Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO RECENZIJA | Festivalis "Open‘er": taip kaip ir ...

Paskelbta: 2019-07-12 17:03
FESTIVALIO RECENZIJA | Festivalis „Open‘er“: taip kaip ir anksčiau, bet ar tikrai?
The Smashing Pumpkins. [Open'er 2019. Wojtek Koziara/Monika Stolarska nuotr.]
Kiekvienų metų liepos pradžioje vykstantis „Open‘er“ festivalis dažnam melomanui iš Baltijos šalių jau yra pažįstamas dėl sąlyginai lengvai pasiekiamos lokacijos, kokybiškos muzikos ir gana gerai valdomų žmonių srautų, neleidžiančių dideliam festivaliui virsti varginančia ir sudėtinga patirtimi. Jau trečią kartą „Open‘er“ šauksmui neatsispyriau ir aš, nuspręsdama liepos 3-6 dienomis laiką praleisti Gdynioje.

„Open’er“ organizatoriai, visuomet žavėję ne tik geru organizaciniu darbu festivalio metu, bet ir puikia komunikacija socialiniuose tinkluose, šį kartą dėmesį patraukė ne naujienomis, o jų nebuvimu – įpratinę nuolatinius festivalio lankytojus dideliais vardais vilioti jau vėlyvą rudenį ar ankstyvą žiemą, iki pat pavasario jie mėtė tik žvaigždžių užuominas ir menkus kaulelius, turinčius nuraminti kylantį nepasitenkinimą, keldami klausimus apie tai, ar festivalis bus toks didelis koks būdavo visuomet ir ar vis dar sugeba pritraukti tokius rimtus vardus, kokiais žavėjo iki tol – anksčiau galėję pasigirti tokiais gigantais kaip „Depeche Mode“, „Arctic Monkeys“, „Foo Fighters“, „Radiohead“, „Coldplay“, Drake, Rihanna, „Muse“, „Florence + The Machine“ ir kt., šiemet iki kovo 1-osios buvo paskelbę tik vieną pagrindinį atlikėją – Travis Scott. Nors prie jo vėliau prisijungė ir „The Strokes“, „Interpol“, Lana del Rey, „The Smashing Pumpkins“, Kylie Minogue ir kt., bendra socialiniuose tinkluose vyraujanti nuotaika buvo panaši – lengvas nusivylimas ir abejonė, net ir iš tų, kurie „Open‘er“ buvo pavertę kasmetine ilgamete vasaros tradicija.

Festivalis prasidėjo itin nefestivališka gaida, organizatoriams lankytojus nustebinus pranešimu, jog pačią pirmą dieną bus galima paklausyti „Netflix“ hito „Stranger Things“ vienų iš pagrindinių aktorių – Finn Wolfhard ir Caleb McLaughlin. Diskusija – neįprastas žanras „Open‘er“ metu, tačiau atrodė, kad tai buvo itin sėkmingas ėjimas iš organizatorių pusės. Ir nors „Stranger Things“ vaikinai kiek iškrito iš bendro konteksto, jų pasirodymas sukėlė malonią lankytojų nuostabą ir sutraukė didelę, entuziastingą ir amžiaus vidurkiu pilnametystės nesiekiančią publiką. Nors buvo galima pagalvoti, kad toks festivalio atidarymas buvo neįprastas, jo metu jausta kiek per daug entuziastingų ir laisvę pajutusių nepilnamečių keliama baimė buvo jaučiama visas keturias dienas. Jeigu ankstesniais metais organizatoriai gana sėkmingai žongliravo atlikėjais, žanrais ir stiliais, pateikdami šį tą įdomaus įvairių amžių kategorijų ir pomėgių atstovams, šiemet itin jauną publiką turinčių (ir repuojančių...) atlikėjų pasirodė buvus neproporcingai daug.

Festivalį pradėję „Vampire Weekend“ pasirodymu – nenusivylėme. Grupė buvo smagi akiai, ausiai ir sielai, ant scenos linksminosi gausus įvairiais instrumentais grojančių muzikantų būrys, o faktas, jog hitų „A-Punk“, „Oxford Comma“, „Cape Cod Kwassa Kwassa“ atlikėjai Lenkijoje lankėsi pirmą kartą per visą savo daugiau nei dešimtmetį trunkančią karjerą suteikė koncertui ypatingumo kuris dažnai nejaučiamas, turint omenyje kaip labai Lenkijos publika jau yra išlepinta kokybiškų pasirodymų ir pasaulinio lygio žvaigždžių koncertų. Vakaras įsibėgėjo su grupės „The Strokes“ lyderio Julian Casablancas passion project „The Voidz“ ir indie rokeriais „Interpol“. Sprendimas pastarųjų „neužkelti“ ant pagrindinės festivalio scenos pasirodė kiek keistokas – jie sutraukė didelę publiką, o ir padovanojo kokybišką, tiek gerbėjams, tiek netikėtai į „Tent Stage“ užsukusiems atėjūnams subalansuotą koncertą, „Tent Stage“ vertą nebent dėl jos suteikiamo intymumo pojūčio, kuris atrodo bene neatsiejamas nuo „Interpol“ skambesio.



Antroji diena tapo tikru išbandymu organizatoriams ne tik dėl itin prastų oro sąlygų, bet ir dėl vienos pagrindinių žvaigždžių, ASAP Rocky, nebegalėjimo pasirodyti „Open‘eryje“. Įstrigęs Švedijoje dėl konflikto su problematiškais vyriškiais, Rocky paliko „The Strokes“ ant pagrindinės scenos užimti vienvaldes headliner‘ių pozicijas, tačiau vakaro vinimi, jei atvirai, man tapo visai ne jie. Nors pastarieji padarė išties puikų roko koncertą su humoristiniais intarpais (tiesa, Julian Casablancas buvo pasiruošęs bajerių tik su Gdansko pavadinimu, o sužinojęs, kad yra Gdynioje, šiek tiek nusivylė, kad jie visai nebetinka), geriausiais hitais ir puikia energija, išlaikydami publikos meilę ir dėmesį net per liūtį, mano širdį pavergė graikė MARINA, pradėjusi naują kūrybinį etapą ir atsiskyrusi nuo grupės The Diamonds, su kuria kūrė daugiau nei dešimtmetį. Pokyčiai, rodos, išties buvo į naudą, nes ji pristatė ne tik naują albumą, bet ir naują įvaizdį, spinduliuodama charizma, absoliučiai valdydama publiką, išjudindama ją net per itin žvarbų vėją ir lietų. Marina pademonstravo tai, ko dažnai trūksta daugeliui, scenoje esantiems šiek tiek ilgiau – neįtikėtiną ryšį su savo klausytojais, arba nesuvaidintą, arba tiesiog puikiai išmoktą nuoširdumą, o ir palaikė tobulą harmoniją tarp naujų kūrinių ir senų hitų, tarp anksčiau mėgtų linksmesnių ir lengvesnių tekstų bei vėlesniuose kūrybiniuose etapuose imtų liesti socialinių, politinių, lygybės temų.



Trečioji diena atspindėjo būtent tą gebėjimą žongliruoti publikos skoniais, kokio daugelis ir tikisi iš „Open‘er“ – ant pagrindinės scenos lipo „The Smashing Pumpkins“ ir Kylie Minogue, sutraukę solidesnio amžiaus ir pomėgių publiką bei G-Eazy, kuris tikriausiai turėjo simbolizuoti jaunąją kartą. Tą jis padarė su kaupu, skatinęs mojuoti viduriniais pirštais, linkėjęs savo draugui Post Malone linksmo gimtadienio, flirtavęs su merginomis publikoje ir kalbėjęs apie svajonių siekimą. Ir nors jo kūryba bei jos pateikimas pasirodė kaip gana stereotipinis repo muzikos paveikslėlis, koncentruojantis į seksą, narkotikus ir linksmą gyvenimo būdą, o ir ritmai neatrodė nei įsimintini, nei galintys priversti norėti pasilikti prie scenos ilgiau nei keturias ar penkias dainas, vis dėlto G-Eazy bendravimas su publika paliko malonų įspūdį. Kur kas įdomesnes vizijas pateikė Kylie Minogue, kuri, nors ir anksčiau matyta bei girdėta, o ir atvykusi su geriausių hitų turu, maloniai nustebino ir išlaikė dėmesį nuo pirmos iki paskutinės koncerto minutės. Nors dažnai senosios kartos pop žvaigždžių pasirodymai dvelkia naftalinu ir kelia kartų liūdesį, Kylie spinduliavo taip pat ryškiai kaip ir jos skoningi kostiumai, o nuo scenos jaučiamą energiją bei meilę puikiai atliepė ta, kurios buvo pilna publika, kartu traukianti žinomiausias Kylie dainas. Tai buvo puikus, pramoginis, kokybiškas reginys, sužavėjęs ne tik itin pakilia pačios Kylie nuotaika, bet ir vis dar itin įspūdingais jos vokaliniais sugebėjimais, kurių neužgožė nei nesibaigiantis ir vietomis net kiek chaotiškas veiksmas ant scenos, nei pritariantieji vokalistai. Kokybę demonstravo ir „The Smashing Pumpkins“, nustebinę tiek įspūdingomis scenos dekoracijomis, tiek puikia forma. Nors jie buvo laikomi pagrindinėmis vakaro žvaigždėmis, nesutraukė tiek publikos, kiek būtų galima tikėtis, tačiau tie, kurie atėjo, dar kartą įrodė, jog svarbiausia ne kiekybė, o kokybė – kartu traukė tiek geriausius hitus, tiek mažiau žinomas „The Smashing Pumpkins“ dainas.



Paskutinę festivalio dieną vainikavo melancholiškų paauglių dievaitė Lana del Rey, kurios pasirodymas, deja, sukėlė daugiau liūdesio nei ir vėl prapliupęs lietus. Ne itin gerai valdomą, bet visgi malonų vokalą turinti Lana, rodos, slėpėsi už visų kartu su ja ant scenos buvusių muzikantų, pritariamųjų vokalistų, fikusų, palmių, paplūdimio gultų ir kitų pramogų. Nors buvo pasitikta su gana retai sutinkama besąlygiškai palaikančia, kiekvieną kiekvienos dainos niuansą mintinai mokančia, ištikima bei kiekvieną judesėlį bene religiškai išmaniaisiais fiksuojančia publika, Lana atrodė kur kas labiau neužtikrinta ir pasimetusi nei savo pirmojo turo metu – beveik tokia pati pasimetusi kaip ir visi tie vargšai, kuprines apsikabinę ir nejaukiai kampuose besiglaudžiantys tėvai, atlydėję savo vaikus į koncertą, kurio mąsto ir intensyvumo nenumatė ir nenujautė. Nors scena atrodė pasakiškai, o projekcijos buvo įspūdingos, spalvingos ir puikiai derančios prie kuriamos atmosferos, Lana ir jos kuriamas trapumas paskendo šviesose ir garsuose, o hito „Born to Die“ žodžiai skambėjo kaip pranašystė ne tolimai ateičiai, o artimiausioms penkioms kančios pilnoms Lanos gyvenimo minutėms.



Nors orai nelepino, įspūdis apie „Open‘er“ organizaciją išliko toks pats – puikus sugebėjimas susitvarkyti su žmonių srautais, gebėjimas juos paskirstyti tiek koncertų metu, tiek prie maisto, gėrimų, tualetų, parkinge ir kempinge. Galėdama palyginti festivalį su kitais kartais, kuomet teko jame lankytis, jaučiausi pastebinti žmonių sumažėjimą, tačiau neaišku ar jį reikėtų nurašyti labai prastam, šaltam, lietingam orui, dėmesio nepatraukusiems atlikėjams ar faktui, kad koziriai, kuriuos galiausiai „Open‘er“ išsitraukė, buvo išmesti ant stalo per vėlai ir žmonės jau buvo suplanavę vasarą ir „Open‘er“ išmainė į tuos festivalius, kurie kortas atskleidė anksčiau.

Nors iš pirmo žvilgsnio į šiemetinį line up‘ą gali pasirodyti, kad „Open‘er“ išliko ištikimi sau patiems, emocijoms po festivalio susigulėjus neapleidžia ta pati mintis, kuri galvoje kirbėjo ir visas keturias dienas – viskas, rodos, kaip ir anksčiau, tačiau nebe taip pat. 2019-ųjų „Open‘er“ atrodė kaip šiek tiek prastesnė, pigesnė ir mažiau džiuginanti savo pačių kopija. Visgi, tikriausiai daugiausiai įtakos tam turėjo publika, kurią sutraukė šiemet festivalyje groję atlikėjai – kiek per didelis pataikavimas tam, kas dabar aktualiausia jaunimui, lėmė nemalonų chaosą ir kėlė erzinančią mintį, jog norėdami pasižiūrėti į nuo grandinės nutrūkusius paauglius galėjome nesivarginti važiuoti iki Gdynios, nes sproginėjančios Rumšiškės – visai čia pat.

Festivalyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė.





© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By