Kilkim Žaibu XVI – griausmingas sugrįžimas į Žiemgalą
Palapinė, miegmaišis, kuprinė, koža rymo kambario kampe liudydami apie nenumaldomai artėjančią išvyką. Išvyką į jau šešioliktą kartą griaudžiantį festivalį Kilkim Žaibu. Nuo paskutinio apsilankymo šiame klubo „Pikuolis“ organizuojame renginyje praėjo net 4 metai, bet štai mes ir vėl kelyje.

Šįkart festivalis persikėlė į naują vietą – Žagarę, iki Latvijos ir Lietuvos rubežiaus vos kilometras. Kaimyninės šalies metalgalviai gali džiūgauti. O pats festivalis grįžo į Žiemgalą, kur ir pradėjo savo istoriją. Kadaise Joniškio miesto „Sidabros“ poilsio zonoje užgimęs Kilkim Žaibu pakeitė ne vieną lokaciją. Ilgus metus festivalis buvo neatsiejamas nuo kavinės „Plūgo broliai“. Būtent šioje vietoje buvo ir mano pirmieji žaibai, todėl keliaujant link Žagarės ir pakeliui pravažiuojant šią vietą kilo aibė smagių prisiminimų. Vėliau baltiška kultūra skleidėsi ir sunkioji muzika skambėjo Varnių ežero pakrantėje, na o šiemet, kaip ir minėta, žaibo griausmas numatytas Žagarėje.

Pasiekus festivalio vietą ir pažvelgus į laikrodį, norėjosi riebiai nusikeikti, nes panašu, kad po daugiau nei dešimties metų tylos vėl į sceną užkopusių kauniškių Angis pasirodymo didžioji dalis jau bus pražiopsota. Skubiai susisukus prie įėjimo iškart lekiam prie scenos. O ten nusiminimą keičia džiaugsmas, nes dėka vėlavimo Angis buvo tik bepradedanti groti. Turbūt pirmą sykį gyvenime džiaugiausi koncerto vėlavimu.

Nuskambėjo, bent jau mano požiūriu, visi esminiai kūriniai: Į amžinybės glėbį..., Sugrįžimas, Kaile Rekyse!, Nešk, Brolau, Kovon! Kiek liūdino tai, kad išskyrus gitaristą Šatrą, kiti grupės nariai labai jau statiški scenoje, bet bendroje įskaitoje pasirodymą užskaitom ir lekiam ieškot vietos palapkei, kol scenoje dar nepradėjo groti svečiai iš Švedijos King of Asgard.

Kempingas paruoštas erdvus, tad ieškant vietos nebuvo sugaišta daug laiko. Laikini namai pastatyti ir judam atgal klausyti muzikos. Prieš festivalį paklausius šiek tiek King of Asgard įrašų atrodė, kad tai lyg jaunesnis Amon Amarth broliukas, bet išgirdus gyvai, tai tenka konstatuoti, kad tai tik kokios trečios eilės pusbrolis geriausiu atveju, o ne broliukas. Todėl jau po poros gabalų teko jų pasirodymą iškeisti į teritorijos apžiūrėjimą ir alaus degustavimą.

Pušyno ir Žvelgaičio ežeriuko apsuptyje išsidėsčiusi festivalio teritorija negali nežavėti. Viskas taip kompaktiška ir jauku. Gali šoktelti išsimaudyti, pasisupti ant įspūdingo aukščio supynių šalia ežero, o paskui ramiai gurkšnoti alų gražioje medinėje pavėsinėje. Beje alaus degustacija taip pat neapvylė, specialiai festivaliui Dundulio aludarių išvirtas firminis alus tikrai buvo gardus! O ir kitų alaus rūšių pasirinkimas tikrai neprastas. Šitoj vietoj organizatorius pelnytai galima pagirti.

Į muzikinį sūkurį grįžau su lyg į pabaigą einančiu Skylės pasirodymu, išgirsti paskutiniai keli kūriniai bei kartu su Latvijos metalo pažibomis Skyforger atliktas „Nebelauki manęs“ nuoširdžiai sužavėjo.

