Sostinėje esantis „Sigmos“ pastatas – sovietmečio pramonės reliktas, pakilęs naujam gyvenimui. Šiai dienai, jis kaip vienas didelis lizdas, meiliai talpinantis įvairias Lietuvos muzikos grupes, tame tarpe ir vilniečių sunkiosios muzikos atstovus – „Anaphora“.

Alternative metal, grunge, nu metal skambesys, atliepiantis vidines metamorfozes, kurios bene ryškiausiai pasireiškia būtent šiuo metu: rudeniui keičiant vasarą, vėsumai – šiltus orus, rūškanai – linksmumą. Tamsiųjų rifų šamanų veikla datuojama 2014 metais. Per penkerius metus „Anaphora“ vis labiau ėmė įsitvirtinti sunkiosios muzikos pasaulyje, na o bene ryškiausias šio įsitvirtinimo pavyzdys – 2019 metų pradžioje dienos šviesą išvydęs debiutinis grupės albumas – „Illusion“.

Tad kviečiame susipažinti iš arčiau su grupe „Anaphora“. Kalbamės su grupės frontmenu – Edvardu ir bosistu – Edgaru.

Rūta: „Pradėsiu nuo tradicinio klausimo, kas lėmė grupės susikūrimą?“

Edvardas: „Pradėjome muzikuoti dar 2014 metais, kartu su tuometiniu mūsų grupės būgnininku – Deni (Denisu red. pastaba). Tiesa, tuo metu neturėjom intencijos kurti grupę ar kažkaip prasimušti, visa tai buvo daroma tiktai iš įdomumo. Vėliau, po truputį pradėjome rimčiau tuo užsiimti, jungti idėjas. Taip pamažėle ėmė kauptis medžiaga.“

Edgaras: „Deni grojo mano mokykloje. Jis kartu su Edvardu pradėjo formuoti grupę, vėliau ir aš prisijungiau prie jų. Aš iki tada grojau bosine gitara kartu su Deni ankstesnėje jo grupėje – „Smile Of Death“. Prieš prisijungimą prie grupės „Anaphora“, Deni man atsiuntė kai kuriuos bosinės gitaros akordus. Nuo to viskas ir prasidėjo.“

Edvardas: „Tada ir pajudėjo visos veiklos: repeticijos, kuriamos melodijos ir tekstai. Laikui bėgant prasidėjo muzikantų kaita, bet medžiaga jau buvo. Susirinkdavome kiekvieną savaitę ir rimtai repetuodavome po 3–4 valandas beveik be pertraukų. Atsirado noras realizuoti įrašus, dėl to, kad susidomėjimas grupe pradėjo augti.“

Edgaras: „Formavosi dainos, mes tiesiog norėjome groti. Aš tuo metu turėjau palikti grupę, nes fiziškai nespėdavau įgyvendinti idėjas kartu su kitais muzikantais. Edvardas formavo visą kolektyvą, nežiūrint į tai, kad nemažai muzikantų pakeitėme.“

Edvardas: „Atsirado būgnininkas vardu Matas. Man patiko jo grojimo technika, tad pradėjome dirbti prie įrašų. “

Edgaras: „Kai jau buvo suformuota medžiaga, atsirasdavo kliūčių, trukdančių judėti į priekį. Mūsų grupėje tik vienas Edvardas nėra pasikeitęs. Jis grupės įkūrėjas, vokalistas ir gitaristas viename.“

Edvardas: „Mes nuolatos eksperimentuojame. Visi grupės nariai pateikia įvairias idėjas. Tarkim, sukuriu pagrindą, įdedu atmosferos, solo, gaunasi kažkokia struktūra, tuomet kuris kitas narys kažką savo prideda arba neprideda, priklausomai ar iš to kūrinio, dar galima ką nors daryti ar ne.“

Edgaras: „Deni turėjo labai daug patirties. Jo kūriniai buvo labiau death metal, nu metal stiliaus, bet mes vis tiek labiau nu metal, grunge grojom. Nors įkvėpimo semiamės ir iš kitų žanrų.“

Edvardas: „Anaphora“ neturi vieno stiliaus. Neturime tokio tikslo, kad va būtinai reikia sukurti dainą, kuri būtų nu metal stiliaus, tiesiog kaip pavyksta, taip ir gaunasi. Mes ir patys nežinome kokio stiliaus bus kiti kūriniai. Gal bus koks kūrinys ir su black metal skambesiu. Mes norime eksperimentuoti žanrais ir suvokti, kuris iš jų yra arčiau širdies ir su kuo geriau dirbti.“

Rūta: „Esate savamoksliai ar yra tekę kažkur pasimokyti?“

Edvardas: „Aš tai savamokslis: ir gitara, ir vokalas. Išmokau groti gitara per vieną programėlę.
Išmokus akordus, po truputį norėjosi kažką savo groti ir kurti.“

Edgaras: „Aš irgi savamokslis. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas klasiokas mane pakvietė groti. Sakė, kad jis grotų gitara, o man pasiūlė bosine gitara groti. Taipogi mokykloje buvo kažkoks neformalaus mokymo renginys, per kurį mus mokė groti viskuo: ir pianinu, ir gitara, ir būgnais, ir dar kitais instrumentais. Aš pradėjau groti bosine gitara. Tas bosistas, kuris buvo grupėje su Deni mane mokė groti, o po to, kai jau pramokau, grojau savo ansamblyje graulinau, screaminau. Mane jų vokalistas truputį mokė dainavimo technikos, o šiaip, aš pats mokiausi.“

Edvardas: „Daugiausiai kūrinių su Deni grojom. Jis daug darbo įdėjo į dainą „Ghost in the Mirror“.
Vėliau, kažkur 2016 m., Deni paliko grupę. Pradėjo eksperimentuoti su elektronika. “

Edgaras: „Aišku, jis mums labai didelę įtaką padarė, kad rimčiau užsiimtumėme muzika.“

Edvardas: „Man trūksta vokalinių sugebėjimų, būna repeticijose prarėkiu balsą ir grįžtu su skaudančia gerkle. Kai pradėjome įrašinėti mūsų pirmąjį albumą, iš esmės tik tada supratome kur buvo mūsų klaidos ir ties kuo reikėjo daugiau dirbti. Jau su antru albumu bus paprasčiau, turėsime patirties iš pirmojo. Albumo įrašymo procesas trunka ilgai, užtrukome daugiau negu metus įrašinėdami 10 dainų. Norėjome maksimaliai gerai padaryti, nepatikusias vokalo ar instrumentų partijas pakartodavome ir iš naujo įrašinėjome, norėjosi, kad klausytojus pasiektų kokybiškiausias rezultatas.“

Rūta: „Albumą padėjo išleisti „Sielos“ frontmenas Aurelijus Sirgedas?“

Edvardas: „Aš ieškojau įrašų studijų, kuriose būtų galima įrašyti albumą. Skambinau į vieną, kitą, bet kažkas vis nepatikdavo. Tada paskambinau Aurelijui, nes jis turi įrašų studiją ir jis sako: „galim pabandyti, pažiūrėsim kas iš to gausis“. Tai va, pabandėm ir gavosi. Jis mums labai daug padėjo, pasidalino patarimais ką daryti, kad dar geriau skambėtų vokalas, instrumentalas.“

Rūta: „Ar mėgstate grupę „Siela“?

Edvardas: „Sielos“ faina paklausyti. Yra dainos, kurios tikrai patinka, net įkvėpimas ateina jų beklausant. Aurelijus ir pats anksčiau mėgdavo klausyti tokių grupių, kaip „Type O Negative“ ir tai ką mes grojame Aurelijui kažkiek primena gotikinį skambesį. Jam, kaip supratau, nėra tekę dirbti su tokio žanro grupe, nes prieš tai dirbdavo su lengvesnio skambesio muzika. Tad mes buvome jam pirmieji. Prieš darydami kūrinių suvedimą, galvojom, kokio skambesio norime. Į galvą atėjo tokios grupės, kaip: „Sevendust“, „Love & Death“ bei „End of Green“. Mes manėme, kad jos geriausiai reprezentuotų, tai ko norime ir net padėtų atrasti savo skambėjimą. Ieškai variantų, kad kiekvienas instrumentas ryškiai skambėtų, nors pagrindinis akcentas ir epicentras – vokalas. Instrumentalas - atmosfera, o vokalas – emocija. “

Edgaras: „Vidutinis klausytojas vis tiek dažniausiai klauso vokalo, o visa kas yra už jo – tiesiog fonas, neturi tiek reikšmės.“

Edvardas: „Norėjosi daryti melodingą muziką, kad skambėtų rifai su melodija.“

Edgaras: „Aš tai grupės „Siela“ nelabai klausiau, iš lietuviškų, gal tik tos grupės, kur Deni grojo, o šiaip grunge‘o, „Nirvana“, death metal, metalcore.“

Edvardas: „Mes visą laiką klausydavome amerikietiškos muziką.“

Edgaras: „Bullet For My Valentine.“

Edvardas: „Ir grunge, jį išvis dievinu, jis man padarė įtaką, pastūmėjo kurti muziką.“

Edgaras: „Kurt muziką – Kurt Cobain. Žodžių žaismas“ (juokiasi).

Rūta: „Tad galima būtų teigti, kad jūsų grupės kūryboje, pasireiškia stipri amerikietiškos muzikos įtaka?“

Edvardas: „Taip, įtaka tikrai labai didelė, prasidėjo nuo grunge, nu metal.“

Rūta: „O jeigu grupėmis, tarkim amerikiečių tos nu metal grupės, kurios jums atrodo svarbiausios, autoritetingiausios?“

Edvardas: „Korn“, „Sevendust“, „System of a Down“, „P. O. D“, „Deftones“, „Coal
Chamber“ ir „Nothingface“. Tokios grupės būtų.“

Edgaras: „Deftones“, „Korn“, man irgi šios labiausiai patikusios.“

Edvardas: „P.O.D.“ faina paklausyti, jie turi tokį savitą skambesį. Paauglystėje jų klausydavau non stop, labai patiko, kai riaumojantis vokalas persipina su lyriškesniais, ramesniais intarpais.“

Rūta: „Esame „Sigmos“ pastate, aplinkui daug įvairių grupių, gal yra kurios nors grupės, iš čia esančių, kurių kūryba jums patinka? Kaimynų daug, kaip juos vertinat?“

Edvardas: „Tikriausiai jūs žinote grupę „Elnio Rago miškas“? Jie neseniai išleido albumą, lietuviškai dainuoja ir kaip tik šalia groja. Man jų instrumentalas patinka. Jie tokį atmosferinį post rock groja. Kiek žinau, jie dabar populiarėja.“

Edgaras: „Aš kažkaip nelabai atkreipiau dėmesį.“

Edvardas: „Kažkada „Stiffer“ šiame pastate repetuodavo, dabar, kiek žinau, jau kita grupė jų vietoje įsikūrusi. Jie techniškai gerai varė, vokalas gerai pastatytas, kai girdi tokią grupę gyvai per koncertą, tai apsidžiaugi, kad yra iš ko pasimokyti.“

Rūta: „Kaip suprantu, muzika jums vis tiek labiau kaip hobis, o ne pagrindinis veiklos šaltinis?“

Edvardas: Hobis. Tiesiog norėjau išsikelti tikslą – įrašyti albumą ir taip įrodyti sau, kad galiu tai padaryti ir suprasti kaip tai skambės.“

Edgaras: „Niekada nežinai, kur populiarumas atsiras.“

Rūta: „Ką veikiate gyvenime, jei ne paslaptis?“

Edvardas: „Aš grafinis dizaineris, dirbu su maketavimu ir web dizainu, o muzika – sielos reikalas.“

Edgaras: „Aš studijavau informatiką, pabandžiau programuoti, bet nelabai man tai buvo prie širdies, tad šiuo metu studijuoju bankininkystę. Muzika? Na kaip ir mokykloje, taip ir dabar yra išlikęs noras tiesiog groti.“

Rūta: „Vienas menininkas apie kūrybą yra pasakęs, kad tai yra fiziologinis poreikis. Ar sutinkate su šia mintimi?“

Edvardas: „ Labiau vidinis poreikis. Fiziologinis, tai kai norisi pavalgyti.“ (juokiasi)

Edgaras: „Kaip save morališkai jauti, turi įtaką fiziniam būviui.“

Edvardas: „Muzika – gera terapija. Padeda atsikratyti blogų emocijų, minčių, atpalaiduoja. Akstina sukurti savitą pasaulį, kuriame klausytojas galėtų pats fantazuoti ir kurti savo paveikslą. Pastebėjau, kad pavyzdžiui 10 žmonių klauso vienos dainos ir jie ją gali skirtingai suprasti ir pagal skirtingą supratimą, kiekvienas savą paveikslą pradeda piešti. Tai ypač pasireiškia roko muzikoje. Kai ne iki galo būna pasakoma – pats imi fantazuoti.“

Edvardas: „Jeigu su laiku atsiras daugiau klausytojų ir išaugs susidomėjimas mūsų muzika, aišku, judėsime toliau. Viena leidybos kompanija iš Lenkijos, mums pasiūlė kontraktą: leisti albumus ir siųsti juos į JAV, Aziją ir visą Europą, pareklamuoti. Tai yra smagu. Negalvojau, kad taip greitai kažkas sureaguos ir pasiūlys mums padaryti reklamą, o ypač iš užsienio. Labai faina. Pastebėjau, kad mūsų muziką labiausiai mėgsta užsienyje. Lietuvoje pastebimas kontrastas tarp sunkiosios muzikos: arba death metal arba indie rock, kažko per vidurį mažai yra.“

Rūta: „Ar nekyla mintis emigruoti ir kažkur užsienyje kurti muziką?“

Edvardas: „Tokiu atveju reikėtų maksimaliai pasinerti į kūrybą ir profesionaliai dirbti. Aš iki šiol nelaikau savęs profesionalu, o jeigu išvažiuosi į užsienį ten juk dar daugiau talentingų grupių, nei pas mus, kurių klausai ir supranti, kad skamba puikiai, kad vokalas gerai išpuoselėtas. Daug reikia praktikos ir repeticijų, kad tokį lygį pasiektum, jog jau būtų galima konkuruoti su kitomis grupėmis.“

Edgaras: „Būtent. Nepaisant to, kad mes jau visai ilgai grojam, vis tiek dar reikia dirbti. Juolab, kai vis keitėsi sudėtis, buvo sunku. Manau, kad dar nesam pasiekę tokio lygio, kad jau galėtumėme konkuruoti su profesionalais. Mes tik neseniai pradėjom normaliai choreografiją taikyti pasirodymų metu. Reikia ir pačiam judėti scenoje, kad būtų linksmiau.“

Rūta: „Papasakokit plačiau apie tai.“

Edvardas: „Reikia reklamuoti save, „pijarintis“, reklamuoti save tiek vietinei rinkai, tiek ir užsieniui, save rodyti, stebėti kaip žmonės reaguos.“

Edgaras: „Mes esame sunkiosios muzikos grupė, ne šiaip kažkokia formali asociacija. Reikia turėti energijos ir perduoti ją kitiems. Mes tai treniruojame savyje.“

Edvardas: „Pas mus vyksta repeticijos ne tik su muzika, mums iki to dar reikia vizualizacijos.
Žmonės labai stebi kas dedasi scenoje, jiems norisi tam tikro spektaklio joje.“

Edgaras: „Na, čia ne tiek spektaklis, o atvirumas, nes jei savyje jo neturi arba nepakankamai profesionaliai groji savo gabalus, tai nelabai išeina suvaidinti. Netgi ir aš pats, jei su bosine gitara kiekviename kūrinyje bandyčiau šokti, headbanginti, tai negalėčiau gerai groti, į ne visas natas pataikyčiau, tam reikia treniruotis.“

Edvardas: „Na ir nuo scenos nenukristi.“ (juokiasi)

Rūta: „Prisiminkime pirmuosius koncertus. Ar nebuvo scenos baimės?“

Edvardas: „Gal pirmajame koncerte ir buvo baimės, kai dar niekas nebuvo mūsų matę ir girdėję, turėjau šiokio tokio streso, bet vėliau jau pripranti ir nebelieka išgąsčio. Juolab, kai energijos gauni iš klausytojų, tada dar smagiau būna groti.“

Edgaras: „Aš tai tokios baimės nelabai turėjau, nes groju bosine gitara, o ji ne taip stipriai girdisi.“

Edvardas: „Niekas jos neklauso.“ (juokiasi)

Edgaras: „Koncertuose jaučiu palengvėjimą, nes ne visi į mane žiūri. Yra tokia fizinė baimė, kurios nemoki kontroliuoti, o šiaip tai nėra baisu.“

Edvardas: „Mes minimaliai bendraujam su publika, daugiau grojam, nes norisi daugiau kūrybos parodyti. Kai ilgai nekoncertuoji, ima rodytis keisti dalykai: scena tampa didesnė nei atrodo, pasijunti tarsi būtum atsidūręs kosminiame laive. Gali bėgioti, daryti ką nori.“

Rūta: „Pakalbėkime apie tekstus. Kaip gimsta tekstai? Iš kur ateina įkvėpimas?“

Edvardas: „Įvairiai. Aš dažnai klausau undergound‘o. Kartais klausydamas kažkokios grupės, surandu dvasinį ryšį su ja. Aišku, skirtingas yra skambėjimas, skirtingos mintys, bet kažkoks paveikslas – bendras. Būna ir taip, kad išgirsti kažkokią grupę, tuomet aplanko įkvėpimas dar tą patį vakarą parašyti žodžius, ar sukurti muziką. Iš anksto negalvoji apie ką parašysi, tiesiog esi vedamas vidinio balso ir kas iš jo išeina, tas išeina. Aš visiškai neplanavau lietuviškai dainuoti, o Aurelijus pasiūlė pabandyti vieną kokią dainą lietuviškai sudainuoti ir aš pagalvojau, kodėl gi ne, būtų įdomu ir mes nusprendėm dainą, „Laiko šešėliai“, lietuviškai sudainuoti ir žiūriu, kad daug kam patiko, reakcija labai gera. Žodžius aš prieš tai parašiau, net negalvodamas, kad būtent tai melodijai aš juos naudosiu.“



Edgaras: „Taip išėjo, kad mes nutarėm pirmiau instrumentalą padaryti, o Edvardas vėliau bandė pritaikyti žodžius.“

Edvardas: „Pas mus taip vyksta darbas: pirmiausiai sukuriam muziką, instrumentalą nuo pat pradžių iki galo ir tik tada pradedu galvoti kaip pridėti vokalą.“

Edgaras: „Aišku, procese vis tiek kažką keičiam, kad ir su vokalu struktūriškai gerai išeitų.“

Edvardas: „Niekas iš grupės net nežinojo, kad aš lietuviškai įrašysiu dainą „Laiko Šešėliai“ ir jiems tai buvo staigmena. Jie nustebo, kad taip gali skambėti.“

Edgaras: „Tikrai gerai išėjo. Man tik truputį nepatiko, kad pavadinimas ne visai tikslus, nes angliškai jis buvo „Stains of Time“, bet čia vis tiek abstrakti idėja.“

Edvardas: „Stengiausi, kad meniškiau skambėtų. Nėra iš anksto užsibrėžtos konkrečios struktūros, kad būtent tokios tematikos reikia sukurti. Įkvėpimas gali iš bet kur ateiti netgi prieš koncertą, darant sound check‘ą ar knygą skaitant, ar klausant kokios nors muzikos, ar šiaip nuvažiuoti prie jūros ir pailsėti ir tai gali būti įkvėpimas. Apie ką bus daina, sunku pasakyti, tiesiog iš širdies išplaukia, tarsi tavyje kitas žmogus būtų ir kažką darytų. Kartais ir pats nusistebi savo galutiniu produktu, būna, kad prieš pradėdamas kurti vienaip mąstai, o pavyksta visai kitaip tai perteikti, net ir geriau, nei buvo planuota.“

Edgaras: „Įkvėpimo nelabai gali planuoti.“

Edvardas: „Iš tikrųjų taip. Tarkim prisėsiu prie gitaros ir sau pasakysiu, kad va dabar turiu dainą sukurti, tačiau nieko nepavyks, nes tai ne iš širdies išeina, o iš galvos. Jei bandai save versti, girdi tas pačias dainas, kurias anksčiau jau kūrei, panašūs rifai. Būna vieną dainą kuri kelis mėnesius, nes grojant vis norisi kažką pakeisti, patobulinti, techninis klausimas. Klausytojai, kuriems patinka mūsų kūryba taip pat įkvepia, ypač, kai sulaukiame pagyrų.“

Rūta: „Ką žmonės turėtų žinoti apie grupę „Anaphora“? Kaip jums patiems atrodo, kuo išsiskiriate iš kitų atlikėjų tarpo?“

Edgaras: „Esame paprasti žmonės“ (juokiasi)

Edvardas: „Mes tiesiog norėjom groti.“ (juokiasi)

Edgaras: „Tiesiog normalūs, žmogiški ir žmoniški.“

Edvardas: „Iš tikrųjų „Anaphora“ sukuria mistišką atmosferą.“

Edgaras: „Su vidine prasme.“

Edvardas: „Taip. Mes nedainuojam apie politiką ar meilę. Mūsų dainose figūruoja vidinio pasaulio atspindžiai. Žmogaus kovos su savimi ir su tuo, kas dedasi aplink jį, ieškodamas teisingo kelio.
Tokia filosofija.“

Edgaras: „Per melodiją ir žodžius sudarome galimybę kiekvienam žmogui atrasti save ar tiesiog sau pritaikyti tai, apie ką yra dainuojama.“

Edvardas: „Manau, kad kiekvienas klausytojas suras tai, kas jam arčiau būtų, galvoje nupieš savo paveikslą. „Anaphora“ daugiau žaidžia su emocijomis ir tuo remiasi.“

Edgaras: „Tą specifiškumą ir bandome perteikti savo dainomis. Ar esame kažkuo ypatingi? Nepasakyčiau. Esame tipiški muzikantai ir džiaugiamės galėdami kurti bei dalintis savo kūrybos vaisiais su klausytojais.“

Grupę „Anaphora“ kalbino Rūta Paitian

---