Nesinori daugžodžiauti apie šį pokalbį, į kurį skubėjau penktadieniui įsidienojus pačiame nelemtos Kaziuko mugės įkarštyje. Aišku, būtų galima svaidytis žodžiais į kairę ir į dešinę, bet šį kartą norisi tiesiog pasakyti: „Prisėskite ir paskaitykite“.

Kada supratai, jog muzika tau reikalinga?

Tiesą sakant, aš to dar ir nesupratau. Mano gyvenime nėra labai aiškiai suformuluota, ko man iš tikrųjų reikia, o ko ne. Tiesiog taip gavosi, kad muzika mane visą laiką lydi. Buvo metas, kai aš muzikos klaikiai nekenčiau – tuo metu mokiausi Balio Dvariono muzikos mokykloje. Net nežinau, kas ją ten kenčia. Tada labai jos nemėgau, o po to galbūt išgirdau kitokios muzikos ir pasidarė įdomu.

Kodėl tau neužtenka būti tik muzikantu, tik žurnalistu, tik laidų, renginių vedėju?

Nes tu sugebi.

Tai nėra savęs ieškojimas?

Aš galvoju, kad kai tau keturiasdešimt dveji, tu savęs nebeieškai. Manau, nes sugebi. Muzika man prieš keletą metų buvo tiesiog smagus dalykas, palyginus su tuo, kam muzika yra kiekviena diena. Man būdavo visai smagu įlįsti į muzikinę rinką ir įrašyti vieną kitą dainą taip, kaip ją įsivaizduoju. Dar smagiau buvo pažiūrėti, kaip ta daina kažkur prigyja. Niekada nelaikiau savęs muzikantu, tiesiog esu žmogus, kuris gali tai padaryti, kuriam tai įdomu, tad kodėl gi ne? Daugeliu atvejų gyvenime darai tai, kas tau pavyksta. Jei aš netyčia išrasčiau mažą povandeninį laivą, kuris būtų kitokios modifikacijos negu visi, aš negalėčiau savęs vadinti mokslininku, bet daryčiau tai toliau, nes man įdomu.

Manai, kad keturiasdešimt dveji yra ta riba, kai reikia nustoti ieškoti?

Tiesiog ką jau turi, tą turi. Bandyti vis dar gali daug ką. Aš galiu mokytis važiuoti BMX dviračiu nuo kalnų, bet pats puikiausiai suvokiu, kad pasaulio čempionate nebedalyvausiu. Man gali į galvą šauti, kad noriu sukurti kažkokią kompiuterinę programą, bet suvokiu, kad yra koks nors dešimtmetis, kuris tai padarys tūkstantį kartų geriau už mane, ir aš toje rinkoje neturiu jokių šansų. Dabar gyvenime daug ką bandau ir man smagu, bet tai vertinu kaip pramogą, hobį, naują patirtį, tačiau tai jau nebe savęs ieškojimas. Viską, ką tu gyvenime sugebėjai, jau suradai. Jau žinau, kad galiu dirbti „telike“, kartais rašyti ar koncertuoti, bet tiltų konstruktorium aš jau netapsiu.

Ar kada nors keikei save, kad įbridai į tokią upę – scena, muzika, žurnalistika?

Ne. Ta upė, palyginus, viena ramiausių.

Galėtum save įsivaizduoti dirbantį biure nuo aštuonių iki penkių?

Gyvenime tave daug kas sudėlioja. Mano gyvenimas galėjo pasisukti kitaip ir būčiau dirbęs biuriuke nuo aštuonių iki penkių. Buvo laikas, kai aš dirbdavau. Gerai, meluoju, taip jau baisiai nedirbdavau, bet buvo pareigos, kai turėjau dirbti ilgiau ir taip toliau. Ir jeigu tu nebūtum patyręs kito gyvenimo, tau tai būtų natūralu, kaip tai buvo natūralu mano tėvams ar daugeliui mano pažįstamų, kurie dirba biuro darbus. Bėda ta, kad kai tu esi lyžtelėjęs to laisvesnio gyvenimo, turi laisvesnį grafiką, kur daugeliu atveju esi pats sau ponas ir pats nusprendi, ar tau visą savaitę dirbti be miego, ar dirbti po valandą per dieną, o gal iš viso nedirbti, tada, be abejonės, tas biuro darbas atrodo kur kas baisesnis, tolimas ir sunkiai suvokiamas. Bet manau, kad tai tik pinigų klausimas. Reikės tau valgyt duoną kasdieninę, o nebus už ką, tuomet eisi ir dirbsi tam biure išsišiepęs.

Kaip manai, kodėl tiek daug žmonių veržiasi į sceną?

Aš manau, kad tai yra žmogaus tinginystės išdava, nes daugeliu atvejų tai atrodo lengvas gyvenimas, nereikalaujantis pastangų. Reikia pripažinti, visiems atrodo, kad su gražiais drabužėliais stovėti scenoje ir būti žmogumi, kuriam ploja moterys ir vyrai, yra patraukliau negu, pavyzdžiui, būti murzinu šachtininku, mechaniku ar stovėti prie konvejerio ir tūkstantąjį kartą per dieną daryti tą patį veiksmą. Manau, kad tai yra tinginių svajonė. Kiekvienas žmogus iš dalies kažkuria prasme yra tinginys. Gerai, kad ta svajonė ne visiems išsipildo, nes kas tada dirbtų?

Ne kartą esi sakęs, kad pats esi tinginys...

Aš tiesiog stengiuosi būti sąžiningas. Pavargau nuo daugybės melagių, kurie mėgsta dabintis kažkokiais laurų vainikais ir įrodinėti, kokie jie stebuklingi menininkai vien dėl to, kad daug apie tai kalba. Man gyvenime daug kas atrodo kur kas paprasčiau.

Tiki talentu?

Žinoma, be jokios abejonės, talentas egzistuoja.

O ar galėtum pasakyti, kad pats jį turi?

Nežinau, manau, kad talentas yra tas dalykas, kurį įvertina tik laikas ir kiti žmonės. Gabumus gali įvertinti jau šiandien. Todėl aš negaliu kalbėti apie tai, kiek mano vardas bus svarbus po kelerių metų, bet šiai dienai galiu įvertinti, kad aš turiu tam tikrų gabumų, kurie man padėjo atsidurti štai tokioje situacijoje.

Visos tavo dainos išvysta dienos šviesą?

Ne, ne visos. Kai kurios yra įrašomos ir pamirštamos, o kai kurios netgi neįrašomos.

O ar kada nors susimąstei, kodėl kiti jų klauso?

Ne. Aš net negalėčiau atsakyti į šį klausimą. Nežinau, ar jie klausosi (juokiasi). Pats sau šitai esu labai paprastai susidėliojęs: man visas tas procesas įdomus tol, kol aš jame dalyvauju. Kai tu įrašai dainą ir ją paleidi, tu nustoji tame dalyvauti. O kas su ja vyksta po to, nesidomi. Aišku, tau malonu, kad kuo daugiau žmonių ją klauso, žinoma. Ir, be jokios abejonės, malonu, jei kažkas ateina ir už tą dainą pagiria. Net jei ji surinko kažkiek „like‘ų“ ar atsistojo tam tikrose pozicijose radijo stotyse – taip, tai malonu, bet ne daugiau. Tu nustoji tai analizuoti, nes ta daina tave užkniso, kol ją įrašinėjai – kam apie ją dar galvoti?

Kartais sakoma, jog tie, kurie kuria, kuria todėl, kad tik tokia kalba jie gali šnekėti. Kaip manai, kiek tame tiesos?

Nežinau. Tiesiog per gyvenimą aš mačiau labai daug apsišaukėlių. Daugybę. Jie daugeliu atvejų turi labai didelę pozą, kai ta poza neišdega, jie ant visų pyksta, kad yra neva neįvertinti. Kai ir tai baigiasi, jie galiausiai tampa normaliais žmonėmis ir pamiršta savo ambicijas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie buvo blogi kūrėjai, galbūt jiems tiesiog kažkas nepasisekė. Todėl aš labai nemėgstu mistifikacijų ir patetiškų frazių, kai girdi jaunus žmones šnekant: „ Mano visas gyvenimas muzika.“ Bet nepaisant to, kad jo visas gyvenimas yra muzika, jis studijuoja teisę, kur jį įtaisę tėvai, arba planuoja tapti dantų daktaru, nes tai paklausi profesija. Kada tu tai matai, girdi daugybę vapaliotojų apie savo pašaukimą, nustoji tuo tikėti ir suvoki, kad ne žodžiai sprendžia tai, ką tu toje muzikoje padarei, ką pasiekei. Bet jei tu kalbi, kad muzika geriausiai išreiški save, muzika tavo pašaukimas, muzikos kalba tau labiausiai suprantama, tau juk nėra svarbu, kas atsitiks su tavimi, kaip su kūrėju ar atlikėju. Juk tu gali kurti muziką visada, darydamas ką nori. Gali groti grupėje, dirbdamas bet kurį darbą. Tu gali koncertuoti, net jei tavo gyvenimas yra kitur. Bet staiga tie žmonės, kurie aiškino, kad muzika yra jų vienintelė kalba, pabando metus, dvejus ar trejus ir staiga viską meta, nes tai neapsimoka. Tada tu pamatai, kad jis jau kalba kita kalba ir puikiausiai išsiverčia be tos muzikos kalbos, o gyvenimas viską sudėlioja į vietas. Ar tai ne veidmainiška? Todėl aš galvoju, kad jeigu nori groti – grok, o ne pasakok. Jei nori dainuoti – dainuok, bet ne pasakok.

Būtų galima teigti, kad kūryba kai kurių žmonių akyse yra perdėtai romantizuota?

Be jokios abejonės. Tai – kaip meilė. Tai labai gražu ir simpatiška, bet yra bėda, kad daugelis žmonių mato tik gražiąją muzikos pusę, kai tu visas blizgantis stovi scenoje, visų dėmesys nukreiptas į tave. Atrodo, kad štai šios akimirkos ir yra muzika. Iš tikrųjų – ne. Viskas kur kas baisiau ir nuobodžiau. Tie, kurie praėjo tą kelią, žino, kad viskas prasideda nuo pinigų trūkumo instrumentams, stygoms, elementariausių patalpų ieškojimo, nuo dulkėtų patalpų repeticijoms, blogo įgarsinimo, rėkiančių kaimynų, nuo amžinai nepatenkintų ofisų šalia, kurie rėkia, kad baigtum groti būgnais, nuo viso to, kad viskas kainuoja, o kai esi jaunas, tu, aišku, niekam neturi pinigų. Ir visa tai baigiasi kažkokiais prirūkytais klubais, girtais šmikiais, kurie tau rodo vidurinįjį piršta arba spjaudo į sceną, kultūrnamiais su vos gyvomis bobutėmis, kurios nelabai girdi, ką tu dainuoji. Taip kad šitame versle yra daugybė neromantiškų dalykų ir normalu, kad kai kurie žmonės tai pamatę spjauna į tai ir numoja ranka, nes daug dalykų čia nė velnio nėra gražūs.

Ką muzikantui duoda muzikinis išsilavinimas? Jo reikia?

Jis tampa raštingas muzikoje. Aš visą laiką laikiausi nuomonės, kad ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Netikiu, kad nors vienas didis muzikos žmogus juo tapo būdamas visiškai beraštis muzikoje. Kai aš buvau jaunesnis, tikėjau legendomis, kurias mėgsta kurti šou biznis, kad kokie nors „The Rolling Stones“ susikūrė būdami nemokšos, patys pramokę groti gitaromis, ir sukūrė hitus. Tokių pavyzdžių labai daug ir tai labai gražios legendos, kurias palaiko tiek kino, tiek muzikos pramonė, kalbant apie populiariąją muziką. Bet kada tu pradedi skaityti jų biografijas, supranti – nė velnio. Pasirodo, kad jie visi išėjo iš kokių nors meno mokyklų, koledžų, visi jie buvo pametę galvas dėl tam tikros muzikos rūšies, be proto domėjosi tuo, ką daro. Manau, kad jei turi galimybę gauti muzikinį išsilavinimą – gauk. Bent jau pagraibyk. Samdyk mokytoją, galų gale – sėdėk ir kalk tas pamokas. Galima gitara ar pianinu išmokti groti, žiūrint video „Youtube“. Daryk tai, bet negalvok, kad vienu pirštu išmokęs groti tris „Depeche Mode“ melodijas, pradėsi kurti dainas. Taip nebūna.

Atrodai savimi pasitikintis. Ar jauti baimę patirti fiasko scenoje, gyvenime?

Visada bijai patirti fiasko. Tai yra dalis gyvenimo ir visada turi būti tam pasiruošęs. Tai – tavo amžinas palydovas, fiasko visada šalia. Nežinau, ką vadinti labai dideliu fiasko. Tikriausiai fiasko būna, kai tu daug tikiesi ir gauni mažai. Todėl man tikriausiai lengviau, kai aš jo bijodamas, daug nesitikiu. Kai tu visą laiką darai prielaidą, kad kažkas blogo gali atsitikti, dėl to ne taip skaudžiai reaguoji, tam įvykus. Aš nesu nušvilptas ant scenos ar apmėtytas pomidorais. Bet esu baigęs koncertą po keturiasdešimties minučių, nes visiškai nelaikė balsas ir galima tai vadinti blogiausiu patyrimu, kokį tik gali turėti. Esu atšaukęs koncertą dėl ligos. Esu pravedęs klaikių, siaubingų televizijos laidų. Bet aš manau, kad tai – dalis gyvenimo, niekas nėra nuo to apsaugotas.

Kiek tau pačiam reikalinga muzika? Ne kūrybine prasme, bet muzika apskritai.

Aš niūniuoju ir rėkauju. Aš vaikštau namie ir rėkauju, rėkauju lauke, rėkauju mašinoje. Ta emocija, ekspresija tiesiog yra tavyje ir kartais nori, kad ji išeitų. Gal jautresnis žmogus galėtų tai vadinti Dievo pirštu, kad aš negaliu nekurti, nes melodijos iš manęs veržiasi. Aš į tai žiūriu paprastai. Jei tapai tokiu keistuoliu, kuriam patinka rėkauti, kodėl to nepavertus kažkuo disciplinuotu, tvarkingu, įdomiu, ką kiti galėtų klausyti? Be to, man tai patinka. Man patinka scenoje, aš ten jaučiuosi labai gerai. Aš ten esu laimingas, esu transe tomis akimirkomis, kai ten būnu. O kai tau dar ir sekasi, kai matai minią žmonių prieš save ir tai jauti – savęs nebeklausi, kodėl tu ten esi, nes tai yra natūralu. Tai – trauka. Tu nori tai patirti vėl. Tai tas pats, kas laimėti futbolo čempionatą.

Esi iš tų žmonių, kurie vis nori kapstyti giliau, visur ieškoti prasmės ar priešingai – viską matai paprastai ir nesudėtingai?

Aš tiesiog per ilgai ieškojau tos prasmės ir kuo toliau, tuo mažiau noriu apie ją kalbėti. Iki keturiasdešimties užsiknisau tos prasmės ieškodamas, paskui spjoviau ir pradėjau gyventi savo gyvenimą.

Kaip manai, ar galima išmokti gyventi iš dabar taip populiarių knygų, kuriose atskleidžiamos sėkmingo gyvenimo paslaptys?

Namie turiu krūvą tų kvailų, baisių knygų. Jas man visą laiką dovanoja mama, nes jai atrodo, kad aš turiu kažko pasimokyti. Nesu nei vienos jos perskaitęs. Man nekyla ranka jų sudeginti, bet mielai deginčiau. Aš jomis netikiu. Dalis iš jų gali būti teisingos ir kalbėti apie gerus dalykus, bet aš absoliučiai netikiu tais gyvenimo pamokymais, nes pernelyg daug faktų sako, kad tai neveikia. Visų pirma, tam, kad kažkas laimėtų, kažkas turi pralošti. Jei mes visus išmokysime laimėti, kas gi praloš? Iš ko gyvens laimėtojai, jei nebus pralošiančių? O jeigu vis dėlto bus pralošiančių, vadinasi, tos knygos nieko vertos, nes tu gali skaityti ir vis tiek tapti lūzeriu. Kitas dalykas, aš norėčiau pažiūrėti į tuos, kurie jas rašo, kodėl jų rašo tiek daug. Juk jei jos tokios protingos, turėtum parašyti vieną knygą ir jos turėtų užtekti, ar ne? Bet ne – jie parašo vieną knygą, tarkim, „Vienuolis, pardavęs „Ferrari“ “, tada jie parašo antrąją knygą „Vienuolis, pardavęs „Ferrari 2“ “, galiausiai jie parašo trečiąją knygą „Vienuolis, pardavęs „Ferrari 3“ “. Ir tu puikiausiai supranti, kad jie moko visus gyventi, bet iš esmės tik naudojasi tais kvailiukais, kurie jas perka, nes jiems už tas knygas tiesiog byra pinigai. Aš tomis knygomis nė velnio netikiu. Be to, žmonės yra pernelyg skirtingi ir nėra taisyklių, kaip turi elgtis. Taip, elgtis visuomet reikia stengtis padoriai, bet nėra taisyklių, kaip turi gyventi, kad nugyventum gerai. Tuo labiau, kad nėra atsakyta į klausimą, kas yra tas geras gyvenimas. Kas gi jis toks?

O kas tau pačiam yra geras gyvenimas?

Nežinau. Mano gyvenimas yra neblogas, bet jame pilna trūkumų. Aš nė neabejoju, kad kitas žmogus apie saviškį galvoja taip pat. Tad kurgi ta formulė?

Yra dalykų, kurių, galėtum drąsiai pasakyti, nekenti?

Taip, daug. Kai būnu labai irzlus, sugalvoju jų daugybę, bet kada esu gerai nusiteikęs, tiesiog pamirštu, ko aš nekenčiu. Nežinau, ko aš nekenčiu. Debilų. Visi jų nekenčia.

Daugelis žmonių linkę pamiršti visas blogybes praeityje ir sakyti, kad ir muzika tais laikais buvo geresnė, ir moterys gražesnės, ir apskritai viskas tada buvo geriau, tuo tarpu ateitis ir dabartis jų akyse kur kas pilkesnė. Galėtum save priskirti prie jų?

Aš nesakau, kad ateitis pilkesnė. Ji tiesiog nuobodesnė, nes tu jau daug ką esi patyręs. Daugybė dalykų tavęs jau nepradžiugins, nes jie nebeturės to pirmumo patyrimo džiaugsmo. Tai visų senų žmonių problema. Manau, kad jie ne tiek bijo ar nemėgsta ateities ar dabarties, tiesiog jų nemėgsta taip stipriai, kaip mėgo praeitį. Natūralu, kai tu jaunas, tau viskas yra gražiau, viskas kelia didesnes emocijas. Prisirišimai tada didesni, įsimylėjimai galingesni, įsitikinimai stipresni, nusivylimai milžiniški. Emocijų amplitudė yra sproginėjanti. O kai esi visą tai patyręs, žinai, kas tavęs laukia, ir nebežiūri į viską išplėstomis akimis kaip pirmokas. Su draugais dažnai pasikalbam apie tai, kad muzikos dabar arba nebėra, arba jos labai mažai ir ji nebe tokia monumentali, galinga, kokia ji buvo mūsų paauglystės laikais. Keista, kad yra nemažai jaunų žmonių, kurie su tuo sutinka, kas mane visai džiugina. Galbūt iš tikrųjų yra taip blogai (šypsosi).

Kas tau yra šventė?

Kaziuko mugė. Aš – kaip ant sparnų (juokiasi). Penktadienis yra šventė. Jeigu kalbame apie bendras šventes, man absoliučiai visada šventė yra Kalėdos. O jei kalbame apie asmeninius džiaugsmus – pavykęs darbas, geras koncertas, geros futbolo varžybos, geras vakarėlis, kur visi linksmi ir niekas su niekuo nesusipyksta.

Kam savo gyvenime galėtum pasakyti griežtą „niekada“ – nekalbant apie tokius kraštutinius dalykus kaip žudymas ar kitus kraštutinumus?

Dėl nužudymo – aš tikrai pabandysiu (juokiasi). O jei rimtai – dažnai sakau sau nerūkyti. Sakau: „Daugiau niekada“, kai atsikeliu su skaudančia galva. Aš stengiuosi nedaryti kažko, dėl ko vėliau jausčiausi labai blogai. Stengiuosi negyventi taip, kad po to tektų dėl kažko gailėtis. Aš nevagiu, neapgaudinėju, stengiuosi neskaudinti, nelaikau pykčio, nekerštauju ir taip toliau. Gal mes linkę save idealizuoti, bet tu tiesiog stengiesi būti geras aplinkiniams, dėl to tau nereikės atgailauti ir niekada nereikės sakyti „niekada“. Kas liečia save – taip, save gali drožti ir naikinti tiek, kiek nori. Tai – tavo pasirinkimas. Jeigu su savimi blogai elgiesi – gal tu to nori? O jei nori – kam tada sakyti „niekada“?

Iš dainos žodžių neišmesi, tad norisi paklausti – būtum kitas, jeigu kas leistų pasirinkti?

Taip. Nesakau, kad kitas – galbūt kitoks. Gyvenime buvo laikotarpis, kai aš buvau išties negeras. Kai kuriais atvejais buvau didelis egoistas ir šaltas žmonėms, kurie man buvo labai šilti. Toje dainoje tą ir norėta pasakyti. Kai iš laiko perspektyvos savo gyvenime peržiūri kai kuriuos dalykus, supranti, kad padarei klaidų ir galbūt tais atvejais reikėjo pasielgti kitaip. Gal dėl to tu šiandien būtum laimingesnis ir neturėtum dėl ko gailėtis, turėtum daugiau optimizmo. Aišku, kai žmonės tavęs klausia, ar norėtum iš esmės pakeisti savo gyvenimą – žinoma, ne. Manau, kad gyvenau ir tebegyvenu įdomių įvykių pilną gyvenimą, bet reikia pripažinti, kad kai kurias plastines operacijas ir mažus patempimus aš tam gyvenimui padaryčiau.

Ačiū už pokalbį.