Nuėjome prie fontano, paties epicentro, ir viena pagyvenusi porelė stabtelėjusi ėmė atvirai mus apžiūrinėti. Robertui patiko būti dėmesio centre ir jis meiliai spustelėjo man ranką.
- Ak, nufotografuok juos, — pasakė moteriškė savo suglumusiam vyrui. — Man atrodo, jie menininkai. Gal kada nors taps garsūs.
- Liaukis. — Vyras gūžtelėjo pečiais. — Jie tiesiog vaikai.

Žymios JAV poetės bei atlikėjos, Niujorko pankroko pionierės Patti Smith autobiografinė knyga „Tiesiog vaikai“ buvo išleista 2010-aisiais, tačiau jos vertimas į lietuvių kalbą, kurį parengė Gediminas Sadauskas, buvo pristatytas tik prieš porą mėnesių. Knyga parašyta išpildant paskutinę ilgamečio Patti Smith draugo, žymaus fotografo Robert Mapplethorpe valią — papasakoti jųdviejų istoriją.

Visos knygos siužetas sukasi apie Patti Smith ir Robert Mapplethorpe vaikystę bei jų glaudžios pažinties metus, kartu išgyventas džiaugsmingas akimirkas, nuopuolius, nuotykius, pažintus žmones bei palaipsnį menininkų išgarsėjimą bohemiškoje Manhatano aplinkoje.

Knyga parašyta labai detaliu, vaizdingu stiliumi bei pedantiškai laikantis įvykių chronologinės tvarkos: pradedant trumpais jųdviejų vaikystės prisiminimais, pereinant prie Patti neilgai trukusio mokymosi koledže ir sprendimo išvykti uždarbiauti į Niujorką (1967 m.), pereinant prie pažinties su liesu, išblyškusiu, vaikinu su didele kupeta garbanų bei pirmųjų jų gyvenimo kartu metų Brukline (1967 m. vasara – 1969 m. vasara), gyvenimo menininkų „mekoje“ „Chelsea“ viešbutyje (1969-1970 m.) bei šalia, Dvidešimt trečiojoje gatvėje esančiame lofte (1970-1972 m.), kada palaipsniui susiformavo tiek Robert‘o, tiek Patti karjeros keliai bei juos aplankė pirmosios sėkmės, toliau pereinant prie gyvenimo atskirai (nuo 1972 m. iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos), kada jiems pavyko išgarsėti ir kai jie vis labiau tolo vienas nuo kito ir galų gale peršokant prie paskutiniųjų Robert‘o gyvenimo metų (1986-1989 m.). Šį autorės požiūrį, nederantį su jos pačios kūrybine maniera, ji pati knygų pristatymuose aiškina taip: „Robert‘as nebuvo entuziastingas skaitytojas, taigi aš norėjau parašyti tokią knygą, kokia patiktų Robert‘ui, būtų tokio meistriškumo lygio, kurį galėtų įvertinti tiek literatūros mėgėjai, tiek pasyvesni skaitytojai“.



