Naujienos > Muzikos naujienos

KLAUSYTOJO ŽVILGSNIS | Gyvenimo festivalis: OFF 2014, Katowice,...

Paskelbta: 2014-08-12 06:03
KLAUSYTOJO ŽVILGSNIS | Gyvenimo festivalis: OFF 2014, Katowice, Poland
OFF 2014. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Gyvenimo festivalis: OFF 2014, Katowice, Poland.

Nepaisant savo polėkio į muziką ir kasmetinio dalyvavimo Lietuvos openair‘uose, dar nesupratau koks iš tiesų galėtų būti mano „gyvenimo“ festivalis. Kiek drąsiai įvardijusi Katowice mieste, Lenkijoje vykųsį festivalį, nenoriu užbėgti įvykiams už akių, jog tai yra vienintelis ir nepakartojimas. Vis dėlto, šis renginys paliko, manau, ilgam neišdilsiančius įspūdžius.

Išgirdusi apie Slowdive grupės atsikūrimą ir jų koncertinę šių metų veiklą, potencialiu lankytinu renginiu tapo OFF festivalis. Postūmis čia atvykti buvo ne tik iš draugų, tačiau ir daug žadančios bei „įperkamos“ programos. Turbūt vienintelis užgesęs variklis buvo geografinė festivalio padėtis. Vis dėlto, „amžinoji kelionė per Lenkiją“ pasirodė ne tokia ir varginanti. Su grupele Lietuvos tautiečių per daug nedūsaudami pasiekėme tikslą – Katowice miestą. Šis maloniai nustebino, prieš tai racionaliai neįvertinus jo dydžio bei „kultūrinio paveldo“. Paskutinė liepos diena buvo festivalio start‘as ir bene aukščiausia sinusoidės viršūnė. Pasistengsiu trumpai apžvelgti šios dienos eigą.

31.07 ATP@OFF


Po karšto saulėto vidurdienio, lietui atgaivinus žemę ir pavargusius atvykėlius, judėjome į pre-festivalio programą ATP@OFF. Ši programa mus nuvedė į lūkesčius pranokusias muzikines keliones.

Kino Rialto – buvo pirmoji koncertinė erdvė, užplūsta minios, kantriai laukančios programos pradžios. Pastarąją pradėjo Normal Echo, sceninio įvaizdžio struktūra kiek priminęs lietuviškąjį Palubenką. Tiesa,vieno atlikėjo griežta ir mechaniška muzika su konkrečia muzikine šneka galų gale pasirodė ir visai kitoniška. Drįsčiau suabejoti savo emocionalumu šio muzikanto atžvilgiu, tačiau publika juos smarkiai palaikė ir tildė mūsų pirmųjų įspūdžių šnabždesius tylioje kamerinėje erdvėje.



Atrasis čia pat pasirodęs atlikėjas/grupė Dirty Beaches, paliko mus tik kiek vėliau atgaunančius žadą. Taivane gimusio, Kanadoje augusio atlikėjo muzika mus įtraukė į nuostabią muzikinę kelionę, tuo tarpu pati esanti apie keliautojus, nerandančius vietos po saule. Čia besikertant tokiems žanrams kaip rockabilly ir lo-fi, tuo pačiu atsiranda ir daug eksperimentinės muzikos dėl plataus spektro panaudojamų instrumentų ir efektų. Alex Zhang‘o triukšmingos energijos pliūpsnio dėka judėjome toliau.



Amen Dunes buvo trečioji tądien teigiama prasme išgyventa grupė. Jų pasirodymas Jazz Club Hipnoza erdvėje nuvylė tik prasta garso kokybės „dėka“. Nepaisant to buvo beprotiškai jauku stovėti pirmoje žiūrovų eilėje ir nujausti nuoširdų kontaktą su grupe bei jų kūryba. Jų muziką įtarčiau kaip vieną iš pozityviausių ansamblio kūrybos pasekmių liepos 31 dienos programoje. Hipnotizuojantis Damon McMahon’o balsas bei psichodeliniai gitaros garsai vertė įsijausti į erdvę, kurią buvo užpildžiusi maloni muzikos harmonija ir pozityvas. Negaliu nepasidžiaugti albumo “Love” perliukų gausa koncerto metu.



Iš anksto skaitytojų atsiprašysiu už nekonstruktyvias mintis, užplūstančias prisiminus ir kitą programos muzikantą Dean Wareham. Čia įvykęs pirmasis vidinis konfliktas „ką geriau pamatyti“ privedė prie šiokio tokio kompromiso. Nenorom, po kelių kūrinių teko atsisveikinti su D.W., kuris savo muzikos fanus ir megėjus sugrąžino į tuos laikus ar momentus, kai jų krauju tekėjo maloningoji „Galaxie 500” kūryba. Užčiuopusi šį tą naudingo savo sielai, skubėjau leistis į kitą kelionės etapą.

Lietingu Katowice‘os senamiesčiu skubėjome į evangelikų protestantų bažnyčią. Nesupraskite klaidingai, ši nuostabi gotikinio stiliaus bažnyčia buvo vieta ne pienburnių choro muzikos programai atlikti, o didingosios amerikiečių grupės Earth kūrybos atsiskleidimo vieta. Kiek kontroversinių dainų pavadinimų („The Bees Made Honey In The Lion‘s Skull“), tačiau nuostabio instrumentinės muzikos žanro ansamblis čia stebėtinai šauniai pasirodė. Ši erdvė, trijulės užlieta monotoniško drone‘o, atrodė netgi teatrališkai, nors ir nebuvo jokios butaforijos išskyrus koncertines šviesas. Gotikines arkas tobulai užliejo ansamblio Earth kūryba. Čia nebuvo nieko šventvagiško. Anaiptol, publika buvo užlieta santūrios ekstazės ir jau, galima sakyti, ilsėjosi ramybėje.



1.08 OFF


Pirmasis ir kiti rytai palapinių teritorijoje prasidėjo pakankamai žvaliai. Džiaugiamės galėję pailsėti dideliame tačiau triukšmo prasme tikrai santūriame festivalio kempinge. Čia apskritai iš mūsų lūpų kartais išsprūsdavo: „Kaip namie...“. Visa tai puikios festivalio organizacijos dėka.

Popiet atvykome jau į festivalio teritoriją, kuri padoriu atstumu buvo atskirta nuo palapinių teritorijos. Viskas atrodė profesionalu ir galų gale kai kurios smulkmenos pasirodė „logiškos“. Pirmasis nusivylimas buvo aukštos kai kurių produktų kainos bei menkas jų pasirinkimas. Mūsų mentalitetas dar kurį laiką stebėjosi taisykle „šiukštu nesinešti ir nevartoti alkoholio prie scenos“. Galų gale buvome lengvai susižavėję visokeriopa tvarka, tačiau supratingi ir atvirkštiniais atvejais.

Nenoriu pamesti pirmosios dienos „muzikinių įspūdžių“, kurie kiek svyravo lengvo negatyvumo ir gan aukšto pozityvumo skalėje. Pirmasis matytas lenkų duo sulaukęs jau nemažai pirmųjų žiūrovų – The Dumplings. Šie jaunėliai, sakyčiau, profesionaliai kuriantys kažką panašaus į electro indie rock/pop puikiai apšildė kitus, dauguma, jaunuolius. Manau, kad šis kolektyvas yra tiesiog jaunos, nepretenzingos, tačiau kokybiškos muzikos pavyzdys kitiems talentingiems jaunuoliams, nors asmeniškai mano muzikiniam skoniui įtakos nepadaręs.



Pasivaikščiojimas po kitas festivalio muzikines teritorijas atmintyje paliko gražių natų. Viena iš kaltininkų/-ių turbūt būtų britė Lyla Foy. Čia norėčiau vėl pasikartoti su sąvoka „nepretenzinga muzika“. Ši nepriekaištingo balso bei minimalios/ melancholiškos muzikos atlikėja priminė kadaisę atsitiktinį sudalyvavimą Sophie Hunger koncerte. Tokia muzika kažkaip priverčia atsisakyti tam tikrų muzikinių principų ir tiesiog mėgautis, svajoti. Ir visgi, panašaus plauko dainininkės, įsikibusios gitarą, dažnai dar ir kažkokiu nuoširdumu sugeba palenkti žiūrovą.



Turiu pripažinti, kad didžiausią šio vakaro įspūdį paliko Oranssi Pazuzu. Iš vizualinės perspektyvos, daug juodų žmonių nepritraukęs festivalis, žmonių nestigo grojant sunkesniai muzikai. Suomių muzikinis kolektyvas mano playlist‘e jau seniai grojo ir buvo bandomas klasifikuoti kaip psychedelic/ experimental black metal skambesys. Čia, „Trojka“ scenoje jie susilaukė nemažai dėmesio, tiesa, nebūtinai teigiamo. Mano supratimu, jie savo muzikos megėjų publiką įtraukė į nuostabią eksperimentinę, kitonišką atmosferą. Maloniai stebėjausi jų atvykimu į OFF‘ą, taip pat pasirodymu scenoje, tuojau pat po skandalingojo Perfume Genius šou. Pastarasis neretai lyginamas su Antony & The Johnsons. Šiuos atlikėjus sieja kažkoks traumuotas tikrovės potyrio elementas jautrioje jų kūryboje, tiesa ir nenumaldomas noras dėvėti lūpdažį.



Viena iš pagrindinių festivalio grupių Neutral Milk Hotel kažkodėl paliko abejingumą. Dar kiek užčiuopdama savo kraujyje indie rock eritrocitų, tikėjausi šią grupę turėti kaip pirmąjį savo atradimą OFF‘o muzikinėje lobių skrynelėje. Vis dėlto, likau jais nesusidomėjusi. Iš pažiūros neblogą spektrą instrumentų pasičiupusi grupė amerikiečių, galiausiai neužkabino. Taip pat nustebino visapusiška savo vaizdo ir garso cenzūra žurnalistų atžvilgiu.

Šios dienos nesu(si)pratimas: Cerebral Ballzy. Labai neišsiplėčiant, grupelė amerikiečių link šlovės kryptingai judėjo nuo to momento, kai ant žemės nukritus picos gabalėliui ir jį pakėlus, buvo sureguota į tai kaip „Cerebral ballzy“. Nuo to laiko nenumaldomas grupės susidomėjimas alumi skardinėse, merginomis ir riedlentėmis į pankroko liūną traukė įvairius pienburnius.



Bet kokiu atveju, pirmoji diena paliko nemažai įspūdžių ir su nekantrumu privertė tikėtis tolimesnių įvykių.

2.08 OFF


Antrasis festivalio dienos rytas prasidėjo ilgoje ėjimo į viešasias prausyklas eilėje. Manau, kad išbrauktų iš gyvenimo dviejų ištiso laukimo valandų galėjo ir nebūti dėl numanomo karčio ir nedidelio kiekio nemokamų dušų. Kita vertus, jau devintąjį kartą vykstantis OFF‘as susilaukia didelės masės lankytojų. Darbuotojų ir savanorių čia, tarytum, irgi netrūksta.

Tiesa, festivalis tapęs pakankamai internacionaliu savo lankytoju atžvilgiu, manau, susilaukė pagyrimo už sugebėjimą kalbėtis su mumis tarptautine žodine kalba. Kita vertus, festivalyje puikiai aptarnauti, tuo negalėjome pasigirti už jo ribų. Čia, autobusų stotyse ar vietinėse „bistro“ mus kalbančius anglų kalba jie lygiai taip pat suprato, kaip žuvis žiobčiojančias už stiklo akvariume.

Vis dėlto, liksiu prie teigiamų pirmos dienos pusės įspūdžių Katowicoje. Šauniai praleidę laiką vietiniame miesto parke, vėl skubėjome į festivalį.

2012 m., viena Amerikos post-black metal grupė Vilniuje apšildė garsiuosius Russian Circles. Anuomet dar po garsiųjų post-rokerių sparnais glaudęsi Deafheaven, pastaruoju metu jau triumfuoja didžiose pasaulio scenose. Galingu pasirodymu amerikiečiai sukrėtė ir didžiąją OFF sceną. Jau pirmasis kūrinys „Dream House“ nepaliko žiūrovų abejingų. Anaiptol, žandikauliai ne vienam buvo atsivėrę nuo įspūdingo muzikantų šou, o ypač vokalisto George Clarke ekspresyvaus pasirodymo. Šis grupės lyderis pasirodė esąs panašus ir į minios diktatorių. Nepaisant tiesioginio Clarke‘o ryšio su minia, plaukiant ant jų rankų, manau, kad jo vokaliniai sugebėjimai ir chaotiškas akių kontaktas privertė ne vieno odą pašiurpti. Sakykime, kad buvo gauta subtili adrenalino dozė.



Nebūdama ypatinga žinovė, o dabar jau galima sakyti ir neypatinga gerbėja, vis dėlto noriu prisiminti garsiosios JAV atlikėjos Chelsea Wolfe pasirodymą Lenkijos scenoje. Nenuostabu, kad populiari ledo karalienė susilaukia daug dėmesio ir gerbėjų ne tik dėl egzistavimo „Game Of Thrones“ garso takelyje. Turiu pripažinti, kad ši atlikėja yra sulipžiusi tokius skambesius kaip drone metal, folk ar net gothic rock savo kūryboje. Pagirtina, tiesa? Apskritai atlikėja atrodo inovatyvi, nors kažkoks norvegiško black‘o ir tradicinio hipiško folk‘o derinys man pasirodė neskanus. Nepaisant to, publika krykštavo.



Inovatyvumu pasižymėjo ir kolektyvas Jerusalem In My Heart. Kelių skirtingų tautų žmonių susibūrimas pagimdė ne tik avant-gardinę, experimentinę muziką, tačiau ir integravo ją vizualų šiuolaikinį meną: trijų juostinių kino projektorių vizualizacijų kompoziciją.



The Jesus and Mary Chain – kita didžiąją sceną okupavusi grupelė, reikalaujanti dar trupučio mūsų visų dėmesio. Šiais laikais esą teigima, jog vienintelis dalykas nebevykstantis JAMC scenoje – tai nenumaldoma energija ir riaušės, vykusios 80-taisiais. Visa tai gimė iš niekur kitur, kaip tik stiprios kolektyvo muzikos. Drįsčiau atkreipti dėmesį, jog Lenkijos festivalyje OFF pasirodę škotai stogo kaip ir niekam nenurovė ir iš kojų nieko rimtai neišvertė išskyrus scenoje stovėjusį mikrofoną. Žinoma, minia tapo patenkinta sulaukę kultu tapusio “Just Like Honey” šmotelio. Energijos, sakyčiau, pritrūko. O gal visgi amžius ir dar tie nesutarimai
grupėje…



03.08 OFF


Paskutinę festivalio dieną jau buvo besprogsianti didžioji emocijų bomba. Paskutinieji pasispardymai prieš bene finalinę renginio grupę Slowdive, dar privertė padaryti tam tikras išvadas apie šios visos programos gėrybių turinį. Žinant ar skaitant apie OFF‘e pasirodysiančias grupes, čia neretai šmėžuodavo toks žodis kaip reappearance (atgimimas). Manau, kad ne vienas žiūrovas čia išgyveno emocinį sugrįžimą į buvusius laikus arba bent jau į idelizuojamą tam tikrą muzikos epochą. Taip pat stebino muzikinė festivalio įvairovė ir mintis, kad galime išsilaisvinti iš vergovės kažkokiam konkrečiam muzikos stiliui. Mūsų tolerancija jau turbūt buvo pasiekus aukščiausią lygį nesibodint čia klausytis metalo ar ten patektį į hip-hoperių Clipping. sausakimšą vakarėlio erdvę. Tokios grupės kaip Orchestre Poly-Rythmo De Cotonou vertė ir susimąstyti apie Afrikos geografines „žinias“. Žodžiu, muzikos buvo iš visur ir visokios.

Pradėsiu nuo paskutinės OFF‘o dienos nesu(si)pratimų – Andrew W.K. Party metal – taip vienareikšmiškai galima būtų įvardyti amerikiečio Andrew veiklą muzikos scenoje. Pavydėtina artisto energija yra ne kartą atsipirkusi kraujuojančia atlikėjo nosimi. Balti apdarai ir kruvinas veidas yra jo identifikacijos veidas. Publika šėlo, o labiausiai – Andrew W.K.



Artur Rojek buvo permestas keliais jutiminias elementais dėl tam tikrų solidarumo sumetimų. Visų pirma, šis garsus lenkų alternatyviosios muzikos atlikėjas yra ne kas kitas kaip OFF festivalio iniciatorius ir pagrindinis organizatorius! Jis be abejonės pritraukė minias klausytojų. Jo populiarumą tarp tautiečių drįsčiau prilyginti Andriui Mamontovui lietuviškoje scenoje.



Deja, Artur Rojek pasirodymas mano iniciatyva buvo greitai iškeistas į laukimą prie didžiosios festivalio scenos, kur jau visu gražumu puikavosi grupės iškaba „slowdive“. Maždaug mano gimimo metais, UK susikūrusi shoegaze grupelė Slowdive, po beveik 20 metų tylos gyvojoje scenoje, čia pasirodė su nuoširdžiu noru atvykti ir atlikti dar vieną nuostabią programą vienoje iš pasaulio scenų šiais metais. Melancholiška dream pop/ shoegaze muzika privertė nerti gilyn į malonią, nostalgišką muzikos jūrą. Britų kolektyvas, muzikos prasme paveikęs ne vieną net ir šio festivalio scenos dalyvį (pvz. Deafheaven), neabejotinai sulaukė čia daug emocionalaus dėmesio. Publika dar ilgai nesiskirstė nuo scenos po legendinės grupės atlikto originalaus Syd Barrett cover‘io Golden Hair. Ačiū, jūsų pasirodymas buvo vertas ašarų.





Atrodytų, paėmus iš gyvenimo viską ką galimą, dar neatsispyriau užmesti akį į dar vieną legendinę Belle & Sebastian. Turiu pripažinti visų “šaunios grupės” kriterijų atitikimą šio kolektyvo atžvilgiu. Nemažas britų alternative/ indie rock grupės ansamblis teigiama prasme privertė pamąstyti apie savo prilygstamumą tokiems „nežemiškiems“ atlikėjams kaip Simon & Garfunkel ar Morrissey. Jie viso labo buvo nepakartojami ir šauniai užvedantys jau pavargusius žiūrovus.



Negrįžtant prie tarpmiestinių Lenkijos maršrutų ypatumų, noriu pasidžiaugti savo ir kitų OFF’e dalyvavusių sėkme pamatyti savo gyvenimo grupes ar kažką naujo. Čia iš dalies grįžtu prie Artur Rojek ir jo minčių, jog čia ir dabar turėjome galimybę gyvai išgirsti garso takelius, galbūt jau daugelį metų lydinčius mūsų kasdienybę. Siūlau atvykti ir patiems tuo įsitikinti.

Lakėsi ir vertino Monika Ivaškaitė, fotografavo Vytenis Jurevičius

© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By