Šiemet jau vienuoliktą kartą Latvijos pajūryje, Salacgryvos miestelyje, praūžė vienu didžiausių Baltijos šalių muzikos festivalių laikomas „Positivus“. Salacgryvos miestelis yra netoli Estijos sienos, todėl estai juokauja, kad tai yra didžiausias Estijos festivalis Latvijoje. Ir iš tiesų, estų į festivalį atvyko tikrai daug, kai tuo tarpu lietuvių kalba nors ir buvo girdima, bet ne taip dažnai.

„Positivus 2018“ pirmąją dieną pavyko atvykti tiesiai į Tove Lo koncertą, dainininkės susirinko pasiklausyti tikriausiai didžioji dalis festivalio dalyvių. Tove Lo visai puikiai bendravo su publika ir itin laisvai besijausdama scenoje auditoriją tiesiog užvaldė ir visi galėjo nevaldomai išsišėlti, todėl pirmasis muzikinio festivalio įspūdis buvo tikrai neblogas. Buvo atlikti puikiai išjudinantys kūriniai – „Cool Girl“, „Moments“, „Crave“, ir žinoma koncertą užbaigė hitas „Habits“. Atlikėja palikdama sceną sakė: „You guys were amazing all the time (Jūs visą laiką buvote nuostabūs)“.



Po Tove Lo pasirodymo teko pasiklausyti atlikėjo iš Ukrainos – Ivan Dorn. Ganėtinai unikalus atlikėjo stilius – house, hiphop, funk ir pop stiliaus miksas. Atlikėjas publiką taip užvaldė, kad galėtų drąsiai būti kviečiamas į pagrindinę sceną, bet taip jau šiame festivalyje nutiko, kad kartais geresni pasirodymai vyko būtent šioje (other stage) scenoje. Atlikėjas pareiškė, kad būtent dėl tokio publikos įsitraukimo ir mėgsta festivaliuose dalyvaujančius žmones. Koncertas pasirodė labai vykęs, tad su nekantrumu laukiau vakaro pabaigos koncerto.



Vakaro headliner’iais tapo grupė „Years & Years”. Pagrindinis vokalistas Olly Alexander stengėsi padaryti tikrą šou, tačiau popsova ir beveidė muzika niekaip nederėjo su lakstymu scenoje ir aktyvia choreografija. Muzika manęs neužkabino. Nors publika kartais atrodė visai įsišėlusi, o atlikėjas sakė, jog tai tikriausiai geriausias grupės koncertas, nes publika yra gerai nurauta. Tačiau pasirodymą palyginus su tik ką vykusiu Ivan Dorn koncertu, publikos ovacijomis bei įsitraukimu, pagrindinėje scenoje vykęs pirmojo vakaro headliner’ių koncertas atrodė visiškai nykiai. Tiesa, publika per paskutiniąją dainą „King“ dainavo kartu su atlikėju ir net šokinėjo, bet vis tiek stipriu pasirodymu to pavadinti niekaip neišeina. P.S. koncerto metu buvo dar ir nemažai techninių trukdžių. P.S.S. „Years & Years“ galėjo sudainuoti kartu su Tove Lo, pavyzdžiui, dainą „Desire“, kuri sklando „youtube“ būtent tokiu formatu, tačiau šia proga nepasinaudojo…



Po headliner‘ių pasirodymo nueita pasiklausyti dar vienos grupės ir pastaroji paliko daug geresnį įspūdį – „Kasetes“ (Rūdolfs Zagorskis, Kārlis Zagorskis, Oskars Tupuriņš). Grupė groja new retro, 80-ųjų tipo elektroninę muziką, tad buvo visai šaunu atsigauti ir atsipalaiduoti šaunioje gamtos scenoje, o po „Kasetes“ koncerto buvo visai smagu nulėkti prie čia pat esančios jūros.



Antroji festivalio diena man prasidėjo kartu su atlikėjais „Rihards Lībietis Orchestra“, jie paliko labai nebloga įspūdį, vėlgi gamtos scenoje, bliuzas, bliuzrokas ir kokybiškas kūrinių atlikimas visai šauniai suskambėjo, o klausytojams pasirodymas taip pat labai patiko ir tai buvo įžanga į vieną iš geresniu šios antros dienos pasirodymų – Jeremy Loops. Taip jau nutiko, kad atlikėjas užkūrė tikrą pirtį, tad saulėta diena dar labiau įkaito. Žmonės šėlo kaip pakvaišę ir atrodė, kad jie neturi jokio nuovargio po vakar dienos koncertų ar tikrai didelio karščio. Atlikėjo muzika skambėjo labai šauniai, o publika koncertą padarė dar šaunesniu – garso ir aplodismentų tikrai buvo daugiau nei po vakar dienos headliner‘ių. „If you wanna have a good time it‘s all for you (jeigu norite gerai praleisti laiką, tai skiriu jums viską)“ – sakė atlikėjas ir atidavė visa save, o klausytojai tikrai neliko abejingi. Atlikėjas taip pat padėkojo latviams, kad šie pasikvietė jį į Europą, nes Pietų Afrikos Respublikos atlikėjams ne taip lengva prasimušti Europoje. Rodos, kad Jeremy Loops vardą išgirsime dar ne kartą. Beje, atlikėjas turi labai šaunų humoro jausmą – „put your hands in the air, who never heard of me, ok so that‘s everyone (Pakelkite rankas, kas niekada nėra manęs girdėjęs, gerai, visi...)“. Puikus koncertas.





Toliau sekė „The Barr Brothers“ koncertas, kuris priminė, kad atlikėjai gali būti labai paprasti ir labai dailiai suskambėti. Tiesa, nors pasirodymas ir buvo visai vykęs ir atlikėjai visai šauniai pabraižė gitaromis, tačiau sunku pasakyti ar jų muzika yra ta, kurios galima būtų nesustojus klausytis ir klausytis. Nėra to kabliuko, kuris priverstų sugrįžti prie jų dainų, kaip kitų folk žanro atlikėjų (pvz. Johny Cash).

Pagaliau atslinko vakaras ir atnešė ilgai lauktą grupės „The Prodigy“ koncertą. Nuskambėjo kūrinys „Omen“ ir tai buvo puikus startas – visi šoko iškėlę rankas į viršų ir dainavo puikiai žinomą kūrinį. Vakaro metu nuskambėjo didelė dalis jau klasika tapusių hitų – „Invaders must die“, „Breathe“, „Voodoo People“, „Firestarter“ ir kt. Žmonės buvo pašėlę, visi šokinėjo ir koncertas būtų buvęs velniškai geras, jeigu ne nuolatinis Keith Flint tam tikrų frazių kartojimas. „All my Prodigy people here“, „All my voodoo people here“, toks bereikalingas publikos raginimas, monotoniškas ir baisiai nuobodus, todėl šiek tiek trikdė šiaip jau puikų grupės pasirodymą. Vienu momentu tokie publikos raginimai net atsisuko prieš pačią grupę, viduryje koncerto paklausus publikos: „Are you still here? (Ar jūs vis dar čia?)“, stojo mirtina tyla, tad atlikėjui reikėjo dar keletą kartų sušukti: „Are you fucking here people?“. Tai tik parodo, kad geriausia kalba koncerte – muzikos kalba. Pati publika pajaus kaip geriausiai reaguoti. Vis dėlto koncertas buvo vertas klausymo ir gero galvos supurtymo ar šuolių į orą. Besiliejančios energijos tikrai netrūko. P.S. grupė vis dar bando šokiruoti ir šį sykį gan tiksliai rėžė: „The real VIP are in the front row (Tikrai svarbūs asmenys yra pirmose eilėse)“.



Paskutinę festivalio dieną pasirodė grupė „Dagamba“. Violončelėmis, pianinu ir būgnais grojantys muzikantai iš esmės atliko įvairius kūrinių miksus, pavyzdžiui, sumaišydavo Liudviko van Bethoveno muziką su „Rammstein“ kūryba ir pan. Kitaip sakant, jie atliko tai, ką patys sakė labiausiai mėgsta – įvairią klasiką, nuo „Led Zeppelin“ iki Vivaldi. Visai šaunus koncertas.

Antroji vakaro grupė, kurios teko klausyti ir Vilniuje, „Frankie Animal“, „Positivus“ jie pasirodė jau trečią kartą, grupė atliko savo kūrybos kūrinius, kurie privertė klausytojus šokinėti, nors ir buvo velniškai karšta. Indie rock‘ą grojantys atlikėjai iš Estijos turi tikrai daug energijos, o kūriniai „Kickdrum, Kickdrum“ ir „Nightlights“ visiškai išnešė. Tiesa, atlikėjos vokalas nepasirodė labai stiprus, bet grupė turi daug potencialo. Pasiklausyti tikrai verta!



Labiausiai lauktas „Positivus 2018“ pasirodymas – „Nick Cave & The Bad Seeds“. Koncertas prasideda ir prieš kiekvieną kūrinį, ar jo eigoje Nick’as sustoja, sako klausytojams: „Listen“ (paklausykite). Ir būna tylu, ir visi girdi, ir klauso. Taip prasideda dainos-istorijos, kurios yra labai įtaigios, įdomios, išgyventos. Kiekvienos dainos atlikimas – fenomenalus, o kiekvienas atlikėjo judesys toks įtaigus ir spontaniškas, kad nė sekundei neaišku, kas gali nutikti toliau. Atplėšti akių tiesiog neįmanoma. Nick’as meistriškai užvaldo klausytojus, juos prikausto viso koncerto metu, užmezga labai artimą ryšį – laiko klausytojus už rankų, dainuoja jiems tiesiai į akis. Tačiau turi ir neįtikėtino veržlumo – spardo partitūrą, šokinėja nuo scenos ant scenos. Nick’as vaikšto scenos pakraščiais ir verčia visus pajusti, lyg jie darytų tą patį, o tai labai stipriai įaudrina. Bendravimas tarp klausytojų ir atlikėjo tikrai fenomenalus, nes Nick’as atiduoda visa save. Į setlist’ą nebuvo įrašyta dainų bisui, užtat būnant scenoje girdėjosi, kaip gerai susistygavusi grupė ir kaip vietoje greitai sugalvoja ir susitaria, kokia turi būti sekanti daina. Labai profesionalu. Tad kaip galima šios grupės nemylėti, kai skamba daina „Do you love me”. Ir nepasijusti patekus į velnio nagus skambant dainoms „Red right hand“ ir „Loverman“. Ir nevaikščioti kartu „Jubilee street“. Viena po kitos skambanti klasiška daina įtraukia į šį ritualinį potyrį – čia jau įvyksta ne koncertas, o transcendentinis Dieviškos patirties aktas, kuriame dalyvavusieji jo niekada nepamirš. Geriausias festivalio koncertas.



Apie publiką – pastaroji viso „Positivus 2018“ metu iš šono žiūrint buvo velniškai keista – užsivedusi šokinėja, dainuoja kartu su atlikėju, bet per visa festivalį girdėjau gal tik vieną prašymą bisui ir tai išprovokuotą praktiškai pačio atlikėjo, tuo tarpu pasibaigus koncertui minia tiesiog per keletą akimirkų apsisukdavo ir dingdavo. Viena keistesnių patirčių.

Infrastruktūra – scenų išdėstymas labai patogus – visa festivalio erdvė kompaktiška (galima greitai nueiti nuo vienos scenos iki kitos). Tarpai tarp grupių pasirodymų sudėlioti labai tinkamai – užtenka nueiti nusipirkti alaus, atsipūsti ir spėti į kitą koncertą. Festivalyje be muzikos netrūko ir kitų užsiėmimų – stovėjo kino filmų palapinė, buvo galima sudalyvauti sporto zonoje, vyko įvairūs futbolo ir kt. turnyrai, protmūšiai, diskusijos, veikė speciali vaikų zona ir pan.

Liūdnesnė pusė, su kuria teko susidurti, kad praėjus valandai po paskutiniojo koncerto, būnant kopose ir geriant alų, iš kokių 5-6 skirtingų apsauginių buvo labai nemandagiai pasiūlyta varyti lauk iš festivalio teritorijos. Labai nemandagu, labai neprofesionalu ir labai keista. Lietuvoje net koncertui pasibaigus dar galima pasėdėti bare ir įsigyti alaus, o čia iš festivalio teritorijos išvaro praktiškai iškart po paskutinio koncerto. No fun.

Dar viena liūdnesnė pusė buvo infrastruktūra su tualetais – kadangi tiek festivalyje, tiek palapinių miestelyje visi tualetai buvo vienoje vietoje ir ganėtinai tolimu atstumu, tai nemaža dalis festivalio lankytojų, deja, bet nesivargindavo savo reikalų eiti susitvarkyti į tam skirtas vietas.

Festivalyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas, fotografavo Vytenis Jurevičius.