Nepriklausomai nuo simpatijų ir antipatijų kas nors vargiai galėtų nepritarti, kad Artūro Žabo-Beissoul įvaizdis scenoje, pradedant jo išvaizda, baigiant šokio judesiais ir vokalu, skiriasi nuo to, ką dažniausiai matome Lietuvos scenoje.

Skubėdama į interviu spėliojau, kas už to įvaizdžio slepiasi – tylenis ar tas, kurio tempti už liežuvio nereikia, jaunatviškas maksimalizmas, kuris dažnai užgožia sveiką protą, ar įdomios ir brandžios mintys.
Galiu patikinti, kad pačias geriausias emocijas palieka ne tie interviu, iš kurių tikiesi daug ir tiek pat gauni, bet tie, iš kurių nežinai, ko tikėtis, bet gauni su kaupu. Kaip kad šį kartą.

Vieno koncerto metu sakėte, kad mokykloje mokėtės tik tai, kas patiko. Po to baigėte aktorystės studijas. Ar dažnai aplinkiniai sakydavo: „ Artūrai, ką čia pasirinkai? Muzika, vaidyba. Juk tai nerimta“?

Iš tiesų, man tai sakė visi, kas tik netingėjo, nuo suaugusių žmonių iki mano bendraamžių. Jie turėjo tam tikrą formulę, kaip save ir kitus įsivaizduoja ateityje. Dažniausiai, kai tu turi tam tikrą formulę, norėdamas padėti kitam žmogui patari jam kaip elgtis. O man nuo vaikystės nebuvo svarbu, ar mano kaimynai, draugai mane iki galo supranta, ar ne. Tuos dalykus aš mokiaus intuityviai, ateidavau į tas pamokas, kurios man buvo įdomios: geografija, istorija, muzika, choreografija. Eidavau į pamokas, kurios man teikdavo džiaugsmą. Man atrodydavo, kad mokykloje ir taip užsibūnu per ilgai. Būdavo žmonių, kurie sakydavo: „ Geriau pagalvok, kaip bus toliau.“ O aš visada turėjau vidinį balsą, kuris mane paimdavo už rankos ir vesdavo. Ir jei vieną dieną kažkas būna blogai, žinau, kad jis mane prikels ir viskas susitvarkys. Vėliau, kai pradėjau signalizuoti žmonėms, kad aš jau tuoj apsispręsiu, kaip ir ką noriu veikti, jie kultūringai patylėdavo, nes vis tiek žinodavo, kad esu neperkalbamas. Toks buvau nuo pat vaikystės – su manimi visuomet buvo labai sunku kalbėti tiek močiutėms, tiek tėveliams. Todėl jie reaguoja labai ramiai, gražiai ir tiesiog pasitiki, nes žino, kad viską darau taip, kaip reikia.

Esate sakęs, kad potraukį muzikai pajutote septynerių. O ar kada nors galvojote apie savo gyvenimą ne scenoje?

Kadangi mano tėtis buvo policininkas, aš taip pat juo norėjau būti. Jis vežiodavo mane savo automobiliu, pamenu, kažkada davė net savo šautuvą palaikyti. Ginklus buvau išbandęs bent jau palaikymo pavidalu. Tačiau kaip ir sakiau, didžiausias dalykas mano gyvenime buvo intuicija. Visada sakiau ir tikriausiai niekada kitaip nesakysiu, kad labai didžiuojuosi, kokį draugų ratą turiu. Tai fantastiniai žmonės, su dideliu kokybės ženklu, su daug išminties ir jų vis daugėja. Mano draugų tarpę daugiau vyresnių žmonių negu mano bendraamžių. Man tai labai patinka ir taip intuityviai buvo nuo vaikystės. O kas liečia dalykus, susijusius su profesija – jeigu aš anksčiau nežinodavau, kas yra ta muzika, kaip iki to prieiti, tai dabar pajaučiau tai su kaupu.

Vienas Lietuvos aktorius ir dainininkas yra sakęs, kad didžiausia žmogaus gyvenimo drama yra tada, kai žmogus kažko nepadaro stabdomas savo charakterio savybių, nors padaryti galėtų. Kažkada esate minėjęs, kad vaikystėje ir paauglystėje buvote uždaras ir nuo aplinkinių pomėgį dainuoti slėpėte. Jei ne aplinkinių spyris akademijoje, taip ir būtum tylėjęs?

