Kiekvieną kartą skirtingi, nenuspėjami, spontaniški – tokie epitetai ateina į galvą norint apibūdinti dviejų vaikinų - Roko ir Arūno arba kitaip „Jama & W“ - pasirodymus. Jei nors kartą esate matę šiuos du vyrukus scenoje, galite būti ramūs – antro tokio pat identiško pasirodymo jau nepamatysite. Paprašę pakartoti – to irgi nesulauksite. Išgirsite vis kažką naujo ir kitokio.

Kaip dažniausiai neįmanoma pakartoti gražiausių gyvenimo akimirkų – jos nutinka tik kartą, bet yra nepamirštamos, taip ir kiekvienas „Jama & W“ užlipimas ant scenos yra unikalus. Ir taip jau beveik trejus metus. Į pagalbą pasitelkdami akustinę gitarą, kuria groja Arūnas, ir tiesiai ant scenos Roko rimuojamus tekstus, šie du vyrukai kuria abejingų nepaliekančius improvizuotus pasirodymus. Kaskart skirtingus ir nenuspėjamus.

Prieš pat trečiąjį grupės gimtadienį vieną saulėtą ir šiltą pavasario popietę kalbamės su spontaniškaisiais vaikinais apie tai, kaip viskas prasidėjo ir kas laukia ateityje.

Kaip jūs susitikote ir kaip gimė „Jama & W“ duetas?

Arūnas: Kur susitikom tiksliai neatsimename. Bet kažkada kažkur susipažinome, o po to susitikom tame pačiame bendrabučio kambaryje. Tikriausiai likimas suvedė.

Gal kartu studijavote?

Arūnas: Ne, buvo taip, kad aš mokiausi ir gyvenau bendrabutyje. Po to iš vieno kambario persikėliau į kitą – 215-ą. Vėliau nutiko taip, kad mečiau mokslus ir truputį kita veikla pradėjau užsiimti.

Rokas: O kitais metais į tą kambarį atsikrausčiau aš.

Arūnas: Ir tuomet, netikėtai užėjęs į savo buvusį kambarį, pamačiau jį (rodo į Roką) ir sakau: O geras, tai Tu čia dabar gyveni? Va aš čia irgi gyvenau. O dar tie patys tapetai su lėktuvėliais. Geras (juokiasi) Tuomet pradėjom daugiau bendrauti ir taip netyčia atsitiko, kad aš pradėjau groti, Rokas pradėjo kažką tokio (freestyle‘inti) daryti. Bet nebuvo taip, kad sėdėtume ir galvotume, kad va būsim „bičas, kuris groja gitara ir bičas, kuris repuoja“. Nebuvo nei plano, nei idėjos. Viskas vyko improvizuojant. Bet buvo labai smagu ir pastebėjom, kad mums tai pradeda patikti. Visiškai neplanuotai , kaip ir viskas, kas nutinka gražiausio gyvenime.
Kur ir kada pirmą kartą pasirodėte, kaip grupė ?

Rokas ir Arūnas: Pirmą kartą mes pasirodėme 2009 metų balandžio 27 dieną, Vilniuje buvusiame tokiame mažame bariuke, kuris vadinosi „Mano alibi“ (dabar „(M)isterija“). Ten sekmadieniais vykdavo „open mic“ vakarai, kur galėdavai tiesiog nueiti, užsiregistruoti ir lipti ant scenos. Ten ir prasidėjo mūsų „karjera“.

Koks buvo jūsų pirmas koncertas?

Rokas: Pirmasis mūsų koncertas, jeigu jį taip galima pavadinti, buvo toks: prieš koncertą susitikome su vienais bičiuliais, vėliau su kitais. Iš viso mūsų buvo gal apie dvylika žmonių. Visi kartu patraukėme į koncerto vietą, o ten – tuščia. Tai va tiems dvylikai žmonių ir pagrojom. Antrą kartą jau truputį daugiau žiūrovų atėjo. Tačiau žiūrėdami antrojo koncerto įrašą supratom, kad visiškai nežinom, ką darom. Kartais ir dabar dar taip būna.

Kaip atsirado jūsų grupės pavadinimas? Kodėl būtent „Jama & W“ ?

Rokas: Čia nuo vaikystės, nuo rajono, mokyklos laikų. Gauni pravardę ir tave taip pradeda vadinti. Tai ir nulėmė tai, kad aš esu Jama, o jis W.

Oficialiai jūs esate duetas, ar grupę sudaro ir daugiau žmonių?

Arūnas: Grupėje yra ir daugiau žmonių. Yra visas „Jama & W“ „band‘as“ , su kuriais irgi grojame ir važinėjame į koncertus, kur yra galimybė visiems sutilpti scenoje. Bet dažniausiai tenka groti dviese.

Scenoje mėgstate improvizuoti ir esate ganėtinai nenuspėjami. Ar tiksliai žinote, ką ir kaip darysite koncerto metu?

Rokas: Na, šiokį tokį planelį turime. Punktais užsirašome, ką turėtume ir norėtume padaryti.

Arūnas: Tačiau tikslaus plano niekada nebūna, nes to, ką darome scenoje susiplanuoti neįmanoma. Dažniausiai viskas vyksta ekspromtu su žiūrovų pagalba.

Tai turbūt tokio dalyko, kaip „Jamos & W“ repeticijos nėra?

Arūnas: Repeticija gal per daug stiprus įrėminimas. Mes tiesiog kartu leidžiame laiką, grojame, improvizuojame ir iš to gimsta kažkokios idėjos, kurias po to panaudojame grodami koncertuose. Tą pavadinti repeticija yra sunku, nes nekartojam to paties tam, kad parodytume ant scenos.

Rokas: Nors kartais būna, kad jeigu norim padaryti kažką konkretesnio, susitariam iš anksto. Tarkim, jeigu yra kažkoks priedainis, kuris gimė improvizuojant, tai tą priedainį stengiamės pritaikyti scenoje. Bet niekada nebūna taip, kad tiksliai žinotume, kas bus. Kiekvieną kartą kitaip.

Rokai, kas Tave įkvėpė pradėti „freestailinti“ ? Kaip pradėjai šitą veiklą?

Rokas: Trumpai ir aiškiai - Mėnulio pilnatis. (šypsosi) O iš tikrųjų, tai netyčia taip nutiko, neplanavau ir nežadėjau to daryti. Tiesiog kartą pabandžiau ir patiko.

Jūsų nuomone, freestyle‘as yra įgimta dovana, ar jo galima išmokti?

Rokas: Tikrai galima išmokti. Bet kuris gali tuo užsiimti. Tiesiog, galbūt talentas gali nulemti tai, kad tau tai gali geriau ar blogiau sektis. Bet iš esmės kiekvienas gali tuo mėgautis ir tai darydamas jausti malonumą. Taip pat kaip ir ,pavyzdžiui, teatre ar dailėje : jeigu tu mėgsti piešti ,tai nereiškia, kad būsi Van Gogu. Gal tau tiesiog patinka piešti ir smagu tai daryti. Nereikia talento, kad galėtum daryti, tai, kas patinka. Tiesiog talentas gali nulemti, kaip tau seksis toliau.

Šiemet „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimuose buvote nominuoti „Tautos balso“ nominacijoje. Kaip į tai reaguojate? Ar jaučiatės pastebėti ir įvertinti?

Rokas ir Arūnas: Aišku džiaugiamės. Nieko specialiai nedarėme , kad va būtent būtume nominuoti „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimuose, bet yra tikrai smagu būti įvertintiems ir pastebėtiems. Ačiū tiems, kurie nepatingėjo ir prabalsavo, nors ir nelaimėjome.

Prieš šiais metais balandžio 6 dieną vykusį „Lietuvos Mc Battle‘ą“ teko skaityti tokios gerbėjų komentarus: „kam ta kova, jei laimėtojas ir taip aiškus – „Jama  W“, nors jie turbūt net nedalyvaus ..“. Kaip reaguojate į tokius atsiliepimus?

Rokas: Niekada nedalyvavome ir turbūt nedalyvausime, nes esame truputį ne tas žanras. „Freestyle‘as“ yra tai, kad tu gali padaryti kažką, ko nepadarytų kiti. Tiesiog nuo tavęs priklauso, kam tu šitą gebėjimą naudoji.

Arūnas: Lietuvoje „battle‘uose“ yra labai paplitę tiesiog ateiti, daug „stumti“, keiktis ir nieko nepasakyti. Toks, sakyčiau, purvinas „freestyle‘o“ suvokimas, kuris mums nelabai priimtinas.

Rokas: Be to, ten kova vyksta vienas prieš vieną. O mes esame dviese. Bet prisimenam, kai kažkada teko kovoti du prieš du su „Repo seniais“ . Tai buvo labai įdomus nuotykis. Kartą grojome „Piano man“ bare ir atėjo Jonas ir Rytis iš „Repo senių“ . Rytis berods „beatbox‘ino“ , o Jonas repavo. Padarėme tokį kaip „battle‘ą“ – du prieš du. Nors jie žinojo, kad taip bus ir buvo iš anksto susitarę, o mes ne. Tačiau buvo labai smagu ir aišku mes laimėjom (patenkinti juokiasi).

Kai kurie atlikėjai sako, jog prieš lipdami į sceną labai jaudinasi, negali valgyti ir panašiai. Ar jūs jaudinatės prieš koncertus ?

Rokas: Ką jau ką, bet valgyti prieš pasirodymus mes galim (juokiasi). Bet aišku, prieš lipdami į sceną jaudinasi visi . Net ir tie atlikėjai, kurie scenoje yra jau 50 metų. Jaudulys aplanko prieš kiekvieną pasirodymą. Tai – natūralu.

Kas jūs esate, kai nulipate nuo scenos? Ką veikiate gyvenime, kai nekoncertuojate?

Rokas: Batman‘as ir Robinas. (juokiasi) O jei rimtai, mes esame teatro pedagogas ir choro artistas. Kuris yra kuris paliekame paslaptyje.