Apsiniaukusią spalio popietę skubėjau susitikti su žmogumi, kurio pristatinėti tikriausiai nebūtina. Jei reikėtų atspėti, kas jis toks, užtektų vos kelių užuominų: trisdešimt metų scenoje, „Foje“, gyva muzika, įdomūs tekstai. Galiu patikinti - kalbėtis su Andriumi Mamontovu buvo taip pat įdomu, kaip ir klausyti jo dainų…

Vytautas Kernagis yra sakęs, kad liūdną dainą sukurti lengviau negu linksmą. Sutinkate su šia mintimi?

Ne. Nežinau, ar taip išvis galima sakyti. Kažkuria prasme - taip, jis teisus, bet aš klausimą tiesiog kitaip formuluočiau. Nemėgstu dainų skirstyti į linksmas ir liūdnas. Yra tiesiog geros arba prastos dainos, galbūt geriau sakyti taip. Ir sukurti gerą dainą kartais sunku, kartais lengva. Bandymas įsprausti į kažkokį apibrėžimą, man atrodo, išvis negalioja. Dėl liūdnų ir linksmų dainų - aišku, liūdesys ar kokie skausmingi dalykai mus gal veikia stipriau, didesnį impulsą žmonės paprastai gauna tada, kai jiems nutinka kažkas negero. Tokių iš tikrųjų linksmų dainų, kurios skleistų kažkokį džiaugsmą, nėra labai daug, ypatingai čia, kur mes gyvenam, Lietuvoj ar netgi Europoj. Tie, kurie nori išgirsti muziką, kuri trykšta džiaugsmu, turėtų važiuoti į Pietų Ameriką..

Tam turi įtakos europietiškas charakteris?

Aš manau, kad vis tiek mūsų prigimtis tokia. Mes daugiau linkę į filosofinius dalykus... O tas gyvenimo džiaugsmas, džiaugsminga muzika - Pietų Amerikoje arba Afrikoje. Bet tai reikia klausyti gyvai. Kokiu džiaugsmu žmonės spinduliuoja, kai dainuoja savo dainas... Tu Pats pasikrauni. Man dažnai sako: „Pagrokit ką nors linksmesnio“... Ir tas „kas nors linksmesnio“ man dažniausiai varo giliausią depresiją, kokia tik gali būti. Kai Lietuvoje bandoma pagroti kažką linksmesnio, mane tai veda į depresiją. Nes dažniausiai tai yra kažkokia banalybė. Atseit linksma, bet nei ten linksma, nei ką.

Kaip manote, ar galima įvardinti, kas dainoje svarbiau - muzika ar žodžiai? O gal būtent tas derinys ir yra visa dainos „magija“?

Turi būti visuma. Kai mes žiūrim į paveikslą ir jis mums patinka, tai jis mums patinka kaip paveikslas. Mes nesakom, kad labai patiko dažai arba gražus rėmelis. Tai nėra pagyrimas paveikslui. Bet koks kūrinys - muzikinis, vaizduojamojo meno - mus žavi tuo, kaip dera visi elementai, ką tas kūrinys neša. O jis kažką neša savyje tada, kai yra kažkokia elementų visuma. Jei dainininkas nori rodyti tik balsą, gal jis tegu tiesiog išeina į sceną ir padainuoja gamą. Bet dainininkai dainuoja dainą, šalia balso turi būti ir kūrinys, turi būti tekstas bei masė kitų dalykų- jausmas, atmosfera. Ir man visada norisi, kad būtų kažkokie elementai, kurie jungiasi organiškai ir natūraliai. Dėl to gera daina yra žodžiai, neatsiejami nuo muzikos, ir muzika, neatsiejama nuo žodžių. Lydinys, kuris būtent kartu sukuria tai, kas mus jaudina, paliečia.

Sakoma, kad kiekviena daina turi savo istoriją. Papasakokite, jūsų galva, įdomiausią

Aišku, ką nors parašai ir sukuri tada, kai gauni kažkokius įspūdžius, kai kažką patiri, kažkas pasako, pamatai, nutinka. Tas išgyvenimas, kurį tu gauni, ir tampa tuo varikliu, kuris įjungia kūrybinį mechanizmą. Viena iš tokių istorijų yra apie dainą „Vandenyje“. Aš 1991 metais pusę metų gyvenau Amerikoje. Ten yra tokia vieta tarp Detroito ir Čikagos, maždaug per vidurį, kur yra lietuvių sodyba.Ten vyksta lietuvių vasaros stovyklos, susirinkimai, ta vieta vadinasi Dainava. Šalia ežeriukas. Mes ten vasarą nuvažiavom, leidom laiką, ir aš nusprendžiau išsimaudyti tame ežeriuke. Paplaukiojau, išlipau, atsisėdau ant lieptelio ir pamačiau, kad toje vietoje, kur aš maudžiausi, plaukia milžiniška, labai nuodinga vandens gyvatė. Didžiulė. Ji praplaukė pro šalį, įlindo į žoles ir nušliaužė į krantą. Aš iškart paėmiau gitarą, pradėjau groti ir parašiau dainą „Vandenyje“. Tokie, atrodo, nesusiję dalykai, bet buvo kažkoks keistas jausmas.

Ar yra buvę taip, kad kažkada sukūręs dainą ja norėjote perduoti vieną žinutę, o po kiek laiko dėl pasikeitusių aplinkybių pažiūrėjote į ją iš kitos perspektyvos ir dabar ją suvokiate visiškai kitaip?

Kartais iš tikrųjų tas procesas būna labai nesąmoningas. Kartais tiesiog rimuoji kažkokius žodžius ar žodžiais paišai paveikslus, kurie lyg ir nesiriša tarpusavy, bet tau patinka tuos žodžius dainuoti pagal kažkokią melodiją, ir po kurio laiko būna, kad paklausai iš šalies ir pagalvoji: „Tai štai apie ką aš parašiau“. Gal čia iš pasąmonės eina, nelabai žinau… Arba kai kažkas kitas dainuoja tavo dainą, tada tikrai pamatai iš kitos pusės. Kai „Lemon Joy“ įrašė dvi mano dainas „Pėdos ant drėgno akmens“ ir „Geltoni krantai“, aš klausiau, kaip Igoris Kofas jas dainuoja ir pagavau save, kad aš išvis net negalvoju, jog čia mano dainos. Aš klausau jų, kaip kažkieno kito kūrinių. Paskui pagalvojau: „Juk čia aš parašiau šitą dainą“. Visai kitoje šviesoje, kitoje nuotaikoje nuskambėjo ir net pasirodė apie kažką kitą. Aišku, rašant dainą, norisi palikti erdvės žmogui suprasti viską taip, kaip jis pats norėtų suprasti.

O iš tiesų, koks jausmas kyla, kai kiti klauso, dainuoja tavo dainas? Džiaugsmas, pasididžiavimas?

Pradžioje, žinoma, džiaugsmas. Kai pirmą kartą išgirdau, kad per radiją groja mano dainą, tai buvo sunku patikėti, kad tai vyksta. Ypač tais laikais, kada nebuvo taip paprasta pakliūti į viešą erdvę. Ta tarybinė sistema, viskas turėjo būti aprobuota Kultūros ministerijoje, patvirtinta, kad galima transliuoti. Būdavo sudarytos papildomos kliūtys. Kai pirmą kartą girdi save per radiją, žinoma, kyla ir pasididžiavimas, ir džiaugsmas, net siurrealumo jausmas- ar tai iš tikrųjų vyksta, ar aš tikrai tai girdžiu, ar čia ne kokia nors kasetė. Dabar, jei girdžiu kokius nors senus mano ar grupės „Foje“ įrašus, tai jausmas toks, lyg vartytum nuotraukų albumą. Prisimeni kažkokius momentus, kada ta daina buvo įrašyta, kokie buvo laikai, kas tuo metu vyko. Daugiau kažkokie prisiminimai. O kai kiti dainuoja, klausau kaip nebe savo dainą. Kitų žmonių lūpomis tie patys dalykai kartais skamba visiškai kitaip.

Kaip manote, kada žmonėms labiausiai reikia muzikos? Kada jums pačiam labiausiai jos reikia?

Man atrodo, visada. Tarkim peizažas, kurį mes matome, vaizdai kartais gali būti statiški. Mes galime žiūrėti į vieną tašką ir vaizdas mums nesikeičia. Bet garsinis fonas, kuris mus supa, niekada nebūna vienodas, jis keičiasi visą laiką. Garsinis peizažas, kuriame gyvename, kiekvieną sekundę yra kitas. Man atrodo, mes kartais nesuprantame, jog daugiau pasaulio suvokiame per tai, ką mes girdime, negu per tai, ką matome. Užmerkęs akis, įėjęs į kokią nors patalpą, iškart žinai- ji didelė ar maža. Tu girdi garsų atspindžius. Klausos pagalba mes tikriausiai geriausiai orientuojamės. Mes suvokiame erdvę, kuri yra aplink mus. Mes visada girdime, kurie dalykai arti, o kurie toli. Muzika yra tie patys garsai, tik žmogaus surikiuoti tam tikra tvarka. Tikriausiai dėl to muzika ir yra labiausiai žmogų veikianti meno rūšis, nes tos garsinės vibracijos, persiduodančios per orą, mus paliečia stipriausiai. Man atrodo, muzikos reikia visiems žmonėms. Aišku, yra daug skirtingos muzikos, daug skirtingų skonių. Bet aš nelabai įsivaizduoju pasaulio be muzikos. Vis tiek žmogus bando išgauti kažkokį garsą, yra dalykai, kuriuos mes girdim, kurie turi kažkokį ritmą, mes kažkokias melodijas ar harmonijas aplinkoje girdime visą laiką. Visąlaik yra kažkokie garsai. Net ir gamtoje. Vis tiek mes girdim kažkokius dalykus, kuriuos galime traktuoti kaip muziką. Man atrodo, muzikos reikia visada. Aišku, žmogaus gyvenime yra momentų, kai labai liūdna ar linksma, ir žmogus pasąmoningai siekia kažkokio muzikinio fono savo emocijoms, išgyvenimams, savo būsenai.

Labiau tikite talentu bei sėkme ar dideliu, sunkiu ir nuosekliu darbu?

Nežinau, tai individualu. Vieni žmonės turi tokį talentą, kad viskas pavyksta iš pirmo karto. Kitiems reikia laiko.

Ko reikėjo jums?

Kaip kada. Kartais tenka įdėti darbo, kartais pavyksta iš karto. Aš per vidurį. Todėl nemanau, kad galima vienareikšmiškai atsakyti. Sėkmės elementas yra didelis, bet tą sėkmę mes prisišaukiam savo veiksmais, tuo, ką mes darom, kaip mes atrodom, kas iš mūsų išeina, ką mes spinduliuojam. Tai prišaukia arba atbaido sėkmę. Aišku, sėkmės elementas svarbus. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti, kodėl tu tai darai. Bet vėlgi, šiuos dalykus iš šalies galima vertinti, bet kai tu pats užsiimi kažkokia kūryba, negalvoji: „Dabar aš siunčiu žinutę pasauliui apie tai, kad…“, tu taip negalvoji. Tu jauti, jog nori išreikšti kažkokį jausmą ir ta žinutė, kuri eina kartu su tavo daina, ji papuola, ir tai, kas tavyje yra, per tą dainą išsireiškia. Gal pavyksta rasti tinkamą ritmą, rimą, aranžuotę, skambesį, formą. Aš bijau viską sudėti į vieną formulę, atsakymą, nes jis dažniausiai galioja tik kažkokiu vienu atveju ir šalia yra kažkokios situacijos, kurios tą teiginį apvers aukštyn kojom.

Esate sakęs, kad kiekviename gyvenimo etape žmogų labiausiai jaudina vis kitos problemos, kurios vėliau ir atsispindi Jūsų dainose. Kokios jos dabartiniame jūsų gyvenimo etape?

Nežinau. Esu pereinamajame laikotarpyje. Šiuo metu taip ypatingai niekas nejaudina. Bet natūralu, kad žmogus keičiasi, jis pamato naujus dalykus, kažką patiria. Tai keičia požiūrį. Staiga įdomu tampa kažkas, kas anksčiau buvo neįdomu. Kaip ir vaikystėje - vaikui duosi aštraus maisto, tai jis spjaudysis ir verks, o vėliau, kai jis tampa suaugęs, pradeda mėgti aštrius patiekalus. Taip ir su požiūriais. Natūralu, kad mes kiekvienas keičiamės, kiekviena gyvenimo patirtis daro įtaką mūsų interesams - tai, kuo mes gyvenam, kuo mes domimės. Tiesiog šiuo metu visos mintys ir viskas, ką darau, yra sukoncentruota į tuos didelius koncertus, kurie vyksta. Ir žinau, kad pradėsiu galvoti, kas man įdomu tik tada, kai koncertai baigsis. Dabar kartais nebėra net fizinių jėgų galvoti apie ką nors kitą.

Ar niekada nebuvo šovusi mintis mesti muzikos kaip darbo?

Tai nėra darbas.

Tai darbo Jūs neturite?

Aš neturiu darbo. Aš būnu savimi ir iš to pragyvenu. Į muziką aš nežiūriu kaip į darbą… Tiesiog kartais gal atitolsti, po to vėl priartėji. Tai nesibaigiantis procesas. Kartais įdomiau kažkas kitas. Pavyzdžiui, pernai ar užpernai buvo laikas, kada pajutau, jog fotografija paėmė viršų. Aš fotografavau, man šis dalykas labai įdomus. Bet suvokiu, jog aš niekur nenutolau, kad iš tikrųjų kartais reikia persijungti į kažkokią kitą veiklą, kad grįžtum prie senosios su naujomis mintimis. Kaip tu gali mesti, kai tai yra didelė tavo gyvenimo dalis… Net jeigu nustočiau rašyti dainas, vis tiek norėčiau tas dainas, kurias jau esu parašęs, atlikti koncerte. Šito iš savęs nesinorėtų atimti, nes jaučiu, kad tai mano didžiausia saviraiškos priemonė, o žmogui karts nuo karto save išreikšti vis tiek reikia.

Ne kartą girdėjau jus vadinant autoritetu, net gyvuoju klasiku. Tai skambus apibūdinimas. O ar Jūs galėtumėte Lietuvos scenoje rasti grupę ar atlikėją, kurį pats taip drįstumėte įvardinti?

Yra Virgilijus Noreika, yra Stasys Povilaitis. Šitie žmonės tikrai yra gyvoji klasika. Aš dar nesu tame statuse. Jie jau yra tame neliečiamųjų statuse.

O Jūs ne?

Aš kol kas gal artėju prie jo, bet pačiam sau tai sunku pripažinti. Maestro Vytautas Kernagis taip pat jau buvo neliečiamųjų statuse. Tai yra, kai atlikėjas pasiekia tokį lygį, kai jam nereikia nieko įrodinėti, jis gali tiesiog dainuoti savo senas dainas, nebekurti nieko naujo, ir vis tiek žmonės eis, klausys. Man dar norėtųsi sukurti kažką naujo.

Bet žmonės Jūsų klausyti tikriausiai eitų…

Be jokios abejonės, bet man pačiam dar nesinori į pensiją išeiti. Tai būtų kaip pensija, kai jau nieko nebedarai, tik naudojiesi tuo, ką esi sukūręs. Bet vėlgi, ką reiškia tas „gyvasis klasikas“…

Tikriausiai labai skambų epitetą…

Labai skambus, bet iš kitos pusės, nieko nereiškia. Tai nieko nereiškia. Gal įspūdingai atrodo, kai parašyta spaudoje, bet gerai pagalvojus, tai nieko nereiškia. Visiškai.

Kaip vertinate situaciją muzikos pasaulyje atėjus elektroninei erdvei? Ar Lietuvos atlikėjams nuo to lengviau, nes atsivėrė visos sienos, ar kaip tik sunkiau, nes gerokai padidėjo konkurencija tarptautinėje erdvėje?

Manau, kad atlikėjams lengviau. Aišku, internetas labai pakeitė viso pasaulio įrašų industriją, pasikeitė būdas, kaip žmogus gauna arba susiranda muziką. Aišku, atlikėjai turi ieškoti naujų kelių platinti savo muziką, kaip uždirbti iš savo įrašų, kaip iš jų pragyventi. Kažkuria prasme, tai labai įdomus laikas, nes yra daug naujų idėjų. Ir Lietuvos atlikėjams, be jokios abejonės, tai yra labai gerai. Tu gali apie save duoti žinią labai paprastai. Ir jeigu tiktai netyčia kas nors sukuria tikrai tikrai gerą dainą, ją iškart visi išgirsta. Nereikia laukt, kol tave, kaip kad buvo mums, patikrins kažkokia komisija, kuri leistų pagroti tą dainą per radiją. Dabar taip nėra.

O lietuviai pasinaudoja tomis galimybėmis?

Bando naudotis. Nežinau, gal dar nemoka, gal dar iki galo nesuvokia interneto potencialo, o jo potencialas - milžiniškas. Kai kurie suvokia, kai kurie ne. Kai kurie tik mokosi.

Andrius Mamontovas (Faustos Marijos Leščiauskaitės nuotr.)

Koks Andrius buvo scenoje ir dainose prieš trisdešimt metų ir koks dabar? Kas pasikeitė?

Aš jaučiu, kad man nebereikia nieko įrodinėti. Tada man reikėjo įrodinėti, kad aš vertas, kad aš kažkas esu apskritai. Dabar šito įrodinėti nereikia, aš tiesiog kuriu savo dainas, jas atlieku. Daugiau fokusuojuosi į kitus dalykus. Nebeturiu tokio didelio sceninio jaudulio, man smagu, aš laukiu.

O turėjote jį?

Buvo. Bet labai didelės sceninės baimės aš neturėjau.Būdavo momentų, kad buvo kažkokie pasirodymai, kai bijodavai, bet įgijus patirties, tas jaudulys kartais virsta rūpesčiu, kad nenutrūktų styga ar kad laiku kažkas ateitų į sceną.

O buvo tokių situacijų, kad nutrūko, kad neatėjo?

Būdavo visą laiką, aišku. Žiūrovai laukia, kol užsidedi naują stygą ir viskas. Žiūrovui kartais tas laikas neatrodo toks ilgas, bet tau, nors tai užtrunka vos dvi, tris minutes, atrodo, jog su gitara kapstaisi jau pusvalandį, tau nieko nesigauna, o žiūrovai jau tikriausiai nervinasi ir skirtosi. Bet... žmonės tiesiog leidžia laiką, parėkauja, sulaukia, kol tu grįžti į sceną ir viskas.

Esate minėjęs, kad nemėgstate švęsti savo gimtadienių ir panašių sukakčių. Neseniai savo 45-ojo gimtadienio proga surengėte koncertą…

Ne tai, kad minėjau. Randu tokią formą. Nemėgstu daryti kažkokių balių, bet per savo gimtadienį pagroti koncerte - kodėl gi ne?

Muzika - šventė?

Muzika visada šventė. Koncertas visada yra šventė.

Kodėl minite būtent trisdešimtmetį, o ne dvidešimtmetį, trisdešimtpenkmetį ?Kodėl būtent dabar pribrendo noras paminėti sukaktį?

Tiesiog ateina momentas, kai supranti, kad tu… Nežinau, daug elementų susieina į vieną vietą. Pavyksta rasti tuos žmones, pakviečiau buvusius Foje narius. Kažkaip jaučiau, kad dabar yra tas laikas, kada juos galima pakviesti. Ir jie mielai sutiko, Ir kažkoks santykis tarp mūsų labai geras. Tai yra vienas malonumas. Galbūt prieš penkerius metus nebuvo tos minties. O dabar, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad niekada negali žinoti, ar bus kita tokia proga. Tai, kad dabar pavyko tai padaryti, beprotiškai džiugu. Gavosi labai smagūs koncertai ir visiems gerai. Žiūrovai laimingi, mes laimingi, ko daugiau reikia…

Galbūt minėdamas trisdešimtmetį scenoje norite pradėti naują etapą?

Naujas etapas pas mane vienaip ar kitaip turbūt prasidės, nes nežinau, kas bus toliau. Visiškai nežinau... Juolab, kad po šitų koncertų ir spektaklio „Hamletas“ gyvavimas baigsis. Mes gruodžio pradžioje paskutinius du kartus suvaidinsime „Hamletą“. Kas bus po to, aš neturiu žalio supratimo. Galbūt norisi iš naujo pažiūrėti į viską, ką darau. Vis tiek per trisdešimt metų labai daug dainų, koncertų . Norisi kažkaip naujai pažiūrėti, norėsis pradėti kažką naujo. Nežinau, kas tai bus.

Negaliu nepaklausti - galbūt sulauksime naujo solinio albumo?

Turiu pusę naujo albumo. Kažkada pavasarį parašiau kelias naujas dainas, taigi, kad bus naujų dainų - faktas. Turbūt kažkada naujais metais.

Sakoma: „Niekada nesakyk niekada“. Ar kažkam gyvenime sakote griežtą „niekada“?

Kartais nereikia jo sakyti. Aišku, kai kuriems dalykams reikia sakyti „niekada“. Tiems, kurie veda tave ne į tą pusę, į kurią tu nori eiti. Bet kai kurie dalykai yra savaime aiškūs, kad niekada to nebus. Kartais tiesiog supranti, kad tai nelabai įmanoma.

Jau tapote tuo, kuo norėjote tapti?

Nežinau. Gal… Iš dalies- taip, bet jaučiu, kad dar kažkokio elemento trūksta. Reikės jo ieškot.

Sėkmės paieškose .Ačiū, kad radote laiko pasikalbėti.


Atlikėją kalbino Fausta Marija Leščiauskaitė