Auksu nutviskęs Vilniaus „Bernardinų sodas, bobiškai vasariški spalio orai, tykiai savo keliais čiurlenanti Vilnelė ir dėmesio pritrūkusios, garsiai klegančios antys – nostalgiškai sentimentalus atsisveikinimas su šiltuoju sezonu, o taip pat ideali vieta pokalbiui su romantiškai melancholiškų melodijų autoriumi, Jonu Narbutu – „Kabloonak“

Tiesa, Jonas nenori būti identifikuojamas kaip Jonas Narbutas, tam ir yra „Kabloonak“. Kaip jis teigia: „Kabloonak“ yra jo dalis, absoliučioje saviraiškos formoje“.

Muzikiniame pasaulyje Jonas sukasi nuo paauglystės, į kurį pateko grodamas perkusija, su tokiomis grupėmis ir atlikėjais kaip: „Bekešo Vilkai“, „Repo Seniai“, „InCulto“, Migloko, Alina Orlova, „Parranda Polar“, „Garbanotas Bosistas“, tačiau „Kabloonak“ žymi naująjį, Jono kūrybos kelią, pasireiškiantį savitu, asmeniniais išgyvenimais, pagrįstu skambesiu, savojo „aš“ atskleidimu. 2016 m. pravėręs duris į pažintį su savimi, debiutinio albumo „Piano out of tune“ pagalba, „Kabloonak“ per pastaruosius metus rengia vis daugiau koncertų aktyviai burdamas vis didėjantį savų klausytojų ratą.

„Koncertuose vienatvės tikrai nemėgstu, – šypteli Jonas, didėjimo nepastebėjau, nors ir ne tiek daug tų koncertų būta. Aišku, labai patiko, kad per šiųmetines „Sostinės dienas“ buvo išties daug žmonių mūsų koncerte, aišku, nemažai jų tiesiog ėjo pro šalį, tačiau vis tiek sustojo pasiklausyti“.

„Kabloonak“ skambesys išties išskirtinis, jame glūdantis melancholijos grožis įtraukia, per jį su juo ir jame atpažįstame save. Tokiu būdu, „Kabloonak“ tampa savotišku emocijų atspindžiu, jausminio pasaulio ištransliavimu muzikiniu būdu, tarsi psichologas nuo scenos tiesiogiai įvardintų ar padėtų susigaudyti kas slepiasi žiūrovo viduje, jei dar jis pats ne iki galo supranta.

Klausiame Jono, iš ko jis semiasi įkvėpimo kūrybai ir kaip jam pačiam atrodo kuo jo muzika patraukia žmones?

„Mane įkvepia aplinka, va dabar ruduo, ir aš jaučiu kaip mano galvoje kyla naujos idėjos, kurios įgauna apčiuopiamą pavidalą, jas įgarsinus. O šiaip įkvepia ir aplinkinės grupės, tiek Lietuvos, tiek ir pasaulinės. Esu veikiamas to, ko klausau, aplinkos, asmeninio gyvenimo ir Vilniaus. Gyvenimas Vilniuje išties inspiruoja. O dėl patikimo, manau, kad sentimentali muzika žmonėms patinka, nes ji yra artima. Žmonės joje atpažįsta savo vienokius ar kitokius išgyvenimus. Aš stengiuosi būti nuoširdus, gal ir tai patraukia. Na ir noriu tikėti, kad patinka, nes gražiai skamba“.

Sentimentaliosios, žavingai romantiškos dainos, turinčios tvirtą kūrybinį užtaisą su stipria potekste „Kabloonak“ kūrybos ašis, o koks jų gyvenimo kelias: nuo pirminio idėjos gimimo iki pilnai subrendusio vaisiaus?

J. Narbutas: „Neturiu kažkokio specialaus ritmo. Kūrybinių impulsų nevaldau, jie tiesiog ateina. Būna labai nekūrybingų etapų, kai jau atrodo kad nieko vertingo nebepagimdysiu, o tada ima ir aplanko. Kartais tai tampa nauju kūriniu, kartais kažkurio anksčiau pradėto kūrinio mozaikos dalimi, galbūt to, kuris buvo pradėtas ir pamestas prieš kelias savaites“.

„Kabloonak“ muzikiniam debiutui dveji, nors ir nedidelis skaičius, tačiau per tuos pora metų nutiko nemažai: ir albumas pasirodė, ir koncertai rengiami ir sparčiai kylančios muzikinės žvaigždės Moses Sumney apšildymas, ir vis pasirodančios publikacijos. Teiraujamės ar recenzijos ir kritika daro kažkokią įtaką?

Jonas Narbutas: „Recenzijų per daug nebuvo, o tos kelios, kurios pasirodė buvo labai geros, tad tikrai paglostė širdį. Kritika man yra įdomi, bet tik iš žmonių, kurie man svarbūs. Aš ją vertinu, bet ne taip stipriai, kad pakeisčiau esminius dalykus“.

„Kabloonak“ ribą tarp liūdesio, kuris įkvepia ir to, kuris demotyvuoja, išlaiko gerai, tačiau pasiklausius viso 2016 metais išleisto albumo „Piano out of tune“, pastebima, kad tik viena jo daina (analoginiu pavadinimu – „Piano out of tune“) gali būti laikoma linksma daina, tad klausiame Jono ar jis nemėgsta kurti linksmų dainų?

Jonas Narbutas: „Man patinka groti linksmas dainas, su „Parranda Polar“ grojam kumbijos žanro kūrinius, mano nuomone, tai linksmos dainos, tačiau kas liečia „Kabloonak“ tiesiog taip išeina. Noriu pabrėžti, kad melancholiška nelygu liūdna. Aš nesu prieš linksmas dainas, laukiu kada tokių bus. Čia labai kompleksiškas dalykas. Linksma daina turi turėti stiprybės savyje arba šiek tiek tamsos, nes kitaip tiesiog neturės svorio. Nemanau, kad mano dainos yra liūdnos. Neliūdna, o melancholiška, nelinksma, o gražu. Man gražu kartais lygu linksma“.

Nors įkvepiantis pokalbis išties įtraukia, tačiau vis garsėjantis ančių klegenimas ima signalizuoti, jog metas atsisveikinti, tačiau prieš tai pasidomime „Kabloonak“ ateities planais, kuriuose, anot Jono, laukia naujasis grupės albumas ir jo pristatymo turas: „Labai norėjau iki spalio 31 d., koncerto „Tamstoje“ išleisti albumą, tačiau nepavyko, dabar galvoju iki naujų metų, tad planas kaip ir aiškus: įrašytas albumas, o tada jo pristatymo koncertai“.

Interviu su Kabloonak parengė Rūta Paitian