Toliau vakarą tęsė minėtieji Skyforger. Šiemet išleidę jau šeštąjį albumą „Senprūsija“ latviai išjudino publiką kaip reikalas. Nors Skyforger nėra ta grupė kuri Lietuvoje grotų itin retai, tačiau juos visad smagu išgirsti gyvai. Matyt neatsitiktinai jiems pradėjus groti iškart minia, o su ja kartu ir aš, įsisuko į pogo sūkurį prie scenos, kuris sušildė kur kas geriau nei stovėjimas prie netoliese išžiebtų laužų. Kokybiškas ir užvedantis pasirodymas!

Ką gi pagaliau atėjo metas pirmojo festivalio vakaro kulminacijai šveicarams Bölzer. Po savo 2012 m. demo juostos „Roman Acupuncture“ išleidimo šis duetas sulaukė nemažai dėmesio ir sulig kiekvienais metais atrodytų vis labiau stiprina savo pozicijas metalo scenoje. Vokalistas/gitaristas mikliai nusimeta viršutinius rūbus (juk pusnuogiui groti yra kur kas labiau true, juolab, kai turi tiek tatuiruočių), griebia savo dešimtstygią gitarą ir teškia tamsybių puokštę klausytojams į veidus. Vos du muzikantai scenoje, bet atrodytų lyg klausytum pilnos grupės. Stiprus vakaro akcentas!

Birželio naktys trumpos, pamažu ima švisti, bet dar turi pasirodyti estai Thou Shell of Death. Prie scenos liko tik stipriausieji, daugelis matyt ramiai pūtė į ūsą palapinėse ir galiu pasakyti, kad teisingai darė. Stovėjau klausiau aš tuos gobtuvais apsirėdžiusius estus, bet kai 15-20 min. skambėjo tas pats ambientinis motyvas ir nieko nevyko, nusprendžiau eiti pogulio. Keliaudamas link kempingo sutikau vieną kolegų lygiai taip kaip aš nesupratusi šių estų užmojų.

Antroji diena prasidėjo nuo maudynių ežere. Vėsus vanduo neleido prasiplaukti it kokiai Meilutytei, bet rytą padarė kur kas žvalesnį. Neilgai trukus, mat laikas bėga juodbėrio žirgo šuoliais, scenoje pasirodė pirmoji šeštadienio grupė – Tuurgait. Iš inuitiškos mitologijos pasiskolinę pavadinimą šie vilniečiai pasidabinę ne pačiu kokybiškiausiu corpsepaintu savo muzika privertė suklusti. Sąlyginai techniškas black/death mišinys nuteikė maloniai. Be to pasirodymą praturtino ir girto bičo šou prie scenos su kepta/virta kiaulės koja rankoje. Trykštantis pro pirštus riebalai, demonstratyvus tos kojytės kramtymas, spjaudymasis mėsos atplaišomis bandant išlaužti true and evil mimiką buvo nepakartojama. O kai belaukiant estų Aghor šis jaunuolis pasitelkdamas tik jam vienam atrodantį racionalų kiaulės kojos panų kabinimo metodą bandė užkalbinti stovinčias tris merginas buvo tiesiog epic.

Minėtieji estai Aghor dėmesio nepatraukė, tad be sąžinės graužaties, su kompanionais buvo nutarta traukti link Žagarės. Patyrinėti apylinkes bei rasti kavinukę, kurioje duotų skaniai ir daug valgyti. Abu išsikelti tikslai buvo įgyvendinti.

Grįžtam į festivalį, o scenoje jau latvių pažibos – Neglected Fields. Kadangi mėgstu technišką, progresyvų muzoną, tai negalėjau nepasimėgauti tuo ką pateikė šie latviai. Sugrota gabalų iš visų trijų albumų, o visą pasirodymą vainikavo dar debiutiniame „Synthinity“ įrašytas The Prodigy „Breathe“ koveris. Paldies brāļi!


Ką gi nuaidėjo paskutiniai „Breathe“ akordai, vadinasi dabar eisim žiūrėti kovos rato, kur jėgas išbandys trijų L, t.y. Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, senovės karybą propaguojantis atstovai. Aidėjo kalavijų ir kirvių smūgių gausmas, lakstė skydų atplaišos, skambėjo žiūrovų šūksniai, neišvengta ir traumų, o nugalėtoju iškėlusiu virš galvos Žiemgalių kovos kirvį tapo kovotojas iš Lenkijos. Serdeczne Pozdrawiam!

Po to sekė šioks toks atokvėpis. Latvijos dūdmaišių ir būgnų virtuozai Auļi, festivalyje dalyvaujantys nebe pirmą kartą bei vengrų birbynių metalo propaguotojai Dalriada tapo fonu ramiai sėdint ir besišnekučiuojant su kolegomis.

Laikas ir vėl prabėgo nepastebimai. Štai vėl pėdinu link scenos iš kurios sklinda elektronikos ir metalo simbiozė, o tai ne kas kitas, bet ekstravagantiškieji Turmion Kätilöt. Ateinu ir išvystu timpomis, kurios vis labiau smunka žemyn, pasidabinusi piktųjų blackerių Horna vokalistą Spellgothą ir ne ką rimčiau atrodančius kitus grupės narius. Skamba industrinis metaliukas, o pertraukų tarp kūrinių metų klausomės visiškai kvailų kalbų, apie tai, kad publika yra labiau sexy nei grupės bosistas bei nuolatinių raginimų įsigyti grupės atributikos. Žodžiu visiškai pankovas ir linksmas reikalas. Užuojauta tiems, kurie į viską pernelyg rimtai pažiūrėjo ir piktinosi, kad kokį čia š... jie išdarinėja. O viskas buvo tiesiog for fun.

Vėjavaikišką dvasią spinduliavusius suomius scenoje keičia subrendę belgai – Enthroned. Tačiau, matyt per mažai manyje blackerio, nes tai ką jie grojo pasirodė nyku ir neįdomu, todėl verčiau basčiausi po festivalio teritoriją ir skaičiavau minutes iki vakaro headlinerių pasirodymo.

Pagaliau! Pagaliau! Rėkiau sau mintyse kuomet scenoje kilo Triptykon logotipas. Kai 2008 m. savo veiklą nutraukė Celtic Frost, suvokiau, kad vienos kiečiausiu metalo grupių daugiau nebepamatysiu ir viltis dėjau į josios lyderio, nepabijokim to žodžio, kultinės asmenybės Thomas Gabriel Fischerio suburtus Triptykon, kurie tęsė Celtic Frost paskutiniojo opuso „Monotheist“ tradicijas. Ir štai po septynerių metų pagaliau atsirado proga išvysti juos Lietuvoje.

Be ilgesnių preliudijų iškart buvo pradėta nuo Celtic Frost šmoto „Procreation (of the Wicked)“, kuris įstūmė į visišką euforiją, neapleidusią iki pat pabaigos. Tai buvo be abejonės geriausias festivalio pasirodymas. Nereikėjo klausytis jokių bereikalingų šnekų, jokio šabloninio lindimo publikai į vieną vietą su pasakymais, kad you‘re the greatest crowd and bla bla... buvo tik užtikrintas, kokybiškas ir be galo įtikinantis pasirodymas. Atlikti tiek minėtų Celtic Frost kūriniai, tiek pačių Triptykon, tiek duoklė atiduota ir Hellhammer laikams. Viskas praplaukė lyg sapne iš kurio nesinorėjo pabusti kuo ilgiau.

Šešioliktas žaibo kirtis buvo stiprus ir byloja apie sėkmingą sugrįžimą prie ištakų, t.y. į Žiemgalą. Prie to svariai prisidėjo būtent Triptykon, be kurių vaizdas, žvelgiant iš muzikinės pusės, būtų buvęs nykesnis. Beveik neabejoju, kad klubas „Pikuolis“ festivalio gerbėjus ateityje pradžiugins dar ne viena tokio kalibro grupe kaip Triptykon.

Sveikintina, kad organizatoriai lieka ištikimi savo nusibrėžtai vizijai ir stengiasi jos laikytis bet tuo pačiu sugeba nustebinti. Štai be jau tradicija tapusių kovų, šiemet festivalio lankytojai galėjo pasiplaukioti rekonstruotu senoviniu laivu, kurį atsigabeno laivų statytojai iš Latvijos Baltic snakes. Rankos paspaudimo nusipelno ir sprendimas įvesti depozitinius festivalio bokalus, taip sumažinant šiukšlių kiekį. Tačiau kaip bebūtų gaila šiukšliadėžių festivalyje trūko. Norint atsikratyti turimomis šiukšlėmis reikėjo nuolat vaikščioti prie alaus bei maisto prekiautojų, nes šiukšlių maišai kabėjo praktiškai tik ten. O ir rūkantis kolegos vis svarstė, kad buvo galima pasirūpinti nešiojamomis peleninėmis lankytojams. Bet tegul tai būna uždaviniai ateičiai.

Lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius

Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius: