Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO RECENZIJA + FOTO GALERIJA | Granatos 2015: pažadų t...

Paskelbta: 2015-08-04 17:03
FESTIVALIO RECENZIJA + FOTO GALERIJA | Granatos 2015: pažadų tesėjimo metas
Jessie Ware. [Manto Daleckio nuotr.]
Pastarieji keli metai buvo tikras aukso amžius muzikos gerbėjams Lietuvoje. Kiekvienas klausytojas sau galėjo rasti tam tikrą renginį, kuris atitiko jo norus, skonį ir poreikius. Ir nors praeitais metais aplankytos Granatos man sukėlė ne pačius maloniausius jausmus ir teko pamėtyti nemažai akmenų į organizatorių daržą, į šį šulinį nespjoviau ir šiais metais nusprendžiau apsilankyti dar kartą. Ne tik dėl muzikos ar draugų, bet ir dėl to, jog įdomu ar organizatoriai laikosi duotų pažadų.
Visi organizaciniai reikalai.

Praeitais metais Granatų organizatorė Ieva man žadėjo, kad šiais metais žmonės prie įėjimo neužtruks. Pernai įvykęs žiaurus neapsiskaičiavimas bei keturios valandos karštyje daug ką galėjo atbaidyti nuo važiavimo į Rumšiškes dar kartą, o keli pažįstami spjaudėsi ir sakė, kad daugiau gyvenime į Granatų pusę net nebepažvelgs, tačiau šiemet buvo akivaizdu, kad organizatoriai nepasišiukšlino. Ir nors girdėjau kelis nusiskundimus apie ketvirtadienį buvusias eiles, visi draugai, kurie į teritoriją bandė patekti penktadienį, sutartinai teigė, jog teko laukti vos dešimt ar dvidešimt minučių. Ir tai tikrai nėra vienintelė organizatorių ištaisyta klaida. Šiais metais vykusios Granatos buvo ne tik geriau suorganizuotos patekimo į jas prasme, bet ir pats festivalio išdėstymas buvo daug protingesnis ir labiau apskaičiuotas. Pagrindinė Utenos scena iš miško gilumos buvo perkelta į pagrindinę erdvę, Nescafe scena šiek tiek patraukta į šoną, o Hip Hop‘o scena pastatyta prie maisto paviljono. Sklido kalbos ir apie DJ sceną, kuri buvo kažkur miškuose, tačiau jos aplankyti taip ir neteko. Vis dėlto, visi pagrindiniai ir lankomiausi objektai buvo vienoje vietoje, susigaudyti buvo paprasta ir lengva net ir be programėlėje pateikto žemėlapio, o ir grupės buvo išdėstytos daugiau mažiau taip, kad įdomūs dalykai nesikirstų su kitais įdomiais dalykais. Kitaip tariant – smagu, kad festivalio organizatoriai supranta, kad Granatose yra ir muzikos klausytojų, kurie persiplėšti galimybės tiesiog neturi.

Nudžiugino ir praeitais metais pasiteisinęs, o šiais metais pakartotas sprendimas statyti dvi pagrindines scenas vieną šalia kitos. Tai – puiki išeitis norint sutaupyti laiko ir ruošti vieną sceną tada, kai kitoje jau vyksta koncertas. Dėl šios priežasties visi pasirodymai įvyko laiku, niekas nevėlavo ir visi gavo galimybę pagroti suteiktą valandą. Apie tai, kokias emocijas kurie pasirodymai sukėlė – šiek tiek vėliau.

Mentalitetas, švara ir (ant)gamtiniai reikalai

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais yra akivaizdu, kad Granatos orientuojasi į tą pačią auditoriją. Gražios mergaitės ir gražūs berniukai, atvažiavę pademonstruoti madų, pasivaikščioti su gėlių lankeliais, nutrūkę nuo tėvų grandinės ir besirūpinantys tik tuo, kaip reikės prasinešti alkoholį į draudžiamą zoną – kempingą. Ir nors girtų, o kartais ir ko nors pavartojusių nepilnamečių vaizdelis neabejotinai yra liūdnas ir apgailėtinas, vienintelis pliusas tas, jog dažniausiai tie vaikai nėra piktybiniai ir ramiai sau nusminga palapinėse ar šalia jų, nesikabinėja ir scenų nekelia. Taip buvo praeitais metais, taip buvo šiais, taip veikiausiai bus ir kitais. Ir tiems, kurie tikisi ant kiekvieno kampo sutikti kolegų melomanų, veikiausiai reikėtų rinktis kitokio pobūdžio festivalį.

Šiais metais Granatos bandė spręsti ir tualetų klausimą. Ir nors TOI TOI taškų nebuvo itin daug, o jie ir nebuvo visada tokie švarūs, kaip norėtųsi, reikėtų pagirti organizatorius už sprendimą tualetus iš vienos pusės pridengti juoda plėvele ir taip nedarkyti kraštovaizdžio krūva mėlynų būdelių. Vis dėlto, kaip ir visada, taip ir šį kartą, norėjosi dar gausesnio tualetų skaičiaus. Eilės tiek koncertų metu, tiek rytais ir vakarais būdavo pakankamai ilgos, o po tam tikro TOI TOI nevalymo laikotarpio dar labiau pailgėdavo, nes kai kurios būdelės tapdavo tiesiog neįžengiamomis. Tai buvo dar vienas festivalis, kuris privertė susimąstyti apie tam tikrus žmogaus kūno sugebėjimus ir kai kurių individų norą bei antgamtinę galią kažkokiu būdu šūdais ir krauju ištepti sienas, grindis, duris ir netgi lubas.

Muzika? Muzika!

Nieko keisto, bet šiemet Granatos neatvežė nieko iš pirmo žvilgsnio per daug įdomaus, dėl ko man būtų žūtbūt reikėję patekti į Rumšiškes. Žinoma, keli atlikėjai viliojo ir intrigavo, tačiau didesnių emocijų nesukėlė. Vis dėlto, smalsumo vedama, stengiausi paklausyti tiek, kiek leido laikas, kompanija, oras, noras ir sveikata, ir buvau maloniai nustebinta.

Ministry of Echology: grupė, kuri buvo jau keliuose festivaliuose, kuriuose teko lankytis, tačiau vis neprisiruošdavau nuoširdžiai pasiklausyti viso koncerto, todėl šį kartą šią klaidą ištaisiau. Reginys tikrai nebuvo prastas – daug eklektikos, daug chaoso ant scenos, tačiau labai nuoširdus ir širdžiai malonus koncertas. Regio grupė iš Vilniaus džiugino optimistiška ir išjudinančia muzika, puikia energija ir suteikiamomis emocijomis. Tai nėra muzika, kurios norėčiau klausyti grįžus namo, tačiau Ministry of Echology neabejotinai yra festivalinė grupė ir jiems labai tinka groti lauke, po atviru dangumi, klausytojams šokant ant žolės, o jų nuoširdžiai grojamai muzikai skambant miškais ir laukais. Tai buvo gražu, tiesiog gražu.

Colours of Bubbles: žavūs šiauliečiai, kurių koncerto, deja, viso paklausyti nepavyko. Atėjau šiek tiek pavėlavusi ir labai savimi nusivyliau, nes paskutinės dainos, kurias išgirdau, buvo puikios ir labai kokybiškos. Iš to, ką teko girdėti šiemet ir pernai Karklėje, drąsiai galiu teigti, jog ši grupė yra vienas geriausių dalykų, nutikusių lietuviško roko/indie roko scenai per pastaruosius kelis metus.

Gjan: atlikėja, kuri sulaukė labai daug Granatų lankytojų susidomėjimo, tačiau manęs nei nustebino, nei pradžiugino. Į Gjan žiūriu kaip į projektą ir produktą. Puikiai padarytą ir suorganizuotą, tačiau, vis dėlto, tik produktą. Atlikėjai stinga sugebėjimo bendrauti su klausytojais, energijos ir netgi elementaraus nuoširdumo stovint ant scenos. Ledinis jos veidas viso koncerto metu atrodė taip, tarsi Gjan būtų išėjusi į parduotuvę, o ne stovėtų ant didžiosios vieno didžiausių Lietuvos festivalių scenos. Visos jos atliktos dainos skambėjo tarsi viena, o kuo toliau ji dainavo, tuo labiau atrodė, kad klausausi vieno kūrinio paleisto ant repeat‘o. Ir nors tas kūrinys – kokybiškas, tačiau to nėra gana, kai Gjan dažnai yra pristatoma kaip šiuolaikinės lietuviškos muzikos pasididžiavimas ir pažiba. Vis dėlto, viskas yra pataisoma. Atlikėja yra įrodžiusi kad sugeba sukurti hitą, todėl belieka tikėtis, jog supras, kad tą patį receptą galima pritaikyti vos kelis kartus, o vėliau tenka ieškoti ko nors naujo. Tikiu, kad Gjan, padirbėjusi prie savo balso valdymo ir pramokusi valdyti publiką bei su ja bendrauti, neabejotinai gali tapti žvaigžde, kurios koncertuose nesijaučia monotonijos ir nuobodulio.

Liūdni Slibinai: grupė, kurios nesustabdė net lietus. Liūdni Slibinai, nepaisant jų pavadinimo, yra tikras geros nuotaikos ir kokybės užtaisas, ir visai nesvarbu kelintą kartą stebi jų koncertą. Tai atlikėjai, padarę tiesiog fenomenalų dalyką ir pristatę Maironį, Antaną Baranauską, Kristijoną Donelaitį ir kitus iškilius kūrėjus plačiajai auditorijai. Būtent jų dėka teko stebėti paauglius ir vaikus, gebančius dainuoti kartu ir turbūt ne visada suprantančius, kad dainuoja žodžius, parašytus žmonių, kurių poemų ar eilėraščių mokyklos laikais tikrai būtų vengę nuoširdžiai skaityti. Liūdni Slibinai yra nuostabus ir įkvepiantis projektas, alsuojantis teatrališkumu, ekscentriškumu, subtiliu humoru ir netgi feminizmu. Ir nors klausant jų koncerto Granatose retkarčiais pasirodydavo, kad jie neatitinka šio festivalio standarto ir geriau atrodytų ant, tarkim, Ryšių Kiemelio scenos, tai buvo kokybiškas ir nuostabus pasirodymas, kuriame skambėjo tiek lyrinės ir mažiau žinomos dainos, tiek geriausi jų hitai. Ir nieko daugiau, tik pačio geriausio, iš šios grupės ir negalima tikėtis.

Jessie Ware: moteris, kuri Granatoms pristatė kokybišką, šiek tiek melancholišką ir neabejotinai jautrų pasirodymą. Tai buvo gražus ir subtilus reginys, patikęs ir tiems, kurie žinojo vos kelias Jessie dainas, ir tiems, kurie galėtų save pavadinti gerbėjais. Tai tikrai nebuvo vakaro vinis ir netgi nesu tikra ar tai buvo pats tinkamiausias sprendimas iš organizatorių pusės, tačiau tai buvo koncertas, kurio klausyti buvo tiesiog gražu.

Jungle: turiu pripažinti, kad šios grupės teko girdėti tik tiek, kiek retkarčiais teko nugirsti per radiją, todėl į koncertą ėjau vedama smalsumo ir tikrai nežinodama ko turėčiau tikėtis. Vis dėlto, buvo maloniai nustebinta tiek grupės kokybe, tiek energija, tiek puikiai išdirbtais ir įdomių kompozicijų kūriniais, kurie, kaip ir žada pavadinimas, nukėlė į egzotiškas vietas, o skambesys privertė pasijausti taip, lyg iš tikrųjų stovėčiau džiunglėse. Ar šį koncertą kartočiau? Veikiausiai ne, tačiau tai buvo įdomi patirtis, kurią, pasitaikius progai, rekomenduočiau patirti.

Ewert and the Two Dragons: estai, kuriuos pasitaikė laimė ir džiaugsmas išgirsti antrą kartą per šią vasarą. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad jų pasirodymo Positivus festivalyje Latvijoje ir pasirodymo Lietuvoje populiarumas buvo velniškai skirtingas. Jeigu Latvijoje ši grupė sulaukė tokio didelio susidomėjimo, jog netgi padarė parašų pasirašinėjimą gerbėjams, tai Granatose Ewert and the Two Dragons sutraukė apgailėtino dydžio auditoriją, stoviniuojančią palei sceną ir iš šono atrodančią apverktinai. Dar liūdniau atrodė vokalisto pastovus bandymas pajuokauti ar paaiškinti kas jie tokie. Jam užsiminus, kad grupė Lietuvoje vieši jau ne pirmą kartą, paklausus ar kas prisimena jų ankstesnius koncertus ir sulaukus tiesiog tylos, vokalistui beliko juoktis, tačiau buvo akivaizdu, kad situacija nėra tokia, prie kokios Ewert and the Two Dragons yra pripratę. Buvo neabejotinai liūdna stebėti kaip kokybiška bei neabejotinai puiki muzika buvo ignoruojama ir pamiršta, tačiau esu įsitikinusi, kad po kelių metų ši grupė bus plačiai žinoma ir vėl atvažiuos aplankyti Lietuvą. Kitą kartą, galbūt, jau kaip festivalio headliner‘iai.

Golden Parazyth: žavus lietuvių duetas, kurių visuomet pasitaikius progai einu pasiklausyti, tačiau šį kartą gavau tikrai ne tai, ko tikėjausi. Jeigu praeitais metais Granatose pasirodę Golden Parazyth buvo ne tik kokybiški, bet ir energingi bet išjudinantys publiką, šiemet jie pasirinko atlikti mažiau žinomas ir mažiau judrias dainas. Ir nors Golden Parazyth tikrai atrodė įsijautę ir nuoširdūs, tai nebuvo toks koncertas, kuris tiktų pagrindinei didelio festivalio scenai. Jiems trūko užsidegimo, energijos ir, neslėpsiu, tiesiog senų hitų.

Leon Somov ir Jazzu: neabejotinai laukiamiausi ir populiariausi Granatų lietuviai, pristatę vieną kokybiškiausių ir nuoširdžiausių pasirodymų. Tai buvo jautrus, labai talentingų žmonių pasirodymas ir neabejotinai vienas didžiausių lietuviškų muzikinių pasididžiavimų. Leon Somov ir Jazzu įrodė, kad jiems nebūtina atlikti tokių hitais tapusių kūrinių kaip „Tik Pasilik“, nes jų gerbėjai mintinai žino net ir pačių naujausių ir ką tik sukurtų dainų žodžius, ir šiuos kūrinius myli taip pat labai, kaip ir laiko patikrintus hitus. Buvo gražu ir jauku stebėti Justę Arlauskaitę – Jazzu, kuri ne tik nuoširdžiai bendravo su publika, bet ir akivaizdžiai mėgavosi tuo, kas yra, kur yra ir su kuo yra. Mano skoniui buvo šiek tiek per daug Paulo Coelho stiliaus intarpų apie meilę ir gyvenimą, tačiau puikiai suprantu, kad jautrumas ir emocionalumas – Jazzu arkliukas. Tai buvo labai gražu, labai kokybiška ir taip talentinga, jog paklausus ką geriausio šiuo metu turime lietuviškos muzikos scenoje, neabejotinai pirštu parodyčiau būtent į šitą duetą. Klausyčiau ir klausyčiau, tai buvo nuostabu.

On-The-Go: nors išgirdus žodžius „rusiška muzika“ turbūt daugelis iš mūsų pagalvoja apie rusų estrados klounus, save darkančius plastinėmis operacijomis, milžiniškomis šukuosenomis ir už karą baisesniais drabužiais, ši rusų grupė neabejotinai priverčia pagalvoti apie tai, kad ši šalis turi ir kažką gero bei malonaus ausiai. Nežinodamas, kad tai – ne itin mylimi kaimynai, to ir nepasakytum. Tai tiesiog penki vyrukai, mano nuostabai, dainuojantys be ryškaus akcento, atliekantys švelnią roko muziką, puikiai bendraujantys su publika, energingi ir žiauriai talentingi. Jų dainose susipina švelnumas, melancholija, džiaugsmas ir liūdesys, o koncerto klausyti buvo neįtikėtinai malonu. Tai grupė, kurios kūrinių mielai paklausysiu namuose, o pasitaikius progai dar kartą išgirsiu gyvai ir parekomenduosiu kitiems. Tai buvo puikus muzikinis atradimas.

Nors šiame festivalyje nebuvo išvengta klaidų, akivaizdu, kad organizatoriai į pernai išsakytą kritiką pažvelgė rimtai ir nenumojo ranka. Daug kas buvo pataisyta, daug kas buvo patobulinta ir judant tokiu greičiu, tikiu, kad kitais metais sulauksime dar kokybiškesnio renginio. Vis dėlto, siūlyčiau pasistengti į Granatas pritraukti daugiau užsienio atlikėjų ir pasiūlyti šiek tiek didesnę muzikinių stilių įvairovę, kuri būtų įdomesnė platesniam klausytojų ratui.

Festivalyje lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė

Nuotraukų autorius - Mantas Daleckis:







© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By