Jeigu industrinis festivalis „Loftas Fest” būtų Kaziuko mugė, jis niekada niekam netrukdytų: pensininkės patenkintos pirktų verbas, pusamžės moterys– medinius šaukštus, jų vaikai zirstų, todėl gautų saldainį, greičiausiai pagamintą tik iš cukraus ir vandens, o vyrai sektų pagal kepamų dešrelių bei troškintų kopūstų kvapą bei stabteltų prie giros ir alaus kioskų. Visi, išsišiepę tarsi amerikiečiai, plauktų pagauti žmonių srovės, skambant tralialiuškoms. Niekam nenusibostų net keturias dienas ir tris naktis, niekam nė į galvą nešautų, kad lietuvių liaudies paveldas su kinietiškomis bei rusiškomis priemaišomis gali kam nors sutrukdyti.

Deja, „Loftas Fest” – ne Kaziuko mugė. Nėra ten medinių šaukštų ir verbų, tik dizaino paviljonas, nėra ir riebaluotų dešrų, tik mėsainiai ir kiti hipsteriški išsigalvojimai, o alus ten, padėk dieve, po du eurus, ir tikrai ne už bambalį. Galų gale, dar ir muzika – ne polkoms trepsėti.

Todėl jau pirmąjį vakarą dėl triukšmo į festivalio teritoriją suvažiavo būrys policininkų ir jo organizatoriui Viktorui Diawarai pasiūlė pramogą: pasivažinėti jų autobusiuku surakintomis rankomis (o ar kas nors paklausė, ko norėjo Viktoras?).

Jis, vis dėlto, pasirinko alternatyvą: kad sumažintų garsą teko ekspromtu keisti programą. Vietoje koncertų lauke grupės lipo į sceną viduje, o kai kas nelipo visai. Lietuvių grupė „Colours of Bubbles” dėl pasikeitusio grafiko galimybės koncertuoti neteko ir tai išties nemalonu. Kitomis dienomis koncertai lauke vyko tik iki dešimtos valandos vakaro, kad nedrumstų pavyzdingo rajono savaitgalio ramybės.

Festivalis be palapinių, be upės ar ežero, be žolės, Lietuvoje vis dar nėra įprasta. Dažnam vis dar mieliau su miegmaišiu skęsti baloje „Bliuzo naktyse”. Bent jau taip atrodė matant saikingą žmonių skaičių, kuris padidėdavo tik vėlai vakare. Visgi, jei reikėtų pasirinkti širdiai mielą, pamokančią senolių išminties kruopelę, tai būtų apie kokybę vietoj kiekybės. Čia, atrodo, atėjo geriausia Vilniaus gyventojų dalis: kokybiški klausytojai.

Jie gavo kokybiškos muzikos: pirmąją dieną – Paulių Kilbauską, urbanistiniame fone puikiai įsikomponavusius „Golden Parazyth”, „Mercury“ apdovanojimą turinčius „Young Fathers”, kurie, patinka grupė ar ne, kišenėse nešiojasi energijos bombas, elektronikos ir sunkiosios muzikos miksą „Joycut”, „Fort Frances” ir kitus. Antrąją – JAV grupę „Le1f”, garsėjančią ne vien tik muzika, iš karto po jų – vieną geriausių laikų groti gavusius „Garbanotą bosistą” bei kitas grupes. Sekmadienį užbaigė daugiausia lietuvių grupės, tarp kurių – „Beissoul”, „Saulius Petreikis”, „Mood Sellers”.

Tęsiant tai, nuo ko pradėjome, jei „Loftas Fest” būtų Kaziuko mugė, geriau jo neliktų. Bet dabar – tegu jis vyksta metai iš metų ir rodo pavyzdį, kaip festivalis gali vykti mieste, tarp betoninių sienų ir industrinių pastatų, apkaišytų netradicinėmis meninkų instaliacijomis, kuo garsiau skambant elektronikai, alternatyviai muzikai, ir čia plaukiant hipsteriams.

Renginyje lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė

Nuotraukos - Saulės Bluewhite: