Jei reikėtų išvardinti, mano manymu, profesionaliausių atlikėjų Lietuvoje penketuką, dainininką Vaidą Baumilą neabejotinai į jį įrašyčiau ir tikrai ne paskutinėje vietoje. Nepaisant to, atrodo, kad Lietuva apie jį žino nedaug, o to priežastis tikriausiai ta, kad atlikėjas ir pats nekelia bangų tam, kad šnekėtų ne apie jo muziką, o apie jį patį.

Spalį rengiamas Vaido Baumilos turas po Lietuvą įrodymas, kad apie save jis kalba darbais. Bet vis dėlto pasirodė, kad šnekėjimas anaiptol nėra jo silpnoji pusė.

Kai paskambinau susitarti dėl interviu, sakėte, kad anksti keliatės ir vėlai einate miegoti. Ar visuomet paroje užtenka valandų?

Ne, tikrai ne. Galėtų būti ir daugiau. Bet tiesiog dabar taip susidėliojo tvarkaraščiai, kad tenka anksčiau keltis ir vėliau atsigulti. O vėliau guluosi todėl, kad vasara. Juk žiemą žmonės tikriausiai miegoti eina anksčiau. Šituo sezonu norisi kažkur pasėdėti, nueiti, pabūti su draugais. O šiaip šią vasarą jau užteks pramogauti – reikia rimčiau į viską pasižiūrėti. Artėja ruduo, o su juo ateina nauji darbai, taigi ruošiuosi tam tiek fiziškai, tiek mentaliai.

Lietuvoje nemaža skeptikų užsienio klausimu – diskutuojama apie tai, kad išvažiuoti nepatriotiška ir pan. Jūs pats daug laiko užsienyje praleidote studijuodamas. Koks jūsų santykis su patriotiškumu?

Turiu tvirtą nuomonę apie tai. Žmonės skirtingai šitai interpretuoja, ypač kai apie tai pasisakai spaudoje. Aš kažkada pasakiau, kad atseit Anglijoje man būti nežinomu yra geriau, nei būti žinomu Lietuvoje. Tai visiškai nesusiję su patriotiškumu ar kažkokiu savo šalies engimu. Manau, kad patriotiškumas yra ne tik šalies vardo skleidimas, garsinimas, galvojimas apie savo šalį, kaip ir ne tik buvimas Lietuvoje ir gyvenimas joje. Patriotiškumą galima įvardinti įvairiais aspektais. Tarkime, jei išvažiuoji į užsienį, bet nepamiršti savo šalies, jei apie ją kalbi, jei užsiimi veikla, kurioje gali minėti jos vardą, sakyti, kad esi lietuvis, tai jau yra patriotiškumas. Savo šalies gynimas taip pat yra patriotiškumas. Tų aspektų daug. Bet galvojimas, kad kai sėdi Lietuvoje ir sakai, jog iš čia niekada neišvažiuosi, nes per daug myli savo šalį, nėra patriotiškumas. Kažką dėl tos šalies dar turi ir daryti. O čia sėdėti, verkti, bet muštis per krūtinę ir sakyti, kad esi patriotas ir nepaliksi savo šalies – nėra patriotiškumas. Tai turėtų būti meilės išraiška darbais.

Kokie, jūsų manymu, yra buvimo dainininku Lietuvoje privalumai?

Tai turi privilegijų. Tos privilegijos ateina, bet būti žymiu žmogumi ir tuo naudotis, kažkur nuėjus sakyti: „Jūs žinote, kas aš esu?” yra tuštybė. Tačiau malonu, kai tave atpažįsta restorane ir gauni nuolaidą arba tave paremti sugalvoja drabužių firma. Jei jie sako, kad štai, norime, kad jūs nešiotumėte mūsų akinius, tai yra malonu ir aš pasakysiu ačiū. Tai yra mielos privilegijos, tačiau jų nesureikšminu. Yra žmonių, kurie kažkur nuėję, pradeda naudotis savo vardu. Tai jau blogoji pusė, man tai nepriimtina. Todėl atokiai laikausi nuo tokių žmonių, nuo įvairių vakarėlių ir grietinėlių. Aš kitaip augintas, turiu kitokius draugus.

Atrodo, kad kiekvienam kūrėjui sunkiausia prievolė – nuolat būti kūrybiškam, nors kartais nesinori nei rašyti tekstų, nei galvoti apie melodiją, nei svarstyti, ką pasakyti žiūrovui scenoje. Ar būna, kad galva tuščia, o darbai nelaukia? Ką tuomet darote?

Man atrodo, kad tada reikia išimti iš savo veiklos visus dalykus, kurie maišo prisikviesti tą mūzą. Mes okupuojame savo smegenis įvairiausiais dalykais, kurie trukdo susikoncentruoti ties vienu tikslu. Reikia parašyti dainą ar tekstą, o tu prisėdi prie kompiuterio, įsijungi serialą, naršai po internetą. Mintyse būna daug šiukšlių. Reikia visus du šimtus procentus įdėti į vieną dalyką ir ta mūza ateina pati. Kartais ji atsiranda savaime – eini gatve ir galvoji, kad reikia įsijungti diktofoną ir kažką paniūniuoti. Taip, kartais ateina ir šitaip. O kartais tiesiog reikia. Visi turi savo deadline’us.

Kartais romantikos tame mažai, ar ne?

Kartais tikrai mažai, o kartais net labai daug.

Kažkodėl didžioji dauguma dainininkų man atrodo maištininkai, o jūs priešingai – neatrodote blogiukas. Ar tai - tik klaidingas įspūdis?

Kiekvienas turime savo blogąją ir gerąją pusę. Bet taip, aš nesu tas rokenrolas viešoje erdvėje. Aš turiu savo gimines, tėvus, senelius ir dergtis viešai, daryti iš savęs kažkokį maištininką – tai nesu aš. Aš jaučiuosi atsakingas prieš žmones, kurie mane myli ir kurie mane stebi.

Dauguma atlikėjų šiais laikais baidosi popso etiketės. O koks jūsų požiūris į pop muziką? Kratotės jos?

Aš klausausi daug pop muzikos. Klausau „Coldplay” – ko ne popsas? Bet gal skirkime popsą nuo pop muzikos, nes pop – populiarioji muzika, o popsas įgauna neigiamą atspalvį. Manau, kad yra žmonių, kurie pasako: “ Šitas tai popsūchą dainuoja”, o kitas gal pasakys: “ Man patinka Vaidas, nes jo pop muzika gera.” Apie tai yra visokiausių nuomonių. Žmonių daug, daug ir skirtingų skonių. Kiekvienam neįtiksi ir net nereikia bandyti to daryti. Aš nei kratausi tos etiketės, nei labai priimu ją. Manau, kad nedarau popso ta prasme, kad nedarau šūdo. Aš stengiuosi eiti kokybės linkme, todėl studijavau, mokiausi, todėl nesusileidžiu iki visiško popso lygio. Stengiuosi kurti ir dainuoti kokybišką pop muziką. Bent jau galvoju, kad tai darau (juokiasi).

Kaip jūsų akimis pasikeitė lietuviška scena nuo tų laikų, kai topuose pirmas vietas ėmė „Mango“ ir „Bavarija“?

Labai pasikeitė ir į gerąją pusę. Atsirado daugiau alternatyvios muzikos, kurią taip vadiname, nors šiaip jau tai nėra alternatyvu. Tai tas pats pop – „Jazzu”, „Beissoul” ir Einius. Visame pasaulyje tokios muzikos yra, tiesiog Lietuvoje ta niša labai maža, todėl kiekvieną naują dalyką mes priimame kaip alternatyvų. Iš tikrųjų, jei domiesi pasaulietine muzika, tai nėra nieko naujo ir nieko keisto. Čia kaip su „New Balance” batais. Lietuvoje jie atsiranda ir visi pradeda juos nešioti, sako, kad čia kažkas labai gero, naujo, negirdėto. Lietuvoje – taip. Bet jie egzistavo jau kur kas seniau. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuva jau labai greta tos pasaulinės muzikos. Yra pasirinkimas – tu gali klausytis Vaido, gali klausytis Mikutavičiaus, „Jazzu”. Nors tų atlikėjų dar mažai, tegu kuriasi naujos grupės, kaip „Freaks On Floor”, ką kai kurie vadina alternatyva, bet iš tiesų tai yra gera, kokybiška muzika.

Man jau seniai sunku nepastebėti, kad stipresnes pozicijas Lietuvos scenoje užima muzikantai vyrai. Ar ir jums taip atrodo? Kodėl taip įvyko?

Tai visiška tiesa. Galbūt Lietuvoje didžiausias klausytojas yra moteris. Nežinau kodėl, bet melomanų vyrų yra mažiau. Gal ir moterys ne tokios didelės melomanės, bet joms patinka vyrai (juokiasi).

Pas mus dar yra toks nusistovėjęs dalykas, kad kaip čia eisi į moters koncertą. Kažkoks vyriškumas neleidžia to daryti. Iš tikrųjų reiktų daugiau atsipalaidavimo – pripažinti, kad man patinka tas ir tas, noriu nueiti į koncertą.

Kita vertus, aš galiu teigti, kad Lietuvos scenoje nėra labai ypatingai ryškios moters, išskyrus Justę Arlauskaitę ir kelias kitas, kurios galbūt galėtų prasiveržti.

Mokėtės aktorystės. Ką jums tai davė kaip muzikantui?

Labai daug. Tiek bendravimo su publika, tiek atsipalaidavimo ant scenos, tiek jutimo tai, ką tu darai – buvimo momente. Aktorystėje yra daug dalykų, susijusių su joga. Jogos prasmė – suprasti savo esybę tame laike ir toje plotmėje, t.y. – buvimas čia ir dabar. Buvimas ant scenos irgi yra čia ir dabar. Aktorystė leido atsikratyti kompleksų, kurie varžė ant scenos. Nors ir dabar jų turiu, pats tai pastebiu ir bandau tų kompleksų atsikratyti. Aktorystė yra darbas su savimi, su vidumi, smegenimis. Todėl tie mokslai man iš tikrųjų padėjo, kaip ir gyvenimas Anglijoje, žmonės joje – labiau atsipalaidavę, į viską žiūrintys paprasčiau. Bet po ketverių metų grįžau į Lietuvą ir žiūriu, kad ir čia jau žmonės pasikeitę. Jaunimas užaugęs, kai kurie pakeliavę, pamatę, “New Balance” nešioja (juokiasi).

Ar būnant šou versle dažnai tenka nutildyti savo sąžinės balsą ir daryti tai, kas nėra priimtina? Ar tai – apeinama?

Apeiti nieko nereikia. Tu esi tu. Reikia šiek tiek arogancijos, nes šou versle negali būti visiškai kuklus. Tada tau žmonės pradeda lipti ant galvos. Šiek tiek sveikos arogancijos reikia ir pasakyti „ne” tenka dažnai, o aš to per dešimt metų scenoje išmokau. Jeigu man kažkas nepatiks ir bus nepriimtina, aš tikrai to nedarysiu. Būna situacijų, kai netyčia pakliūni į avantiūrą, kai tau sako, kad bus vienaip, o kai tu ateini ir pasirašai dirbti, būna kitaip, bet laužyti pažadus… nors esu porą sulaužęs.

O sakymas „ne” nekiša kojos?

Ne. Vieną kartą savo pažįstamo paklausiau, ar verslui kenkia krizė. Jis man atsakė: „Kai tu esi geras, verslui niekas nekenkia. Jei tu kažką gerai darai, esi savo srities profesionalas, sieki profesionalumo, atiduodi visus du šimtus procentų, gandas sklinda.” Jei tavęs nenorės vienas, tegu kviečiasi tą, kuris tai padarys. Man nesuprantama, kaip galima kviesti atlikėją Vaidą, žinant jo muziką, ir iš jo prašyti kažko kito. Arba žmonės yra visiškai buki, arba mes, atlikėjai, kažko nesuprantame. Aš nesakau, kad esu pats didžiausias, geidžiamiausias ir geriausias atlikėjas Lietuvoje, bet kai esi scenoje šiek tiek kažko pasiekęs, turi savo nišą, turi savo darbą, nesiskundi darbų skaičiumi, gali sau leisti pasakyti „ne”, nes žinai, kad tave pasamdys kažkas kitas, kas iš tikrųjų norės.

Ar jums svarbus judesys scenoje? Lietuvoje dažnai pastebiu kraštutinumus – arba daug šoka ir dainuoja švelniai tariant silpnai, arba tik dainuoja (su keliomis išimtimis).

Ir studijuojant buvo daug šokio disciplinų, tad aš judu visą gyvenimą. Klube mane sunku iššokdinti, nors visų pirma, aš nevaikštau į klubus, nesu klubinis. O jei ten nueinu, tai einu ne pašokti, o susitikti su draugais. Nesu iš tų rankų kilnotojų. Šokti man patinka pagal Latino muziką arba Hip-hop‘ą, kur galima judėti. Man patinka karštesnis šokis. Scenoje man judesys svarbus, tačiau nesu iš tų atlikėjų, kurie samdysis šokėjus ir su jais kartu darys sinchronizuotus judesius, kaip „'N Sync“ ar „Backstreet Boys“ senais laikais. Man patinka judėti tiek, kiek galiu iš savęs. O šiaip kažkada lankiau tautinius šokius. Tai padėjo ritmo pojūčiui.

O ką darytumėte, jei nebegalėtumėte dainuoti? Būti krepšininku jau kaip ir per vėlu.

Manau, surasčiau, ką daryti. Dirbčiau užkulisinėje veikloje. Dar visą laiką norėjau save išbandyti reklamos srityje.

Vaidas Baumila. [Nablio Bieranco nuotr.]

Ko pats niekada nereklamuotumėte?

Šiais laikais galima reklamuoti viską, jei pasitelkiamas geras scenarijus, humoras. Vyrui galima reklamuoti netgi tamponus, jei tai bus pateikta per įdomią prizmę ar juokingai. Lietuvoje daug kas vis dar bijo šaipytis iš savęs. Gerą humoro jausmą turintis žmogus yra tas, kuris nebijo iš savęs pasijuokti. Net patį blogiausią produktą galima pateikti su tokiu humoru, kad tai būtų faina, priimtina ir nebūtų gėda. Bet niekada negalvojau, ko negalėčiau reklamuot. Gal ginklų (juokiasi).

Dainuoti, šokti, vaidinti jūs mokate. O ką darote iš tiesų tragiškai blogai? Galbūt negražiai piešiate ar neskaniai gaminate? O gal kažką kito?

Piešiu tikrai visiškai absoliučiai tragiškai. Jeigu pasistengčiau, gal. Bet praktikos piešime visiškai neturiu, visai to nemoku. Gaminu? Kad tragiškai nepasakyčiau, sau pasigaminu ir pavalgau. Kitam nežinau, ar galėčiau gaminti. Gal bijočiau. Tačiau galbūt , kai turėsiu kam gaminti, pasipraktikuosiu. Sau gaminuosi ir man patinka tai, ką pasigaminu.

O ką norėtumėte padaryti, ko dar nebandėte? Galbūt šokti su parašiutu ar panašiai?

Norėčiau! Neseniai planavau, bet dar nepavyko. Norėčiau nuvažiuoti į kalnus, pačiuožinėti su snieglente. Norėčiau apkeliauti dar daug pasaulio. Po galais, kaip daug norėčiau gyvenime!

Kokios grupės tribute’ą norėtumėte padaryti?

Galbūt Michael Bublé, bet tai reiškia dainuoti standartus. Tačiau aš ir norėčiau padaryti standartų tribute’ą – Frank’o Sinatros, Michael’o Bublé, Sammy Davis, Jr., Tony Bennetto.

Nors būti žinomam kaip kitų dainų atlikėjui nėra geriausias dalykas. Jei tu turi savo dainų, dainuok jas, kam dainuoti kitų? Jei du darai tribute’ą, daryk taip, kaip darytum tu, savo balsu, savo charizma. Bet kopijuoti garsus, judesius, aprangą, reiškia vaidinti kitą atlikėją. Tai jau teatras, vaidyba.

Ar gyvenime vadovaujatės kokiomis nors taisyklėmis?

Būti nuoširdžiu, nemeluoti. Man melas nepatinka ir nenorėčiau, kad man meluotų kiti. Šią savybę labai niekinu ir tai man nepriimtina net dėl gerų paskatų. Tai blogiausias žmogaus bruožas, todėl stengiuosi su tokiais žmonėmis nebūti.

Koks jūsų ryškiausias prisiminimas iš vaikystės?

Kai su tėvais buvome Palangoje, žaidžiau su kitu vaiku ant senų tarybinių besisukančių sūpynių su sėdyne. Tas berniukas suposi ir nukrito. Viena tų sėdynių jam trenkėsi į galvą, tiesa, jam nieko blogo nenutiko. Aš jo paklausiau, ar neskauda ir jis atsakė, kad ne. Tada paėmiau akmenį ir mečiau jam į galvą. Kodėl aš tai padariau… Gal buvo įdomu sužinoti, kas atsitiks, jei sukelsiu kitam skausmą. Pažinti tą blogį. Ačiū dievui, akmenų į žmones daugiau nebemėtau (juokiasi).

Pamenu, kaip su broliu susistatydavom kėdes, jas apklodavom ir tai būdavo mūsų namas. Ten pasidėję čiužinius miegodavom, pasiėmę prožektorius pasakodavom baisias istorijas.

Dar viena įsimintina istorija - netoli mūsų namų Šeškinėje yra požeminė perėja. Ten yra siauras, status takelis nuvažiuoti dviračiu. Aš, pamiršęs stabdžius, tuo takeliu važiavau ir įvažiavau tiesiai į sieną. Pamenu, kažkokia moteris tada mane, kruvina nosim, vedė į polikliniką.

Dar būdamas mažas vaikas norėjau, kuo greičiau bėgti į lauką. Išmečiau pietus pro langą ir su lėkšte rankose bėgau bei šaukiau mamai, kad jau pavalgiau. Tada užkliuvau už kilimo ir susilaužiau nykštį (juokiasi).

Kaip manote, ar žmonės keičiasi?

Nesikeičia. O gal vis dėlto keičiasi. Su metais, su patirtimi, su perskaitytom knygom, patirtais skausmais, džiaugsmais, kai susipažįsta su kitais žmonėmis. Bet kartais sakoma, kad žmonės nesikeičia, jie tik grįžta į save. Taip dažnai būna su naujomis pažintimis. Žmonės nori kitus sužavėti, stengiasi būti žavesni, geresni, būti kažkuo kitu. Tada sužavi tą kitą žmogų, o po kurio laiko, jei kažkas nebeišeina, jis tau sako: „ Žiūrėk, tu pasikeitei.“ Bet tu nepasikeitei, tiesiog grįžai į tokį žmogų, kuriuo buvai prieš tai. Todėl daug santykių susiformuoja apgaulės būdu. Kadangi įvyksta chemija, tu susižavi žmogum ir stengiesi bet kokiais būdais jį prie savęs pritraukti. Yra toks posakis: „Pasakyk, kokie vyrai tau patinka, ir aš juo tapsiu, kad įsiviliočiau tave į lovą.“ Taigi dažnas pasikeičia tiesiog tuo pirminiu momentu.

Kažkur skaičiau, kad mes mylime žmones ne todėl, kaip jie su mumis elgiasi, bet už tai, kokie patys esame su jais. Pritariate šiai minčiai?

Taip mes ir atsirenkame žmones, tikrus draugus. Šeima yra kitas reikalas. Gali mėgti ar nemėgti, bet šeima visada yra šeima. Tai yra kraujas. Tu niekada nepasirinksi savo tėvų ar pusbrolių, o kitus žmones pasirinkti gali. Bet čia yra „vice versa“, šitas posakis žaidžia iš abiejų pusių. Mes mylime tuos žmonės dėl to, kaip mes su jais elgiamės ir jaučiamės, o taip elgiamės todėl, kad jie myli mus ir taip su mumis elgiasi. Ir ta chemija kažkaip susižaidžia, tu atrandi savo žmogų. Juk būna, su kažkuo susipažįsti, tačiau kažkas nesueina.

Kokiam dalykui, jūsų nuomone, žmonės gyvenime turėtų nebūti abejingi?

Žmonės iš viso neturėtų būti abejingi. Abejingumas yra dar viena savybė, kuri man labai nepatinka.

Koks klausimas interviu metu jus nervina?

Apie santykius, kurių nėra, o jei nėra, tai kodėl.

Dar nervina, kai grįžta prie temų, kurios jau buvo apšnekėtos. Turėjau žandikaulio operaciją, man jos reikėjo, mano sukandimas buvo blogas ir ją pasidariau, nes daktarai pasakė, kad kitaip bus blogai. Tai viskas, tema baigta. O koks nors portalas ar žurnalas vėl pasigauna tą temą – ką apie tai manai ir taip toliau.

Dar nervina, kai paskambina ir sako: „ Mes rašome straipsnį apie žmones, kurie nešioja akinius.“ Tada sakau, kad šita tema neturiu ką pasakyti. Kam tai įdomu.

Arba paskambina ir sako: „ Rašome narkotikų tema. Kaip tu manai, ar klubuose žmonės dažnai vartoja narkotikus?“ Kam to reikia? Aš nenoriu, kad mano pavardė dominuotų temoje, kurioje šnekama apie kokainą. Tada man sako: „ Bet jūs juk turite savo nuomonę.“ Taip, aš turiu savo nuomonę apie viską, bet nenoriu jos kišti visur. Taigi, tikriausiai ir nervina neadekvatūs klausimai, nesusiję su tuo, ką aš darau.

Kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė

www.music.lt