„Tiesiog vaikai“ nėra vien tik apie šlovės pasiekimą, ką Robert‘as ir Patti prižadėjo abu padaryti ir vienas kitam padėti tai pasiekti paskutinę 1967 metų dieną. Išgarsėjimo istorija yra tik antrasis šios knygos planas. Kalbant apie „Tiesiog vaikus“ reikėtų pradėti nuo to, kad tai pasakojimas apie menininko vidinį pasaulį, jo meno suvokimą, išjautimą, idealus bei pastangas juos perspjauti. Šioje knygoje išryškėja tokie Patti idealai kaip Arthur Rimbaud, Jean Genet, Charles Baudelaire ir kiti, kurie merginą įkvėpė ieškoti savęs ir skleisti žinią kitiems per simbolistinę ar siurrealistinę poeziją. Šie prancūzų autoriai taip stipriai veikė Patti asmenybę, kad ji negalėjo atsispirti nuo pat vaikystės puoselėtai idėjai aplankyti Prancūziją, Paryžių, o vėliau ryžosi ir praktiškai piligriminei kelionei į Šarlevilį, Arthur Rimbaud gimtinę, kur aplankė jo kapą bei muziejų. Iš kitos pusės, jos jaunystės rokenrolo ir ankstyvosios roko muzikos atlikėjai, tokie kaip Jim Morrison, Janis Joplin, Bob Dylan, „The Rolling Stones“ ir t.t., buvo ne mažiau reikšmingi. Jų įtaka nulėmė gana savaiminį ir kiek pačios Patti nesitikėtą jos performansų polinkį iš pirmųjų poezijos skaitymų 1971-aisiais, kurie buvo iliustruojami tik Lenny Kaye elektrinės gitaros garsais, iki rokenrolo grupės susiformavimo 1975-aisiais. Patti skiria kūrinyje vietos aprašyti reikšmingiausius susidūrimus su Jim Morrison „The Doors“ koncerte Niujorke, su Janis Joplin prieš jos mirtį, pasakoja apie Bob Dylan apsilankymą jos pasirodyme ir tuo metu ją užplūdusias jėgas, siekį pasirodyti dar energingiau nei įprastai. Kiekvieną Patti žingsnį, poelgį, manierą, netgi apsisprendimą, kaip jai apsirengti, lydėjo mintys apie šiuos žmones bei jų kūrinius. Taip plačiai, detaliai ir vaizdingai atskleidžiama menininko pasaulėžiūra ir mąstymo būsena.

Analogiškai aprašomi ir Robert‘o Mapplethorpe‘o kūrybiniai siekiai. Jo asmenybės viduje pynėsi iš šeimos atsineštos krikščioniškosios dogmos ir jo polinkiai į homoerotizmą bei sadomazochizmą. Robert‘o nesugebėjimas apsispręsti dėl savo seksualinės orientacijos jį vienu metu ir varžė, ir įkvėpė siekti naujų meno formų. Vienas didžiausių jo siekių buvo pranokti to meto didžiausią popart‘o figūrą Andy Warhol, taip pat patekti į jo aplinką, į taip vadinamą „Fabriką“ ir įrodyti Warhol‘ui savo pranašumą. Patti Smith smulkmeniškai atpasakojo įvairias Robert‘o kurtas instaliacijas bei dirbinius, taip pat prisimena įvairius žmones, padėjusius Robert‘ui išgarsėti. Ypač svarbų vaidmenį atliko Sam Wagstaff, kuris privertė pakeisti Robert‘o kūrybos trajektoriją iš instaliacijų į fotografiją ir jį finansiškai rėmė bei buvo artimiausias draugas iki pat mirties.

Aplink supusios asmenybės, idealai bei abiejų asmenybių kaip menininkų susiformavimas vis tiek nėra esminis knygos motyvas, kitaip „Tiesiog vaikai“ būtų vadinama enciklopedija. Ryškiausiai šioje atsiminimų knygoje yra atskleidžiamas santykis tarp Patti ir Robert. Autorė šiuo kūriniu siekia pabrėžti nepaprastą sinergiją, kuri įsivyravo tarp dviejų visiškai atsitiktinai 1967-aisiais susitikusių asmenybių. Nors iš pat pradžioje įsiplieskusios meilės vėliau teliko tik artima draugystė, tačiau Robert ir Patti jautė begalinį tarpusavio ryšį, įkvėpusį vienas kitą, padėjusį vienas kitam įveikti visas psichologines krizes (ypač daug jų per pirmuosius gyvenimo kartu metus patyrė Robert‘as). Patti šiuos santykius atskleidžia per kasdieniškus pasakojimus, įvairius dialogus. Patti Smith jautri, paprasta ir poetinė kalba aprašomas buitines situacijas pakili iki bene sakralinio lygmens. Autorė pati komentuodama knygą atskleidžia, kad vienas pagrindinių šios autobiografijos tikslų, kartu su paskutinės Robert‘o valios ištesėjimu, buvo pavaizduoti Robert‘ą kaip iškilią, talentingą, savitą asmenybę, kuri darė poveikį savo aplinkos žmonėms. Ir tai jai visai pavyko atskleisti per minėtus dialogus bei kasdienes situacijas.

Knygoje išryškėja ir to laikmečio žmonių moralinės nuostatos ir būtent Robert‘o paveikslas tai išplėtojo. Šalia egoistinio ambicingumo, begalinio užsispyrimo siekiant užsibrėžto tikslo, siekiant įrodyti savo asmenybės vertę aplinkiniams ir visam pasauliui, vyrauja noras įkvėpti ir kitus, padėti aplinkiniams įveikti jų sunkumus ir su jais išlaikyti abipusį ryšį, supratimą. Iš Patti, Robert‘o bei kitų knygoje vaizduojamų žmonių bendravimo manierų supranti, kad draugystės definicija per kelis dešimtmečius kiek pakito: dabar individualumas tapo didesne jėga ir draugas daugiau asocijuojasi ne su dvasiniu ramsčiu, kiek su linksma kompanija, kita vertus, galbūt Patti kalba ir knygoje vyraujanti bohemiškai sakrali atmosfera kiek praskaidrina ir žmonių bendravimo ypatumus.

Taip pat džiugu, kad autorė sugebėjo išlaikyti visišką neutralumą dėl reiškinių, kurie šiandieninėje visuomenėje priimami su aštriomis diskusijomis: narkotikų vartojimas, provokuojančios meno formos, ypač susijusios su seksualiniais reiškiniais, homoseksualumas ir taip toliau. Patti knygoje pasakoja ir apie tai, kad ji pati nors ir nesisvaigino (bent jau iki laiko, kada ji jau buvo praktiškai populiari atlikėja) bei neturėjo netradicinių seksualinių polinkių, tačiau kitų žmonių aplinkoje šie reiškiniai buvo visiškai normalūs ir menininkų kultūroje beveik privalomi. Knygoje galima rasti keletą situacijų, kur Patti pasakoja, kaip kiti žmonės stebėjosi, kad ji yra poetė, tačiau nesisvaigina ir nėra lesbietė. Tokie momentai skaitytoją provokuoja mąstyti, kaip Niujorko bohemos gyvenimas smarkiai skiriasi nuo įprasto ir viešai deklaruojamo visuomenės gyvenimo. Tokius pasakojimus turėtų būti ypač sunku suvokti Lietuvos skaitytojui, kuriam vakarų kultūra vis dar yra tolima. Ypač akcentuoju vyresnius skaitytojus, kurie per socialistinio realizmo butaforinius idiliškus vaizdinius net negalėjo įsivaizduoti tokio gyvenimo būdo.

Svarbu paminėti, kad šioje knygoje buvo pateikta ir visai nemažai fotografijų, kurios dar labiau padėjo susidaryti Patti, Robert bei jų aplinkos paveikslus. Ypač įdomu buvo pamatyti kai kuriuos Robert‘o aksesuarus, kuriuos Patti taip kruopščiai aprašinėjo. Taip pat būta ir kelių Robert‘o kaip pradedančiojo fotografo bandymų. Nepaisant to, ar skaitytojas turi kažkokį supratimą apie fotografiją, ar ne, vis tiek įdomu, nuo ko prasideda profesionalaus menininko kelias. Tiesa, ne po visomis knygoje pateiktomis nuotraukomis buvo parašyta informacija, kas jose vaizduojama, ir šito redakcinio niuanso aš nesupratau.

Šią knygą Patti Smith parašė tokią, kokios ji pati ir siekė. Skaitytojui tai įtraukiantis ir emocionalus pasakojimas, naujos žinios, menininko vidinio bei išorinio pasaulio suvokimas, šilti jausmai ir tikėjimas likimu. Ypač džiaugiuosi sprendimu išversti šią knygą į lietuvių kalbą, kadangi mūsų visuomenėje trūksta suvokimo apie hipių, rokenrolo ar, tuo labiau, bitnikų kultūrą, o šioje knygoje tai atskleidžiama ganėtinai išsamiai. Galų gale, ši knyga turi įtraukiančią istoriją, o tokios knygos visada bus paklausios nepriklausomai nuo šalies. Puikus skaitinys lietuviškos žiemos vakarams!

Knygą perskaitė ir apžvalgą parengė Einaras Sipavičius.