Aš manau, kad tam tikra išeitis vis tiek būtų buvusi. Bet taip, aš labai ilgai tylėjau. Niekas mokykloje nežinojo, kad aš dainuoju - nei dvyliktoje klasėje, nei tada, kai įstojau į akademiją. Aš tiesiog namie ar kitose erdvėse ramiai būdavau sau ir man to užtekdavo. Ir kas labai stipriai manyje išsiugdė, ypatingai tai išugdė akademija, kad į viską, kas vyksta dabar, aš reaguoju labai ramiai. Negalvoju, kad esu didysis visatos vienetas. Ta gyvenimo mokykla viską sustatė į vietas – į viską stengiuosi reaguoti labai žemiškai. Kuo aš dar džiaugiuosi savo savybėse – nuo paauglystės mano protas, žinoma, evoliucionavo, augo, tačiau aš likau toks pat. Yra viena Jennifer Lopèz daina „Jenny From The Block“ – Jennifer iš bendrabučio – taip ir aš likau tas vaikinukas, kuris buvo senų senovėje. Tuo labai džiaugiuosi. O kas liečia tai, ar aš būčiau siekęs to, ko siekiu dabar... Kadangi visą laiką tylėjau, niekada neturėjau palaikymo iš aplinkos, todėl didysis inspiratorius savo mintim buvau aš pats. Net kai žiūrėdavau video per „Youtube“, visuomet intuityviai pasirinkdavau pačius ikoniškiausius žmones, super žvaigždes. Stebėdavau, kaip jie kalba, ką jie veikia. Tai man padėjo sukurti modelį, kurį aš iki šiol naudoju, ir jis veikia. Taigi manau, kad vis tiek būčiau išlindęs iš duobės, kad ir kokia jinai bebūtų. Aš ir dabar lendu iš daugelio savo galvos duobių, todėl įgūdis yra (juokiasi).

Esate dainavęs miuzikluose, gospelo chore. Ir nors scenoje dabar jus matome kartu su Einiumi, čia jūs tarsi du skirtingai funkcionuojantys vienetai. Geriausiai jaučiatės tam tikra prasme būdamas solistu?

Iš tiesų su Einiumi mes turime unikalų bendravimą ir bendravimo stilių. Man patinka tas dueto jausmas. Nenorėčiau daugiau žmonių scenoje – mes tai puikiai suderiname ir sutariame. Mane žmonės dar akademijos laikais vadindavo solistu. Ir dėstytojai sakydavo: „ Yra kursas ir yra Artūras.“ Tai būdavo savaiminis dalykas. Jeigu man kažkas nepatinka, aš iškart pasisakau. Nedarau to po mėnesio, po savaitės, sakau iškart, kad štai, šis žmogus pasielgė negerai. Arba negerai pasielgiau aš, todėl atsiprašau. Manau, tie dalykai formuoja tam tikrą žvilgsnį į viską. O kas liečia Einių, ypatingai dabar, tai yra žmogus, su kuriuo dirbti man gera. Mes bendradarbiaujame ir prie visko sėdime kartu. Kartu išugdėme duetinio vieneto egzistavimą. Vis dėlto scenoje nenorėčiau būti vienas.

Vis dėlto manau, kad nuomonės kartais išsiskiria. O kas tada?

Mes be galo skirtingi žmonės. Tačiau mus jungia tai, kad kai mes susėdame, kartais užtenka tiesiog vieno žvilgsnio. Kai kas nors nuskamba, kartais tiesiog susižvalgai ir žinai, kad viskas tvarkoje. Anksčiau, žinoma, buvo sudėtingiau, o dabar jis man duoda kažkokią užduotį, aš jam, ir rezultate ta užduotis būna tarsi atlikta vieno žmogaus. Būna, pasimušam. Susitaikom irgi labai greitai. Kas kartą mes šnekame. Jei negerai, išsikalbi ir viskas pasitaiso. Nekaupiam klodų, po kurių turi sprogti burbulas.

Ar tas elektroninis skambesys nevargina? Niekada nesinori gyvo instrumento garso?

