Turbūt nėra muzika besidominčio ir aktyviai socialinius tinklus lankančio žmogaus, kuris dar nebūtų girdėjęs apie Justės Arlauskaitės-Jazzu verbalinę diarėją facebook‘e. Rodos, viskas paprasta ir aišku – koncerte žmonės patriukšmauja, patraškina tračkučių pakelius ir atlikėja lieka susierzinusi ir nepatenkinta. Tai – savaime suprantama ir kiekvienas normalus žmogus pritartų, kad šitaip elgtis negražu ir netinkama. Šioje situacijoje būtų tikęs nemandagių klausytojų sudrausminimas koncerto metu ir paburbėjimas po koncerto, tačiau Jazzu pasirinko kelią, kuriuo nusileido iki traškučių čiaumotojų lygio. Išvadinusi šią savo gerbėjų dalį kiaunėmis, daunais ir urodais, Justė Arlauskaitė ne tik pasirodė politiškai nekorektiška (dėl ko, beje, atsiprašė – ačiū jai bent jau už tai), bet ir leidosi į juokingai atrodančias diskusijas internete apie tai, kas yra teisūs, o kas ne.

Juokingai atrodė tiek jos argumentai, tiek purvo pilstymas ant jauno, tačiau gerbiamo muzikos žurnalisto Karolio Vyšniausko, kuris drįso Jazzu sukritikuoti, tiek garbinimas kiek labiau žinomo ir vyresnio muzikos žurnalisto Ramūno Zilnio, kuris ją pagyrė. Išvadinusi save aukšto lygio žvaigžde, nusipelniusia pagarbos, meilės, galimybės sakyti tai, ką nori ir kada nori, bei, žinoma, pinigų (ji ir pati įvardino, kad jie – nemaži), kuriuos gerbėjai moka už jos koncertų bilietus, Justė visa tai greitai nubraukė tada, kai puolė ginčytis su eiliniais socialinių tinklų komentatoriais, ėmė juos įžeidinėti ir, žinoma, liaupsinti tuos, kurie jai pritaria. Ne kartą ir ne du pakartojusi, kad jai „dzin“ kas ką galvoja, Jazzu vis tiek atsakinėjo į neigiamus komentarus ir ne kartą ne itin maloniai pareiškė, kad jeigu jau apie ją eina kalba, tai ji ir savo nuomonę išreikš. Logiška, tačiau, veikiausiai, nelabai reikalinga. Ypač tada, kai sakiniui iki logiško dar daugokai trūksta, kableliai į vietas nesusidėlioja, o lietuviška klaviatūra kompiuteryje, veikiausiai, neveikia. Na, bet gi atleistina, galbūt dabar ji tokia garsi ir gerbiama todėl, kad kol kiti knygas skaitė, ji dainas kūrė.

Žinoma, į šį skandaliūkštį galima žiūrėti kaip į šiokį tokį sužvaigždėjimą ir žinomos moters atsipalaidavimą. Dėl tokių pareiškimų mums, ne tiek daug pasiekusiems, ir gyventi įdomiau, ir yra apie ką pasikalbėti. O ir žiniasklaidai darbo tiek, kad click‘ų nespėja skaičiuoti. Tačiau tai, kad Justė asmeniškai išreiškė padėkas ją užstojusiems žurnalistams ir žymiems žmonėms bei keikė tuos, kurie galvoja šiek tiek kitaip nei ji, tik įrodo, kad iki pasaulinės žvaigždės lygio Jazzu dar neįtikėtinai toli. Nes tik labai daug laiko turintis žmogus gali užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Savo keiksmais, nemokėjimu priimti kritiką bei iššaukiančiu elgesiu Justė stipriai nutolo nuo rafinuotos, išsilavinusios ir vidinę ramybę atradusios moters, kurią vaidina scenoje.

Kol kas neverta pulti aiškinti, kad tokiais pareiškimais Jazzu prarado dalį gerbėjų. Tie, kuriems patinka melancholiškas, jau kažkur girdėtas, bet „kaip lietuviams, gal ir neblogas...“ produktas, tie ir toliau jos klausys. Tie žmonės eis į jos koncertus, skaitys interviu ir prisijungs prie gausaus jos sekėjų būrio facebook‘e. Tačiau tikiu, kad šis pareiškimas yra lengvas būdas parodyti, kad jai atsibodo vaidinti gerą, mandagią ir malonią. Chamiškų pasisakymų daugės, o tokie pareiškimai nebebus vadinami skandalais – jie bus tiesiog įprastas ir kasdieniškas dalykas. Kaip šmaikštūs Jagelavičiūtės pasišaipymai ar griežti, tačiau teisingi Užkalnio pamokymai. Vis dėlto, šiek tiek smalsu. Juste, kas toliau? Mesi į gerbėjus mikrofoną, prikulsi kino centro kasininkę ar esi sugalvojusi dar kažką Lietuvoje nematyto ir originalesnio?...

Patricija Tilvikaitė