Vilnius – rugsėjo pirmąją savaitę pasitiko renginių gausa ir žmonių antplūdžiu. Čia skambėjo ne tik „Sostinės dienos“, bet ir 5-ąjį kartą įvyko muzikos ir menų festivalis „Loftas Fest“. Rugsėjo 2-3 d. industrinėse patalpose vykęs festivalis kvietė susipažinti ne tik su įvairiomis muzikos tendencijomis, bet ir pamatyti bei suprasti modernią kūrybą pro „Lofto“ akinius.

Šiemet „Loftas Fest“ išaugo į išties didelę erdvę, kurią padalino į nemokamą bei mokamą teritoriją. Nemokamoje teritorijoje išsibarstė kelios muzikinės, artistų, performansų scenos, veikė kino salė, žaidimų aikštelės, dizainerių mugė, maisto vagonėlių gatvė, organizatoriams pavyko atvežti net tikrą cirką su didžiule palapine, į kurį viliuosi, jog susirinko pakankamai vaikų. Ne paslaptis, jog šiemet „Lofto Fest“ organizatoriams pavyko gauti paramą iš Europos Sąjungos. Šios paramos dėka organizatoriams (ne)pavyko įgyvendinti idėjas. Būtent, kas liečia meninę-kūrybinę pusę, t.y. įvairios instaliacijos, vizualiniai sprendimai – buvo sugalvoti tarsi random (liet. k. belekaip), be jokios vientisos temos, kai kur įtraukė ir vertė sustoti ilgėliau nei minutę, o kai kur buvo tiesiog prašauta (ypač „Maisto Bankas“, velniai žino, ką čia norėjote parodyti). Na, bet kokiu atveju, į industrinę erdvę įsilieti jiems tarsi ir pavyko, bet už Europos Sąjungos lėšas turbūt daugelis galėtų išreikšti savo neribotą fantaziją.

Nemokamose erdvėse labiausiai įtraukė „Sofa Koja“ scena-rūsys, čia tarp betoninių sienų skambėjo įvairių dj muzika, kuri sukvietė ne vieną šiuolaikinį reiverį. Baugi ir paslaptinga vieta, į kurią norėtųsi sugrįžti dar kartą. Antra pagal dydį scena („Europavox“), kuri kitą kartą galėtų tapti pagrindine festivalio trauka – pristatė mažai kam žinomas užsienio grupes, tačiau pagrindinės scenos line-up atžvilgiu – ne ką prastesnes ar įdomesnes. Ypatingos liaupsės post roką griežiantiems ukrainiečiams „NoUsInThis“, iš kojų verčiantiems serbų pankams „Repetitor“, eksperimentinį tyrimą surengusiems čekų duetui „JPTR“ bei elektronine magija šaudžiusiam projektui iš Danijos – „Sekuoia“. Dar prieš festivalio pradžią susirgo vokiečių viltis – Sara Hartman, todėl savo pasirodymą jai teko atšaukti.

Mokama zona – pagrindinė „Loftas“ scena/erdvė – pasitiko festivaliautojus atsinaujinusi. Nuo šiol „Loftas“ į koncertus galės sutalpinti, ko gero, jau daugiau žmonių. Deja, bet festivalio metu ši erdvė buvo gausiai užpildyta tik kelių pasirodymų metu. Liūdna, kuomet kartais dalis grupių ir atlikėjų savo muzika dalinosi tik su keliasdešimties žmonių būreliu. Kas gi kaltas? Muzika, žmonių stygius, labiau dominančios nemokamos erdvės? O gal kalti ir sutrumpėję setai, erzinantys vėlavimai. Būtent pirmąją dieną pagrindinės scenos grupių pasirodymų laikai susimaišė, kuomet jau niekas nebebuvo aišku, deja, o apie pasikeitimus taip ir nebuvo skelbta. Na, visko gi pasitaiko, garso tikrinimas kartais užtrunka, grupės vėluoja, ar kas per velniava sumaišo visas kortas. Visgi pirmąją festivalio dieną ausys džiaugėsi ortodoksinių motyvų kupinu elektroninės muzikos rusų „Oligarkh“ pasirodymu, festivališkai teigiama britų „Formation“ muzika, arklių ir toliau nestabdančiu „G&G Sindikatu“. Na, o daugiausiai šurmulio sukėlusio prieš ir po – prancūzo Gessafelstein pasirodymas truko tik pusantros minutės. Pirmosios dienos žvaigždė, elektroninės muzikos asas, į sceną žengė turbūt ne geriausios nuotaikos, dėl itin prasto garso ir techninių klaidų prancūzas atsisakė groti pilnutėliam „Loftui“, savo gerbėjams. Dar prieš jo pasirodymą, pilnutėlį „Loftą“ bandė apšildyti „Summerburst“ tipažo EDM muzika. Sunku buvo suvokti, kas iš tikrųjų įvyko tą vakarą, nusivylimas apgulė visų susirinkusiųjų galvas, negatyvas pasklido po visą festivalio ir internetinę erdvę. Jei ne organizatorių greita reakcija į tai kas įvyko, atsiprašymas, pasiūlymai iškeisti penktadienio bilietą į šeštadienio, ar kitą būsimą koncertą „Lofte“, nežinia kokia lemtis ištiktų antrąją dieną ar „Lofto“ ateitį.

Daugumos džiaugsmui antroji diena nušvito kitokiomis spalvomis, negatyvą pakeitė pozityvas. „Loftą“ apgulė palaikymo žinutės, supratingumas, juk visiems visko pasitaiko. Nors antrąją dieną vėl nepavyko išvengti vėlavimų ir trumpų grupių setų, tačiau muzika skambėjo garsiai ir maloniai ausiai. Maištininkai „ba.“ siuntė tolyn Gessafelstein bei darė, tai ką daro geriausiai – siautė, trypė, rovė susirinkusiųjų galvas. Erica Jennings jautriai ir nuoširdžiai skyrė didžiulį palaikymą „Loftui“ ir jo komandai. Paslaptingieji „Lola Marsh“ su itin žavinga vokaliste, apsigaubusia gėlių pluošte, paskandino „Loftą“ melancholijoje. Po jų, jau vidurnaktį, į pagrindinę sceną žengė vakaro laukiamiausieji – britai „Daughter“. Grupė dar šiais metais pristatė naują albumą „Not To Dissapear“ ir šiuo metu išgyvena geriausius savo laikus. Sugroti grupės liūdni, depresyvūs, tačiau į gilią muzikinę hipnozę įtraukiantys kūriniai, kaip kad „Youth“, „No Care“, „How“, „Numbers“. Iš tikrųjų tokiu metu norėjosi kažko triukšmingesnio, nes „Daughter“ tam tikrais momentais žadino miego kanalus, o po jų į sceną žengusius ir paaugliškai skambančius japonus „THE fin.“ teko išmainyti į prasiblaškymą po „Lofto“ lauko erdvėse įsikūrusį vizualinį pasaulį.

„Loftas Fest“ – festivalis mieste, kasmet itin laukiamas, pritraukiantis vis daugiau žmonių, sujungiantis muziką ir meną į vieną visumą. Nors šiemet festivaliui nepavyko išvengti nesklandumų, tačiau ši erdvė vis vien išlieka geriausia ir mylimiausia Vilniuje. Stiprybės, laikom kumščius ir dedam galvas, jog kitąmet būsit dar geresni, dar stipresni, dar labiau kūrybiškesni ir su nesveikiausiu line-up festivalio istorijoje.


Renginyje lankėsi ir vertino Eligijus Zaburas ir fotografavo Mantas Daleckis.