Visai neseniai apie tai galvojau. Vis dėlto esu Soul, R&B vaikas, tos muzikos klausydavau labai daug. Kartais pagaunu save galvojantį, kad labiau išlaisvina gyva muzika: ten daugiau improvizacijos, gali susitarti su grupe, vokališkai gali pavarijuoti labiau. Elektronika turi uždaresnį stilių ir spalvą. Tačiau aš jaučiuosi labai gerai, nėra nuoskaudų, kad čia galėtų būti gitara – ne. Manau, kad su laiku bandysime pasikviesti žmonių, kurie įrašytų gitaros ar net mušamųjų partijas. Mes darysime eksperimentus, nes jie labai svarbūs. Jų dėka labai daug išmoksti. Taigi jų tikrai bus – mes pažadame.

Ar yra buvę tokių pasirodymų, už kuriuos save dabar norėtumėte nubausti?

Yra. Iš tiesų sintezė tarp vietos, kurioje koncertuoji, techninių galimybių, kaip viskas skamba, yra labai didelė. Dažnai būna, kad neskambi taip, kaip norėtum. Su didžiosiomis scenomis visuomet yra problemų, būna, kad skamba kaip iš kibiro. Kai kur nesigirdi žemų, kai kur aukštų garsų ir tos problemos sudaro bendrą rutulį, dėl kurio po to galvoji, kad buvo blogai. Tačiau tą dieną tai buvo geriausia, ką turint tokias technines galimybes buvo galima padaryti. Galbūt žmonės to iki galo nejaučia. Aš lendu į kitus klodus, kodėl čia skambėjo geriau, o šitoje vietoje ne. Tada sugaudai visus siūliukus ir supranti kodėl. Labai daug dalykų nepriklauso nuo mūsų pačių.

Tačiau sienų dėl to nespardote ir nesikankinate?

Stengiuosi to nedaryti. Jei matau, kad situacija slysta iš rankų, paskambinu savo draugam, kolegom, mes pakalbam ir aš nusiraminu. Jie daug visko matę, daug žino. Ir jei visiems buvo gerai, visiems smagu, net neverta dėl to jaudintis, nes kitaip jau nebebus.

Scenoje atrodote išskirtinai. Pradedant drabužiais, šokio judesiais, baigiant dainomis ir vokalu. Ar tam, kad atrodytumėte kitaip, negu didžioji masė, reikia stengtis, ar tai ateina natūraliai?

Stengtis nereikia visiškai. Aš seniai norėjau, kad išvaizda koja kojon eitų su muzika. Galbūt iki galo nežinojau, kaip tai atskleisti, tačiau diena iš dienos jaučiu ir suprantu, kad darausi vis drąsesnis. Rudenį mūsų klausytojams ruošiame tiek vizualų, tiek muzikinį siurprizą. Ten bandysiu perimti man dar neužkariautas viršūnes.

Kaip tai atrodys – ant scenos pradėsite dar ir tapyti?

Ne (juokiasi). Tai irgi būtų tam tikras iššūkis, bet manau, kad su laiku aš pabandysiu į pasirodymus sudėti viską, kas įmanoma. Nes kiekvienam kūriniui gali pritaikyti skirtingą atmosferą: per vieną gali tapyti, kitame gali šokti, o trečiame gali būti teatro performansas. Šiuo metu mes labiau koncentruojamės į muziką ir tai, kaip viską užtvirtinti iš pagrindų, kad vėliau būtų galima manipuliuoti taip, kaip tau atrodo. Tačiau šitas dalykas bus, pažadame.

Artistiškumo išmokstama?

Jeigu nėra molio, nėra iš ko ir lipdyti. Pasakyčiau, kad išmokstama tai valdyti. Ir kai to išmoksti, pajauti laisvę – nebedalini savęs į šonus, nedaužai ir negriūni ant žemės, nes žinai, kaip viską panaudoti. Ta savikontrolė ir duoda laisvę. Man patinka, kad save labai stipriai galima paveikti pačiam.

Ar visos jūsų dainos išvysta dienos šviesą?

Yra beveik dešimt kūrinių, kurių mes kartais pasiklausom ir būna juokinga. Tiesiog atsisėdam ir kvatojam. Tai tie eksperimentai, kurie su laiku nebeatrodo tokie įdomūs ir jų net nereikia. Tu saugai tiek save, tiek pačius žmones nuo tos informacijos, kas tu iš tiesų nesi. Tai tam tikri išsišokimai, kurie nieko nereiškia. Tokius darbus mes pasiliekam sau. Jei kūrinys atrodo nebrandus, padrikas, jo nerodai. Parodai tą, kurį parašei gal iš trečio ar dešimto karto. Iš tiesų, rodyti savo kūrybą – atsakingas dalykas. Jei anksčiau atrodydavo, kad tiks viskas, tai, kas buvo anksčiau, dabar tau nebetinka pačiam. Tai gerai, nes jauti savo evoliucionavimą, atsakomybę prieš žmones, ką tu jiems duodi. Dauguma paprastesnės muzikos atlikėjų to nejaučia. Galbūt jie gauna maksimalesnę materialinę naudą, tačiau žmogus, kuris to klauso, negauna nieko. Bet gal tų kontrastų ir reikia.

Viename interviu po Eurovizijos atrankos sakėte, kad jūsų ateities planai su Lietuva neturi nieko bendro. Klydote? O gal tai tiesiog dar nėra toji ateitis?

Iš tiesų – tai dar nėra ta ateitis. Tai tik pakopa į ateitį. Mums patinka, kad apie mus pradeda sužinoti užsienio publika. Tas dalykas ateina savaime ir net jei to bandytum vengti, tai neišvengiama. Tu įdedi kūrinį ir kažkas jį suranda.

Spalio mėnesį mes praleisime Ukrainoje ir žinant visas situacijas ir niuansus, duok dieve, kad viskas klostytųsi gerai. Tie žmonės labai pergyvena ir mes pergyvename kartu su jais, tačiau bandysime padaryti viską, kad uždegtume ir atiduotume šilumos, palaikymo dozę būtent toje šalyje. Aš esu pusiau ukrainietis, tuo domiuosi ir man tai labai svarbu. Viena iš tų netikėtų nišų ir buvo Ukraina. Dar buvo Didžioji Britanija, Vokietija. Yra visokiausių planų, kurie kabo nebe ore.

Elenos Petrėnaitės nuotrauka.

Ar jums svarbūs muzikiniai apdovanojimai?

Ne. Man tikriausiai būtų labai sunku apsimesti, kad yra kitaip. Mes su Einiumi ne kartą kalbėjome apie tai. Jeigu tai būtų „Grammy“, tai būtų tam tikras istorijos tęstinumas, nes tie apdovanojimai greitai turės šimtmečių stažą. Tačiau tie apdovanojimai, kuriuos turime mes... Žinoma, visada gera, kai tave įvertina, tiek teigiamai, tiek neigiamai, bet aš to nesureikšminu. Didžiausias apdovanojimas yra tada , kai žmonės ateina paklausyti. Žinutės, kurias parašo žmonės: jie net neįsivaizduoja, kiek daug tomis žinutės jie duoda.

Ir jūs iš tikrųjų sėdite ir jas visas skaitote?

Taip! Ir atrašau į jas. Žinoma, kartais nespėju, tačiau stengiuosi. Tai yra jų indėlis tiek į save, tiek į mus, todėl tas bendravimas iš tiesų yra labai svarbus.

Tai nevargina?

Tai neišvengiama dalis. Nežinau, kaip būtų po aštuonių valandų bendravimo, kaip dažnai būna pasaulinėms žvaigždėms. Bendraudamas atiduodi dalelę savęs, lygiai kaip ir jie. Tiesiog jie tai atiduoda vienam konkrečiam žmogui, o tau tai reikia padalinti visiems. Tačiau tą naktį po koncertų aš žymiai geriau miegu nei kitomis naktimis.

Viską sudėjus atrodo, kad, jūsų manymu, publikai pataikauti verta.

Pavadinčiau tai ne pataikavimu – tai tam tikra pareiga. Jeigu atėjai, jeigu turi albumą ir žmogus nori, kad padėtum savo inicialus ar parašytum jo vardą, tai tiesiog privalomas dalykas. Taip turi būti. Kitaip būtų fonograminis bendravimas be kontakto.

Kaip manote, kodėl tiek žmonių veržiasi į žinomumą? Vieni į sceną, kiti bent jau atsistoti šalią tų žinomų žmonių – visi savais būdais.

Dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenėje visi yra labai užsidarę, dažnai vieniši. Net žinomi žmonės dažnai jaučia tą viešąją vienatvę – esi tarp milijonų, bet vis tiek vienas. Tai tam tikras norėjimas iki galo išpildyti save. Tikriausiai tai įrodymas, kad nesi eilinis statistinis vienetas – tu irgi kažką sugebi. Bet vėlgi, to įrodinėti nereikia, nes kai kurie žmonės tave palaikys ir supras visada. Jaunus žmones ten traukia avantiūrizmas. Tai nėra blogai, bet svarbiausia, kad žmonės tuo nespekuliuotų. Nuo tokių žmonių laikau atstumą. Yra tam tikras momentas, kai aš tiesiog pasakau „stop“. Kitaip būtų tiesiog neįmanoma.

Žiūrint į mano pradžią, niekuomet nenorėjau naudotis kitu žmogumi, kad įgaučiau kažkokią pseudo galią, kurios tu net neturi ir galbūt šiam gyvenime tau jos net neduota. Galbūt tau lemta būti veterinaru, bet tu būtinai nori dainuoti ir viskas. Taip, užsispyrimas gerai, tačiau kartais jis kertasi su galimybėmis. Todėl tokius žmones iš karto stengiuosi ištrinti iš gyvenimo ir atminties. Kuo toliau, tuo sunkiau atsijoti gerus žmones. Tačiau tai yra tam tikra šios industrijos dalis. Jau minėjau, kad turiu savo seniai pažįstamų žmonių ratą ir net galima sakyti, kad esu uždaras naujoms pažintims. Jei tai atsiranda savaime – puiku, bet niekuomet to neforsuoju.

Kada jums pačiam labiausiai reikia muzikos?

Dvidešimt keturias valandas per parą. Man visuomet reikia, kad skambėtų takelis. Tai tam tikras fetišas. Dažniausiai ta muzika būna liūdno, melancholiško pobūdžio.

Taigi gatve taip pat einate muzikos ritmu?

Taip. Anksčiau tiesiog užsidėdavau ausines, o po to supratau, kad man to nelabai reikia, nes viską jaučiu ir taip. Jei man reikia, aš kažką paniūniuoju ir būna, atsisuka žmogus, pasidaro juokinga, pralinksmini jį. Man muzika yra kaip gyvas žmogus, kuris sėdi šalia. Jam nieko nereikia aiškinti, viskas suprantama iš pusės žodžio. Aš įjungiu tą kūrinį ir jis tarsi prisitaiko. Žmonės ne visada nori prisitaikyti, pavyzdžiui, aš dabar linksmas ir nenoriu nieko guosti, o muzika priešingai, ji padeda. Tai net tam tikra evoliucionavimo forma – įsijungi ir daug visko prigalvoji. Pažįstu žmonių, kurie specialiai įsijungia kūrinius, kad paverktų. Taigi tai ir išsivalymo procesas.

Esate iš tų žmonių, kurie vis kapsto ir ieško prasmių, ar iš tų, kurie į viską žiūri paprasčiau?

Man patinka pakapstyt, bet to ne visur reikia. Ieškau atsakymų tuose dalykuose, kurie man svarbūs ir aktualūs. Kartais kai ką vertinu paviršutiniškai, nes nenoriu į tai gilintis, o kartais išvis nieko nevertinu, nes man tai neįdomu ir neaktualu. Bet visus man svarbius dalykus stengiuosi kaip riešutėlius išgliaudyti iki galo.

Kažkada sakėte esąs anarchistas. Bet galbūt tam tikros taisyklės jūsų gyvenime egzistuoja? Galbūt kažkam sakote griežtą „niekada“?

Niekada nesakyk niekada. Iš tiesų aš iki šiol likau toks, kad jei tiksliai žinau, ko man reikia tam tikroje srityje, neabejotinai peržengsiu kažkokią taisyklę. O iš tikrųjų tų taisyklių net nėra, jas kuriame mes patys. Daug kas prisikuria tiek taisyklių, kad po to būna išsivaduoti. Turbūt tokio „niekada“ pas mane nebūna. Vis dėlto turi būti kažkoks kompromisas, nes tas kategoriškas nusistatymas uždaro duris. Nors gal taip – „niekada“ sakau televizijos projektams. Niekada savo gyvenime. Visos kelionės į žvaigždes, po žvaigždėm, vieškeliai, takeliai ir šunkeliai yra tai, ko niekada nepripažįstu. Kaip yra sakęs Mario Basanovas, jie yra viena žemesnių kastų. Jis tuos žmones pavadino beždžionėlėmis. Ir aš ja nenorėčiau būti.

Kai iš laiko perspektyvos savo gyvenime peržiūri kai kuriuos dalykus, supranti, kad padarei klaidų ir galbūt tais atvejais reikėjo pasielgti kitaip. Ar dažnai susimąstote, kad štai, šitai gyvenime galėjau daryti kitaip?

O taip. Kartais man būna gaila dėl tam tikrų poelgių, tačiau kaip ten bebūtų, jie atneša naudingų dalykų. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – labai geras pasakymas. Jei iš pradžių stipriai gailiesi, tai po kiek laiko gailiesi tik truputį. Tačiau nėra gaila to, kad kai kurie dalykai pasistūmėjo į priekį. Atrodo, gal kitam žmogui ir skauda, ir negera, galvoji, kodėl reikėjo taip padaryti, tačiau praeina savaitė, dvi ir ateina suvokimas, kad tai išėjo į pakankamai gerą dalyką.

O jei žiūrint į muzikinę karjerą – galvojate, kad ką nors galėjote daryti kitaip?

Jei klausimas būtų super konkretus – ar aš gailiuosi ko nors, kas įvyko, pasakyčiau, kad visiškai ne. Tai, kas dabar vyksta, yra geriausia, ką šiuo metu man galima gauti šioje žemėje.

Esi sakęs, kad kiekviena situacija gyvenime vėliau kels juoką – taip aiškinote ir albumo bei dainos „Laikas paikas“ pavadinimą. Galbūt gyvenime buvo kažkoks dalykas, kuris tuo metu atrodė pats svarbiausias, o dabar sukelia tik juoką?

Taip ir tos istorijos kartojasi kas mėnesį. Būtent iš to ir susideda gyvenimo ypatumai. Tačiau jeigu sugebi iš to pasijuokti ir nepriimti taip rimtai, kaip buvo tą pirmąją sekundę, kai norėjai viską sugriauti, visus aprėkti, tai veikia. Aš stengiuosi tai priimti kaip pamoką ir pasijuokti iš bet kurios problemos, kuri yra, nes tuo metu, kai ji yra, nuo jos nepabėgsi. Kartais reikia įjungti sarkastišką juodojo humoro protą, kuris išgelbėja ne vienoje situacijoje. Tada vėliau ne tik šypsaisi jas prisiminęs, bet kvatoji.

Jei paklausčiau, kas jums gyvenime yra labai svarbu, greičiausiai atsakytumėte, kad muzika. Todėl paklausiu kitaip – kokius dalykus be muzikos galėtumėte įvardinti svarbiausiais gyvenime?

Man labai svarbu žmonės, kurie mane supa. Be muzikos, jie yra antrasis mano išsigelbėjimas iš įvairiausių situacijų. Kartais jiems nereikia žinoti tam tikrų dalykų, bet užtenka vieno žodžio ir tu tai pagauni. Man svarbu vibracijos su žmonėmis. Todėl labai saugau savo draugų ratą ir labai juos myliu. Kai jie man vidurnaktį parašo, ir sako: „ Gal važiuojam į Trakus“, sakau: „ Gerai.“ Mes taip bendraujame.

Dar man svarbu, kad galiu vaikščioti, turiu rankas, kojas, turiu galvą, galiu galvoti. Galiu sugalvoti naujų dalykų, kurie padeda gyventi ir išgyventi tam tikras situacijas, kurios atrodo nebeišgvildenamos. Padėkoju savo galvai, kad ji veda mane į priekį ir viskas vyksta gana stabiliai.

Kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė