Festivalių sezonas su rugsėjo atėjimu nesibaigė – dar šiltą antrąjį rudens savaitgalį Vilniaus Naujamiesčio sienas drebino „Loftas Fest”. Jau septintą kartą vykstantis festivalis minias žmonių pasitiko ne tik plačiu muzikos pasirinkimu, bet ir galybe įvairių meno kūrinių įvairiose formose.

Festivalis įprastomis „Lofto” erdvėmis neapsiribojo – vos įėjus į festivalio zoną pasitinka didžiulė erdvė, kurioje dar reikia ir susigaudyti. Dvi dienas vykstančiame festivalyje buvo galima rinktis iš šešių scenų, o septintoje abi dienas buvo galima ir pilnametražių bei trumpametražių filmų pamatyti.

„Loftas Fest” save pristato kaip meno ir muzikos festivalį, ir būnant jame jaučiasi, jog muzikos vaidmuo čia nėra pagrindinis, ir tai tikrai nėra blogas dalykas. Čia visas dėmesys – atmosferai, kurią sukuria menas, ne tik puošiantis sienas, bet kabantis virš galvų, persmelkęs orą, pasislėpęs nedideliuose kambariukuose, užlipęs ant stogo, gavęs ir vieną sceną. Berlyną primenančio miesto atmosferą čia kuria gatvės maisto furgonėliai, po visą teritoriją išdėstytos poilsio zonos, vinilų turgelis.

O muzikai čia tekusios penkios scenos. Pirmoji ir pagrindinė – greta „Lofto” įkurdinta „Europavox Stage”. Čia vos įėjus į festivalį išėjo užmesti akį į „Garbanoto Bosisto” pasirodymą, kur jie, kaip visada laimingi ir šilti, virpino klausytojų širdeles ir ruošė juos grupei „Metronomy”.

Pagrindinės festivalio žvaigždės, britai „Metronomy” – labai žavus ir sėkmingas organizatorių pasirinkimas, pakeitęs ne mažiau lietuvių mylimus, bet dėl nelamingo atsitikimo turą atšaukusius „Glass Animals”. Pastariesiems pranešus, jog atšaukiami visi šių metų koncertai, buvo sunku numanyti, ką pakvies „Loftas Fest” organizatoriai. Vis dėlto, kažin ar atsirastų dar geresnių sprendimų nei „Metronomy”.

Grupė „Metronomy” gyvuoja beveik dvidešimt metų, tačiau į juos pažiūrėjus taip tikrai neatrodo. Jaunatviški, pozityvūs ir paprasti „Metronomy” į „Europavox Stage” įlipo be jokių ceremonijų ir pompastikos. Visi grupės nariai buvo apsirengę baltai ir jų drabužius viso pasirodymo metu rožine ir violetine spalvomis dažė scenos apšvietimas, tik bosistas Gbenga Adelekan pasirinko kiek spalvingesnį apdarą. Scena iš pradžių atrodė neįspudingai, prie klavišinių ir sintezatorių stovinčius Oscar Cash bei Michael Lovett bei būgnais grojančią Anna Prior slėpė į baltas širmas panašios sienelės. Koncertui įpusėjus paaiškėjo, jog jos valdomos elektra, tad sukūrė pasirodymą paįvairinantį efektą, kuomet jos tapdavo tai baltos, tai skaidrios, ir atskleisdavo vertikaliai į žiūrovus atsuktas pianino klaviatūras.

Per pusantros valandos „Metronomy” daugiau dėmėsio skyrė naujesnei ir populiaresnei kūrybai. Šokdino dainos „The Bay”, „The Look”, „16 Beat”, „Reservoir”, „Love Letters” ir daug kitų. Scenoje „Metronomy” nekūrė jokio spektaklio, nevaidino ir kažkokio ypatingo bendravimo, tai buvo labai natūralus ir nuoširdus pasirodymas, nes visi grupės nariai tuo tiesiog spinduliavo.

„Metronomy” nuostabūs tiek įrašuose, tiek scenoje. Gaila, jog kartkartėmis pagrindinio vokalisto Joseph Mount vokalas tarsi kiek nusileisdavo muzikai. Kiek ryškiau girdėjosi būgnininkės A. Prior balsas, kai ji grupės lyderį pakeitė per dainą „Everything Goes My Way”.

Po paprasto, bet įspūdį palikusio „Metronomy” pasirodymo atėjo proga iš arčiau apžvelgti kitas scenas. Penkios muzikinės scenos iš pirmo žvilgsnio atrodė per daug tokiam festivaliui, tačiau teko tik nustebti prie kiekvienos scenos pamačius tikrai nemažai žmonių. Atrodė, jog nei vienam atlikėjui neteko groti tik saujelei žmonių.

Prie vidurnaktį „Lofto” viduje esančioje antrojoje „Europavox” scenoje pasirodymą pradėjusio Témé Tan festivalio publika rinkosi itin greitai. Kongietiškų turintis belgas, prancūzų kalba atliekamose dainose maišo įvairius stilius ir kultūras. Témé Tan muzikoje buvo girdėti ir repo, ir pop skambesio, kartais sumaišomo su kongietiškais ritmais. Būdamas vienas scenoje jis savo charizma ir linksmais ritmais judino naktinėti neskubančią festivalio publiką.

Kiek vėliau toje pačioje scenoje teko stebėti jau visai kitokią atlikėją – Hildur. Išvydusi, jog tai atlikėja iš Islandijos, tikėjausi jiems būdingo tamsaus ir išskirtinio skambesio, tačiau teko kiek nusivliti. Hildur dainose buvo daug elektroninės muzikos skambesio, tačiau buvo nuobodoka klausytis tarsi jau kažkur girdėtų ir neoriginalių pop melodijų, lydimų dar neįdomesniais ir nuvalkiotomis frazėmis pripildytų tekstų.

Penktadienio „Live Stage” pažiba tapo specialus svečias. Likus kelioms valandoms iki pasirodymo paaiškėjo, jog tai – grupė „ba.”, šiam festivaliui paruošusi kai ką ypatingo. Keturi grupės nariai šįkart susėdo su akustinėmis gitaromis ir paruošė trumpą, bet įsimintiną programą. Tai buvo kiek liūdnesnis ir daug ramesnis pasirodymas nei įprasti „ba.” koncertai. Trūkumas tik vienas – norėjosi, kad akustinė „ba.” scenoje būtų pasėdėjusi bent truputį ilgiau.

„Loftas Fest” turėjo ką pasiūlyti kiekvienam. Patys ištvermingiausi ir energingiausi iki pat ryto galėjo judėti Techno scenoje, įsikūrusioje rūsyje, į kurį keliaujant negali nesustoti ir šalia nedidelių kambarių, kuriuose esančiuose ekranuose rodomi meno performansai. Sau labiausiai patikusį meno kūrinį ar instaliaciją taip pat galėjo rasti kiekvienas. Iš įvairių atlikėjų gausos nebuvo sunku susidėlioti ir patį geriausią muzikinį festivalio maršrutą.

Magiška, kaip niekad gyvo miesto, kvepuojančio menu ir muzika, atmosfera ir galybė tuo besimėgaujančių žmonių – visiška šiųmečio festivalio sėkmė. Norėtųsi, jog Vilnius būtų toks gyvas, mielas ir modernus kiekvieną savaitgalį, ne tik šio festivalio metu. Bet kol taip dar nėra, „Loftas Fest” bus kasmetinis prieglobstis muzikos ir meno mylėtojams.

Festivalyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Skirmantas Stankevičius.