Pirmasis birželio savaitgalis žymėjo vasaros muzikos festivalių sezono pradžią, kuris prasidėjo sostinės Monmartre (Užupyje) praūžusiame „Tilto namų“ festivalyje. Antrąjį kartą vykęs muzikos festivalis dar kartą parodė, kad nebūtina išvykti kažkur toli, norint pajausti šio reiškinio dvasią visomis jos spalvomis. Vudstokiška atmosfera gali gyvuoti ne tik Varniuose ar Zarasuose, bet ir Vilniuje, kur pastarojo betono išvengusioje „Downtown Forest Hostel & Camping“ teritorijoje birželio 2-3 dienomis pamiršę darbo savaitės stresus ir rūpesčius rezidavo geros muzikos kūrėjai ir klausytojai.

Burbuliatorių ir burbulų žavieji šou, poezijos šarmo kūrėjai ir nešėjai, keturkojų barai, maisto furgonėliai, šedevrai ant veido, mesijai ir šventieji, stalo žaidimai, spalvų jūros, rimtosios diskusijos, dainų tekstų ir grojimo ukulėlėmis pamokos bei mankštos ir kitos veiklos šalia svaigiųjų muzikos ritmų, kaitinusių kraują jau ir taip karščio bangų išvargintuose kūnuose. Ir taip dvi dienas iš eilės.

Ko gero sunku būtų įsivaizduoti diskusijas muzikos tematika Lietuvos padangėje be vieno žinomiausio muzikos apžvalgininko Ramūno Zilnio, kuris it inkstas taukuose ar žuvis vandenyje nardo po muzikinę jūrą, dalindamasis žiniomis su tėvynainiais tiek apie lietuviškąją, tiek ir apie užsienio muziką. Šios dalybos vykdomos dar nuo ankstyvos paauglystės laikų, taip tapusios paveikiu ir sektinu pavyzdžiu jaunosios kartos atstovams. O tokių yra nemažai, kaip kad ir Karolis Vyšniauskas, jaunosios kartos muzikos apžvalgininkas. Juos abu buvo galima išvysti (tiesa atskiromis dienomis, vieną šeštadienį, kitą sekmadienį dieninės programos metu ir kartu su muzikos kūrėjais bei atlikėjais), o svarbiausia išgirsti „Tilto namų“ festivalio metu.

Na, bet festivaliai nebūtų festivaliais, jei į juos nebūtų renkamasi dėl muzikos. „Tilto namų“ apjungtieji lietuviškosios alternatyvos, psichodelikos ir įvairių muzikos žanrų žongliruotųjų šou buvo svarbiausias aspektas savaitgalį praleisti karščiu alsuojančioje Užupio oazėje. Birželio 2-osios programoje buvo nurodyti šių lietuviškų grupių pasirodymai: „Kabloonak“, „Abudu“ (grupė iš provincijos, savo įkvepiančiu pasirodymu tars dar kartą paliudijo, jog unikali muzika randama ne tik didmiesčiuose), „Fingalick“, „Garbanotas Bosistas“ (dar palyginus šviežio albumo kūriniai tikras desertas ausims, ypač pasiilgusioms bosistiškos psichodelikos, paskutinį kartą girdėtos 2017 metais), „Vilniaus energija“ (sarkastiškumo, ironijos ir skepticizmo trio naujame Mesijo projekte). Paradoksaliai simboliška, kad „Vilniaus energija“ vainikavo pirmąją „Tilto namų“ festivalio dieną, kurios pratęsimas a.k.a. afteris (į kurį ištikimiausius ir ištvermingiausius žiūrovus nuvežė specialus autobusas) vyko kitoje energetiškai elektriškoje ar elektriškai energingoje vietoje, „Elektrit“ bare, taip festivališkajam jam session‘ui sukurdami naująjį vaizdinį.

Sekmadienio programoje šalia dieninės veiklos ir įvairių renginių bei edukacijų, didžiojoje scenoje buvo galima išvysti „drummaturgijos“ kūrėją Vladą Dieninį, melancholiškojo šaltojo spalio dainių „Pilnatys: Marius Meilūnas“, „Avis Rara“, pačią mieliausią ir charizmatiškiausią lietuviškosios alternatyvos scenos ufonautę migloko, visada energija trykštantį charizmatiškąjį „Lapkričio dvidešimtosios orkestrą“, „Džiazlaif“ bei „Parranda Polar“. Pastarųjų pasirodymas uždarė dviejų dienų sostinės menininkų širdyje vykusį „Tilto namų“ festivalį, palikdamas viltį, kad pavykęs antrasis jo sezonas, nuties kelius ir trečiajam, taip tapdamas gražia tradicija, padedančia supažindinti klausytojus su lietuviškosios alternatyviosios scenos atstovais ir jų kūryba, o kartu leidžiančia pasidžiaugti teisinga muzika vasaros pradžioje.

Festivalyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian