Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO RECENZIJA | Devil is fine, indeed (+ FOTO GALERIJA)

Paskelbta: 2017-07-20 11:03
FESTIVALIO RECENZIJA | Devil is fine, indeed (+ FOTO GALERIJA)
Devilstone 2017. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]
Gaila, kad teko pradėti šį Devilstoną tik penktadienio vakarą, juk diena prieš jau grojo „Alcest“ ir „theOathbreaker“. Toks, jau rengėjų sprendimas – abi post metalo grandų grupes palikti pirmajai dienai, tai gal kitąmet susimils ir įneš žanro gerbėjams šventę į penktadieninę ar šeštadieninę sceną. Pradėjus nuo dūsavimų reikia ir pagirti, kad ir be posto veikti buvo ką, juk laukė mažiausiai trys scenos...

Rytų scena

„Soviet Soviet“ savo pavadinime neturi jokios politinės potekstės, grupės nariams tiesiog patiko pasikartojančio žodžio skambesys – tokia banali pavadinimo istorija, bet kai lipi į rytų sceną taip apsiskelbęs, tai mintys kyla įvairios. Anyway, einam prie muzikos.

Post punkas turi elementarų ritmą, puikiai tinkamą šokiams, todėl paprastai užkuria gerą vakarėlį. Net ir melancholiška, atmosferiška muzika, kokia yra „Soviet Soviet“ turi potencialo party‘inimui. Gaila, bet atlikėjai neparodė jokio užsidegimo, it siestos snaudulio apimti italai stoviniavo scenoje, o bosistas publikai beveik visą laiką demonstravo nugarą. Labai sunku žiūrėti tokį pasirodymą. Norėjosi ir pačiam nusisukti. Savotiškos grupės atmosferos taip pat nepavyko sukurti, už ką, manau, galima kaltinti ir ilgus lietuviškos liepos vakarus. Žodžiu, nusivylimas, tik Placebiškas vokalas įsimintinesnis.

„Graveyard“ tiek savo išvaizda, tiek muzika primena auksinius garažinio roko laikus, septintojo dešimtmečio pabaigą. Grupė turi dvi puses: retro stilius su lėtesniais, nostalgiškais bliuzo gabalais ir rokenrolas, puikiai tinkamas šokiams. Visa tai puikiai limpa vadinamai margai festivalio publikai ir manęs taip pat nemigdė. Vis gi teko sutikti su kolega, kad visa tai, ką „Graveyard“ groja nėra nieko nauja ir muzikos gurmanams su jais nėra ką veikti – jau bus keli dešimtmečiai kai galime išgirsti panašias muzikines idėjas daugelyje roko grupių pradedant Bob Dylan, baigiant „Led Zeppelin“.

„Molly“ ir „Tallships“ atsiprašau jei ką įžeisiu, bet man asmeniškai tai muzikiniai projektai tinkami įgarsinti „Draugų“ serialą ir dar kokią naivią merginą nusikabinti. Žodžiu, not my cup of tea, bet jei yra kam patinka, nematau problemos tokioms grupėms šitame festivalyje būti, juk yra dar bent dvi alternatyvios scenos.

Vakarų scena

Oranžiniu Babilono vėjo dievu pasivadinę suomiai „Oranssi Pazuzu“ pristatinėjo savo praeitų metų albumą. Lėtai įsibėgėjantis atmosferiškas transas vis prasiverždavo smarkesniu metalu ir agresyviu, black'išku balsu, puikiai tinkamu headbangui. Net sunku patikėti, kad viename albume galima sutalpinti tiek skirtingų stilių elementų, - yra stonerio, doom'o, black'o net shoegazo, o kur dar sintezatoriaus kuriama ambient atmosfera. Turbūt net nereikia minėti, kad toks kosminis derinys neleido nuobodžiauti metalo gurmanams.

Ketvirtą kartą Lietuvoje lankėsi „Solstafir“ kiek netikėtai priskirti vakarų scenai. Tokia muzika labiau tiktų Rytams, jei gerai suprantu festivalio užmanytojų mintis. Kita vertus, panašu, kad abi pagrindinės scenos iš ties palengvėjo net lyginant su praeitais metais. „Soft Moon“ ir „A Place to Bury Strangers“ keičia „Molly“ ir „Tall Ships“ rytuose, savo ruožtu lengvėja ir Vakarai. Kalbant apie islandų pasirodymą, tai jis buvo vykęs. Ta mistiška rūko atmosfera, kuria garsėja grupė buvo sukurta. Komunikacija su publika taip pat pavyko: tiek jautresnis pasisakymas apie savižudybes, tiek priminimas apie Islandijos žygdarbį Lietuvos labui 1991-aisiais skambėjo laiku ir vietoj.

„Warbringer“ yra trashas iš Kalifornijos, o jos lyderis Kevill – istorijos profesorius. Jau tapo Devilstono tradicija, kad šeštadienį dienai baigiantis į Vakarų sceną lipa trasho atlikėjai, o po jų seka viso festivalio headlineriai. Pasitrankyti pečiais bene didžiausiame pogo rate matytame Lietuvos festivaliuose buvo progų, tačiau ne tiek gausiai kaip praeitais metais su „Toxic Holocaust“. Reikalas tame, kad „Warbringer“ turi labai nestandartines dainų struktūras ir melodingų intarpų čia netrūksta. Jie netinkami nei pogui, nei headbangui.

„Heaven Shall Burn“ melodingas metalas iš Vokietijos mano ausims nebuvo malonumas - nėra ten nuoseklumo, gilesnių emocijų nepajutau.

„Satyricon“ grojo tokius gabalus, kad geriausiai jų pasirodymą apibūdina vienas iš Devilstono festivalio šūkių - ekstremalus rokenrolas. Tiek rokenrolo, tiek ir ekstremalumo čia per kraštus. Tokie albumai kaip „Rebel Extrevaganza“ ir „The Pentagram Burns“ ko gero yra vieni geriausių black'o surokenrolinimo pavyzdžių ir nors girdisi kalbų apie tai, kad Satyriconai išsikvėpė, nebeturi energijos, tačiau bent jau aš tokio stygio minios šėlsme nepajaučiau. Gal tai nulėmė mano meilė grupei - neslėpsiu, tiek pirmieji black metalo albumai, tiek ir plečiantys jo supratimo ribas ar net už jų išeinantys man yra puikūs. Tiesa, smulkmenėlė, bet Satyras labai jau smarkiai nepataikė manydamas, kad lietuviai važiuos į Rusiją idant paklausyti jo naujojo albumo. Turbūt net nereikia aiškinti, kad minia tokią žinutę sutiko tyloje.

Dar galima būtų daug kalbėti apie grupes, kokia puiki alternatyva techno muzikai tapo krautroko ilgaplaukiai „Dollkraut“ ar kaip netikėtai gerai pasirodė „Autism“. Tačiau esmė ponai ir ponios yra paprasta - Devilstonas siūlo tobulą garso kokybę, didelę grupių įvairovę, kokios nerasi jokiam kitame festivalyje kelis šimtus kilometrų aplink. Devil is fine, indeed.

Renginyje lankėsi ir vertino Šarūnas Valickas, fotografavo Vytenis Jurevičius

Devilstone fest 2017












© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By