Yaga Gathering 2015 - savitas, magiškas, pilnas gyvų emocijų festivalis. Kitas visatos kampelis, kuris priverčia mus dingti nuo šio visada skubančio pasaulio. Atsidūręs ten susitinki su savimi ir tai, ką atrandi, privers iš naujo peržvelgti savas vertybes.

Liepos 30 - rugpjūčio 3 d. dienomis vykęs festivalis šiemet, kaip ir kiekvienais metais, džiugino puikiu ir įvairių atlikėjų, kūrėjų gausa. Nors oras tomis dienomis pokštavo siųsdamas ir lietaus pilnus debesis, ir šiltos saulės akimirkas, tačiau galimybė būti savimi, kvėpuoti stebuklinga gamtos bei muzikos sintezės aura – štai ką mūsų sielai suteikia festivalis YAGA.

Pirmieji įspūdžiai

Vaizdingoje toli nuo miesto šurmulio įsikūrusioje miško paunksnėje festivalis kvietė nebe pirmus metus, todėl šį kartą organizatoriai turėjo sukaupę daug patirties, jog įgyvendintų visas savo užmačias. Nors buvo maloniai kreiptasi į atvykstančiuosius, jog keliautų viešuoju transportu, taip dar kartelį pabrėžiant ekologišką renginio dvasią, bet dauguma važiavo automobiliais, kuriuos pasitikdavo šioks toks neaiškumas. Automobilius galima buvo palikti specialiai tam įrengtoje aikštelėje, į kurią patekti galima buvo sumokėjus atitinkamą mokestį. Sveikintina idėja, tik susimokėti už stovėjimą reikėjo neprivažiavus festivalio teritorijos, specialiai tam įrengtame poste. Dėl to kilo pakankamai nemažai nesusipratimų, kai dauguma nepastebėdavo smulkiomis raidėmis ant A4 formato lapo užrašytos informacijos apie mokėjimo vietą ir tik pasiekę aikštelę sužinodavo, jog reiks grįžti atgal. Aiškesnis ir didesnis užrašas čia būtų sutaupęs tiek laiko, tiek kantrybės.

Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki festivalio teritorijos ir atgal kursavo vietinės modifikacijos senovinis, smulkus Vaz sunkvežimis, organizatorių įvardytas, kaip mikroautobusas. Ant jo priekio puikavosi išdidus BMW ženkliukas, kuris leisdavo vingiuotą miško keliuką įveikti aukštai iškelta galva. Nespėjusiems į šį maršrutinį „Pabėgėlių sunkvežimį“ (kurį teko taip įvardinti pamačius pro šalį važiuojančius žmones), tekdavo eiti pėsčiomis apie pusantro kilometro. Kadangi Vaz BMW „mikroautobusas“ važinėdavo ne itin dažnai, daugelis rinkosi ėjimą pėsčiomis.

Kitoks palapinių miestelis, kitoks skonis

Sužavėjo palapinių miestelis, kuris įsikūrė ant samanų paklotės tarp aukštų vėjo siūbuojamų pušelių. Vietos pasistatyti palapines pakako visiems, o naujus kaimynus visi priimdavo sveikinimais. Žmonės čia atvyko ne tik su draugais, bet ir su šeimomis. Tiek vaikams, tiek suaugusiems festivalis siūlė daugybę užsiėmimų. Publika pasirodė kokybiška ir atitinkanti festivalio lūkesčius. Pirmą kartą pakliuvęs nustebtų, jog čia neišvysi tarp palapinių besivoliojančio įkaušusio jaunimėlio ar pikto žvilgsnio marozėlio. Atrodė, jog visi atkeliavo su vieninga idėja ilsėtis bei leisti tą daryti kitiems. Jautėsi tarpusavio supratingumas ir pagarba.

Maisto pasiūla buvo neįprasta lietuviškam skoniui, vyravo veganiško maisto įvairovė, bet tai netrukdė skaniai pasisotinti bei atrasti naujų ar prisiminti jau pamėgtus skonius. Gan neblogas buvo ir alaus pasirinkimas. Ar apgalvotai, ar nuo didelio darbo krūvio susimaišiusi alų pardavinėjusi mergina porą kartų bandė atiduoti grąžą vienu kitu euru mažiau. Tokie dalykai šiek tiek pritemdė spalvotą festivalio atmosferą, bet laiku pastebėta neteisybė jo nesugadino.

Muzika

Festivalio metu nestebino įvairių atlikėjų gausa. Muzikos buvo pakankamai ir įvairiausios, kiekvienas galėjo atrasti sau tinkamą skambesį. Pagrindinėje scenoje groję „Juno Reactor“ davė tai, ko ir buvo tikėtasi: pasirodė kokybiškai ir leido tiek pašėlti, tiek pasiūbuoti minioje žmonių, įkvėpė iš naujo pažiūrėti visas trilogijos „Matrica“ dalis. „Atlantida project“ – įdomi grupė su savitu atlikimu ir šiek tiek folklorišku skambesiu, praplėtė akiratį, bet didelio susižavėjimo nesukėlė.. Įspūdingieji „Onogana“ - Didžerido trio. Trijų vyrukų grupė, grojanti su autentiškai senoviniais instrumentais, akompanuojant būgnams, leido pašėlti laukinio reivo ritmu, todėl festivalio vinimi įvardinčiau būtent juos.

Ramybės scenoje, įsikūrusioje tarp hamakų bei supynių jūros, skambėjo elektronikos garsai persipynę su bosanovos ritmu, gruziniškų dainų, paukščių čiulbesiu bei kitais motyvais. Prie viso to prisidėjo stebuklingos dekoracijos, kurios sutemus nušviesdavo aplinką margaspalviais efektais.

Cirkas grįžo!

Mokėjimas vaikščioti tarp medžių nutiestu lynu 10 metrų aukštyje, žongliravimas įvairiais daiktais, šou su lankais, Capoeira (pilnas akrobatinių elementų kovinis šokis, atliekamas Rio de Janeiro ritmu) – visą tai galima buvo išvysti cirko erdvėje, kuri demonstravo įspūdingus pasirodymus, o kartais pasiūlydavo ir pačiam pamėginti išmokti įvairių triukų.

Paskaitos paskaitos ir dar kartą paskaitos!

Neturi idėjų, kur judėti toliau? Ne bėda. Yaga siūlė pasisemti šviesių minčių ir išmokti sustabdyti akimirką medituojant, jogos pagalba pratampyti sustingusius kūno raumenis ir pramokti nepatogiose gyvenimo situacijose jaustis komfortiškai, taip pat atsikratyti baimės pereiti per įkaitintų žarijų taką ar aštraus stiklo paklotę. Yagos festivalyje kiekvienas turėjo galimybę ne tik gerai praleisti laiką, bet ir dvasiškai patobulėti. Kuris iš didžiųjų Lietuvoje vykstančių festivalių gali pasiūlyti šitokią alternatyvą?

Ko bijo tualetai?

Nors buvo aišku, ką rasi atvykus, bet visą spalvotą nuotaiką kiek gadino tualetų nebuvimas. Galima sakyti, kad jų beveik nebuvo, nes tas keliolikos lentų grindinys su skyle viduryje, juodos medžiagos sienos, per kurias persimato žmonių siluetai ar durų trūkumas, o kur dar viską gniaužiantis dvokas! Visa tai siūlė alternatyvą eiti į mišką, kuo daugelis dalyvių ir pasinaudojo. Kai kurie žmonės parodė savo išradingumą ir eidavo vidun tik su smilkalų lazdelėmis rankoje. Norėtųsi, jog ateityje organizatoriai sugalvotų kaip tinkamai išspręsti šią problemą ir ji nepasikartotų.

Reziume

Psichodelinės dekoracijos, kosminės vizualizacijos, susiliejantys tarpusavyje keistų spalvų deriniai, laukinės gamtos žaluma su gaiviu ežeru pašonėje, naktiniai šviesos efektai atskyrė visą festivalio teritoriją nuo likusio pasaulio. Visas penkias dienas buvo galima stebėti įvairiausių tautybių, užsienio svečių derinį bei jausti iš jų sklindantį geranoriškumą bei pozityvumą. Ar verta apsilankyti festivalyje? Žinoma! Nors ir buvo minusų, organizacinių klaidų, bet laiko pasitempti kitąmet dar sočiai.

Jeigu pas jūs viduje vis dar tūno troškimas pabėgti nuo keturių sienų ir taip praplėsti akiratį ar net pasukti savo gyvenimo kreivę nauja vaga, tai Yaga kaip tik jums. Pasaulis liks kažkur toli už jūsų, o jūs atsidursite visai kitoje visatoje...

Festivalyje lankėsi, vertino ir fotografavo Robertas Stanevičius ir Simona Gudabskaitė