Praėjus beveik savaitei po šeštojo „Velnio akmens“ vis dar nėra abejonių, kad dauguma aspektų šis festivalis praėjo puikiai. Kiekvienais metais žiūrovams organizatoriai pasiūlo vis daugiau naujovių, kurios leidžia renginiui išsiskirti iš panašią muziką siūlančių festivalių. Lankytojai komentuoja, dalinasi įspūdžiais, tačiau norisi apie viską išgirsti ir iš tų, kurių dėka šis festivalis apskritai egzistuoja. Todėl apie „Velnio akmenį“ kalbėjomės su festivalio kūrybos vadovu Vaidu Voronavičium.

Kaip festivalis pavyko organizatorių akimis? Ar pasiteisino lūkesčiai?

Pavyko puikiai. Lūkesčiai buvo dideli kaip ir tikslai. Tikslai nepasiekti, bet čia jau mūsų maksimalizmas. Klaidų neišvengta, bet džiaugiamės, kad pavyko ištaisyti praėjusių metų klaidas. Turime naujų iššūkių kitiems metams ir nuo rugsėjo pradedame VA 2015 darbus...

Su kokiais iššūkiais susidūrėte organizuodami šeštąjį „Velnio akmenį“?

Labai sunku buvo rasti Rytų, Vakarų scenos grupes. Norėjome labai gero muzikinio turinio. Nors planavome, kad visas grupes surinksime iki balandžio 1 dienos, tačiau viskas užsitęsė iki birželio mėnesio. Grupių paieškos atima labai daug laiko. Partnerių ir rėmėjų paieška yra amžinai didelis iššūkis.

Iš žiūrovų lūpų ne kartą teko išgirsti, kad šie metai nebuvo patys stipriausi muzikos grupių atžvilgiu – per šešerius metus būta ir kur kas garsesnių bei įspūdingesnių grupių, kurios apsilankė festivalyje „Velnio akmuo“. Ką galėtumėte atsakyti į tokius pasisakymus?

Nežinau Lietuvoje nei vieno festivalio/renginio, kuris buvo pasiūlęs geresnį ir kokybiškesnį roko muzikos line-up per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, negu „Velnio Akmuo“ šiais metais. Kalbant apie metalo muziką – čia galima diskutuoti. Kartais pavyksta suformuoti stipresnį, kartais silpnesnį line-up, bet tai, kad turėjome Arch Enemy, Vader, Havok, In Solitude, Inquisition, Church Of Misery ir kt., nedaro šio festivalio, muzikiniu atžvilgiu, silpnesniu negu pernai ar užpernai.

Kokiu principu atsirenkate grupes? Ar įmanoma pasikviesti tuos, kuriuos, atrodo, pasikviesti nerealu?

Vieno principo nėra. Mes labai daug dirbame ieškodami tendencijų, sekame kas vyksta pasaulyje, kas vyksta kituose festivaliuose, kokios grupės leidžia albumus, kokie nauji vardai pasirodo muzikos pasaulyje. Bandome atrasti ir pastebėti ateities žvaigždes, potencialą ir pristatyti jį Lietuvoje. Tuo pačiu, stengiamės pakviesti kultinius ir žinomus vardus. Pasikviesti įmanoma viską, tai priklauso nuo festivalio piniginės dydžio.

Ar sunku pataikyti į publikos skonį? Juk, be abejones, jis skirtingas.

Sunku. Prisipažinsiu: Birth Of Joy visiškai nėjo komunikacijoje. Visos reakcijos ir komentarai rodė vieną – jie čia neįdomūs. Buvo sunku tuo tikėti ir net vienu metu pradėjome truputį abejoti savo sprendimu, tačiau neapsigavome. Tai buvo visiška penktadienio bomba Rytų scenoje, kuri abejingų nepaliko. Tad pataikyti į publiką yra sunku ir kartais tiesiog gali būti išmuštas iš ritmo, kai pastebi, kad sunkiai medžiotas atlikėjas nelimpa publikai. Tačiau su Birth Of Joy buvo geras sprendimas ir jis visiškai pasiteisino.

Pirmaisiais festivalio gyvavimo metais buvo jaučiamas didelis bažnyčios bei vietinių gyventojų pasipriešinimas renginiui dėl įvairių, dažnai nepagrįstu priežasčių. Ar praėjus šeštiems metams jaučiami pokyčiai tų žmonių požiūryje?

Sunku pasakyti kas žmonių galvose, bet su kiekvienais metais „Velnio Akmuo“ vis labiau ir labiau yra priimamas vietos bendruomenės. Tik kartą metuose Anykščiai yra tokie, kokie būna per „Velnio Akmenį“.

Ar per šituos šešerius kada nors susidūrėte su abejonėmis, ar organizuoti festivalį kitais metais? Jei taip, kas kėlė šias abejones?

Taip. 2010 metais komanda tiesiog subyrėjo, bet vėliau iš lėto tvirtai atsistojome ant kojų. Nuo šių metų „Velnio Akmuo“ įgavo pagreitį...

„Velnio akmuo“ – neabejotinai moderniausias bei plačiausio spektro sunkiosios muzikos festivalis Lietuvoje. Vis dėlto tam tikrai grupei žmonių festivaliuose svarbiausia kuo pigesnis alus, kuris jiems, deja, niekada nebūna pakankamai pigus. Jūs, regis, kiekvienais metais publikai pasiūlote vis daugiau intelektualios veiklos, vis daugiau pramogų, vis daugiau gerų gėrimų ir vis daugiau skanaus maisto – visko kur kas daugiau nei pradžioje buvo galima tikėtis iš sunkiosios muzikos festivalio. Kas lėmė jūsų sprendimą neapsiriboti elementariais patogumais, o siūlyti vis daugiau? Juk visada yra rizika.

Nežinau. Kiekvienais metais vis galvojame ką dar galime patobulinti, ką dar gero ir kūrybingo sugalvoti ir kas būtų įdomu potencialiam lankytojui. Gerai prisimenu pirmus du festivalius ir galiu prisipažinti, kad niekaip neįsivaizdavau „Velnio Akmens“ su trimis scenomis. Tiesiog norime, kad publika visapusiškai gerai jaustųsi, gautų daug daugiau nei tikisi ir būtų ne tik žiūrovai, bet ir kūrėjai pačio festivalio metu. Tad ir turime Masinę Hipnozę, MC Growl, Galvūzus, Hobbyshop, būgnininkų kovas (kurios šiais metais buvo labai emocingos) bei kitas veiklas. Jei veiklose dalyvių netrūksta, vadinasi jos reikalingos, vadinasi publika to nori. Rizikos nėra jokios, nes viskas tvarkingai apgalvojama. Kartais kai kas nepasiteisina, bet nepasiteisina ne dėl idėjos, bet dėl blogo išpildymo. Bet tai jau praeitis. Kitais metais bus dar kelios didelės naujovės, labiau meninės, kurių šiais metais nespėjome įgyvendinti...

Kaip apskritai reaguojate į tokius pasisakymus, kad muzika – nieko gero, alus brangus, maistas dar brangesnis, kurių visuomet atsiranda po kiekvieno festivalio. Ar verta organizatoriams kreipti dėmesį į tokią nekonstruktyvią kritiką?

Jei kritika konstruktyvi ir pagrįsta, verta ir būtina kreipti dėmesį į pastabas. Labai aiškiai matosi kada žmogus nori pabrėžti negerumus ir aiškiai išdėsto kur blogybės. Tai mums patinka. Tačiau kai žmogus sako, kad Rokotekos ir Naktinio kino garsas pjovėsi, sorry, bet tai fantastika.

Ar organizatoriai patenkino lankytojų lūkesčius bus galima pamatyti iš komentarų ir atgarsių. O ar publika patenkino organizatorių lūkesčius?

Didžioji dalis publikos organizatorių lūkesčius patenkino ir labai džiaugiamės spalvingais, išraiškingais, įdomiais ir kosminiais dalyviais šių metų VA. Buvo į ką pažiūrėti ir ką pamatyti.

Kaip patiems organizatoriams jaučiasi festivalio augimas lyginant su ankstesniais metais? Ar vis plėstis ir augti planuojama ir toliau?

Festivalio augimas ir didėjimas yra suprogramuotas nuo 2012 metų. Augame lėčiau, negu norime, bet geriau mažais žingsniais, negu dideliais šuoliais į niekur. Tikrai taip, planuojame augti ir toliau.

Ar kitais metais vėl galima tikėtis susitikti panašiu laiku, toje pačioje vietoje? Ar jau turite kokių nors minčių dėl kitų metų?

Susitiksime panašiu laiku ten pat. Rytų scenos headlinerius jau pasitvirtinome, turime sugalvoję keletą naujų nekoncertinių veiklų, turime prigalvoję šizovų sprendimų Gama scenos erdvėje ir kempinge prie upės. Pasitiksime truputį atsinaujinę, nes nebetinka kai kurie veikimo modeliai festivalio metu, tad bus daug esminių korekcijų, bet apie tai dar ne laikas.

Kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė