadinimai skirtingi „Buvęs Raudonosios armijos choras“ ir „Rusų armijos choras“). Kaip, kad galima matyti, sovietinė propaganda tebegaji, net ir praėjus ketvirčiui amžiui po Sovietų Sąjungos griūties. Dėl šios veiklos, vis daugiau buvusių Sovietų Sąjungos respublikų nebeįsileidžia Raudonosios armijos choro. Tame tarpe ir Lietuva.

Na, o Raudonosios armijos choro gretas papildo (ir tebepildo) nemažas Rusijos estrados žvaigždynas, kuriam Lietuvos publikos širdys nebepasiekiamos.


Estrada ne tik apie ūkį ir bites

Sovietų Sąjungos aukščiausieji partijos elito sluoksniai estradinės muzikos nebuvo išskyrę kaip piktybinio žanro. Į šią „grėsmingą“ kategoriją įėjo tik vakarietiška muzika, kaip kad džiazas ar rokas. Estrados atstovų kūryba buvo ne tik toleruotina, bet ir skatinama. Taip daryta, nes dainuojama ne pavojingomis temomis: meilė, gamta, grožis ir t.t. Kitaip sakant, atitiko socialistinio realizmo kriterijus.

Šis, nekeliantis grėsmės, žanras atliko ir „pilkojo kardinolo“ funkciją – tapo dar vienu sovietinės propagandinės mašinos sraigteliu, aktyviai dirbančio ir darančio įtaką plačiosioms liaudies masėms. Estrados atlikėjų gretos buvo gausios, o gerbėjų skaičius tikrai ne mažas. Sovietų Sąjungos širdyje (o gal tiksliau būtų smegenyse), pačioje Rusijoje, sovietinės estrados karvedžiu (o gal net ir „generolu“) buvo Markas Bernesas. Šis

Mark Bernes. [russiapedia.rt]

pripažintas TSRS liaudies artistas, pramynė ir formavo estrados žanrą (bei joje naudojamą propagandą ir jos įtaigumą) tolimesniems laikams. Jis žinomas dėl tokių dainų, kaip: „С чего начинается Родина“, „Враги сожгли родную хату“, „Тёмная ночь“, „Хотят ли русские войны“ ir kitų. Ištrauka iš „Хотят ли русские войны“(išvertus iš rusų kalbos: „Ar nori rusai karo“):

„Хотят ли русские войны?
Спросите вы у тишины
Над ширью пашен и полей,
И у берёз, и тополей.
Спросите вы у тех солдат,
Что под берёзами лежат,
И вам ответят их сыны,
Хотят ли русские войны.
Не только за свою страну
Солдаты гибли в ту войну,
А чтобы люди всей земли
Спокойно ночью спать могли.
Спросите тех, кто воевал,
Кто вас на Эльбе обнимал
(Мы этой памяти верны),
Хотят ли русские войны.“

Vertimas iš rusų kalbos: „Ar nori rusai karo, paklauskite to tylos, pilkų arimų ir laukų, ir beržų ir topolių. Paklauskite tų karių, gulinčių po beržais ir jums atsakys jų sūnūs ar nori rusai karo. Ne tik už savo šalį kareiviai žuvo tame kare, o taip pat, kad viso pasaulio žmonės naktimis galėtų ramiai miegoti. Paklauskite tų, kurie kariavo, kas jus ant Elbės kranto apkabino (mes šiai atminčiai ištikimi), ir jie atsakys ar nori rusai karo“.





Ši daina atliko absoliučiai propagandinę funkciją. Jautriais pavyzdžiais buvo apeliuojama į klausytojų širdis, kuriant taikios šalies įvaizdį, priskiriant sau aukos, o taip pat ir nugalėtojos vaidmenis (įtaigus dualizmas, vietomis primenantis šizofrenijos apraiškas). Taip siekiama iššaukti pagarbos ir pasitikėjimo jausmą, kuris turėjo pasitarnauti maskuojant Maskvos intervencijos atvejus, kurie nebuvo plačiai nušviečiami oficiozinės spaudos. Verta pastebėti, kad ši daina buvo parašyta 1961-aisiais metais, kuomet Šaltasis karas dar labiau paaštrėjo pastačius Berlyno sieną (1961-ųjų rugpjūčio 13-ąją), įgavusią simbolinę reikšmę ir skyrusią Vakarų demokratijos pasaulį nuo Rytų despotiškojo totalitarizmo. Lyg to būtų negana, po metų, 1962-ųjų metų spalio mėnesio 14-28 dienos tik per plauką išvengė būti žinomos, kaip Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Sovietų Sąjunga Kuboje dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas, galinčias nešti branduolinį ginklą, su intencija padėti išlaikyti Fidelio Kastro komunistinį režimą šalyje, taip pasipriešinant JAV. Tik po slaptų derybų etapo, pavyko išvengti branduolinio konflikto. Visa tai liudija, jog rusų demonstruotas pacifizmas dainose, buvo butaforija, lygiai tokia pati, kaip kad 2015-ųjų metų Polinos Gagarinos Eurovizijos debiutas su kūriniu „A million voices“, turėjusiu tapti „taikos balandžiu“, nukreipdamas pasaulio akis nuo įvykių Ukrainoje.

Iš kitų, senosios sovietinės mokyklos atstovų reikalingų estradinės propagandos pavyzdžiams įprasminti, išskiriami: Levas Leščenko, Josifas Kobzonas,

Josif Kobzon. [lrytas.lt]

Davidas F. Tūchmanovas ir kiti. Pastarasis žinomas dėl savotiško pergalės himno bendraautorystės kartu su poetu Vladimiru Charitonovu „День Победы“ (išvertus iš rusų kalbos: „Pergalės diena“).

Vėliau senųjų scenos mohikanų gretas papildė net ir šiai dienai žinomi asmenys, kaip kad Olegas Gazmanovas, Ala Pugačiova, Valerija ir t.t. Praėjus 25-eriems metams po Sovietų Sąjungos griūties minėti atlikėjai neatsisako nostalgijos sovietiniams laikams. Jų dainose atsiskleidžia ideologizuota reminiscencija socialistinei santvarkai, pabrėžiama kaip „tuomet buvo gerai“. Pastarajai tezei pagrįsti bene labiausiai būtų tinkamas Olegas Gazmanovas, kuris apie estradą atsiliepia taip: „Sovietų estradinė muzika skatino tokias vertybes bei charakterio savybes kaip kad draugystė, kolektyvizmas, savitarpio pagalba, pagarba darbininkų klasei. Jos dėka net ir šiandien su šypsena veide galime prisiminti apie tuos puikius metus, šlovingą istoriją, visasąjunginę draugystę ir bendrystę“.





Olego Gazmanovo išsakytą mintį, kaip kad: „Сделан в СССР“ (išvertus iš rusų kalbos: „Padarytas Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje“ arba lietuvišku trumpiniu „SSRS“), neatsisakyta minties apie penkiolika visų buvusių socialistinių respublikų bendrystę, vienos šalies viduje, pabrėžiant, kad tai „Mano šalis“), „Новая заря“ (šios dainos ne tiek žodžiai, kiek pats vaizdo klipas vertas paminėjimo, kuriame animaciniu pavidalu kuriama propaganda apie bloguosius Vakarus, kaip generolas,

Oleg Gazmanov. [medusaconcert]

Disnėjaus peliukas Mikis, atvyksta su tankais į Rusiją ir ją ruošiasi užkariauti, o jo užnugarį palaiko visas „NATO“. Norėdami iššaukti stipresnę emociją, naudojamas beginklis vaikas priešais tanką, kurio ginti atvyksta iš stuomens ir iš liemens augaloti rusų vyrai ir nugali savo priešus), „Вперед, Россия!“(išvertus iš rusų kalbos: „Padarytas Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje“ arba lietuvišku trumpiniu „SSRS“) , „Песня о России“ (išvertus iš rusų kalbos: „Daina apie Rusiją“), tiek viena, tiek kita daina veikia tarsi sinergija, leidžianti sąveikauti socializmo apraiškoms kartu su šių laikų politine potekste, kuri tarsi legitimuoja dabartinio Rusijos diktatoriaus V. Putino buvimą soste. Įdomu tai, kad naudojama ta pati metodika, kuri buvo naudota Sovietų Sąjungos agitacinėse kampanijose. Šalies gamta, laimingi žmonės ir aišku lyderis apsuptas vaikų.





Sovietų Sąjungos propagandos mašina, naudota estradinėje muzikoje, tebegaji iki šiol. Minėti pavyzdžiai tik įprasmina šią mintį. Tai vieša paslaptis. Vis daugiau Rusijos estradininkų nebelaukiami Lietuvoje, o taip pat ir kitose buvusiose socialistinėse respublikose. Socializmo šmėklos tebesklando, bet vis mažiau jų kas pasigenda.


Parengė Rūta Paitian