Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO APŽVALGA |"Mėnuo Juodaragis": festivalis, kuriam Pe...

Paskelbta: 2017-09-08 06:03
FESTIVALIO APŽVALGA |„Mėnuo Juodaragis“: festivalis, kuriam Perkūnas buvo maloningas  (+ FOTO GALERIJA)
Lemon Joy. Mėnuo Juodaragis XX. [Danielės Kunčinaitės nuotr.]]
Paskutinį vasaros savaitgalį Dūburio saloje įvyko jubiliejinis dvidešimtasis nepriklausomas savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Jubiliejaus proga pagrindine festivalio tema tapo smarkiausias baltų panteono dievas Perkūnas. Ar festivalis buvo toks pat smarkus kaip ir pats Perkūnas? Kas buvo nuostabu, o ką reikėtų keisti?

Į festivalį išsiruošėme ankstyvą penktadienio rytą, jau vietoje esančių draugų pamokyti, kad bet kokius batus iš lagaminų reikėtų išmesti ir pasilikti tik guminius botus. Kadangi iš svetimų klaidų mokomės, o šlapių molinų sportbačių perspektyva didelio susižavėjimo nesukėlė, kojas sukišome į guminius batus, kurie jau antrą festivalio dieną tapo Perkūno siųstu prakeiksmu ir pasiruošėme linksmybėms. Vis dėlto, jau įvažiavę į festivalio teritoriją sužinojome, kad mums paskirtas parkingas saloje neveikia dėl blogų oro sąlygų ir prasto pravažiavimo, todėl į salą yra įleidžiami tik atlikėjų, pardavėjų ir didelių šeimų su daug daiktų automobiliai. Daug daiktų turėjome, tačiau susižvalgę nusprendėme, kad daugiavaike šeima apsimesti nepavyks, todėl mums buvo pasiūlyta rinktis iš mokamos ir nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės. Sužinoję, kad mokamoje mums bus suteikta automobilio ištempimo iš purvo esant reikalui galimybė, pinigines patuštinome dešimčia eurų ir įsukome į jau lengvu mėšlynėliu tapusią automobilių stovėjimo aikštelę. Jau pirmomis festivalio akimirkomis netrukome įsitikinti MJR lankytojų draugiškumu – maža mūsų mašina užklimpo beveik iš karto, tačiau padėti pasisiūlė visi buvę aplink, todėl automobilį įstūmėme į pasirinktą parkingo vietą ir nuėjome rūpintis palapinės reikalais.

Nors penktadienis oficialiai buvo antroji festivalio diena, vietos norintiems pasistatyti palapinę vis dar buvo apsčiai. Išsirinkę sausesnį plotą netoli miško, bandydami ignoruoti tai, kad jau po pusvalandžio festivalio teritorijoje atrodėme taip, kad būtume sukėlė infarktą ką tik grindis išplovusiai mamai, programą nusprendėme pradėti bokalu alaus ir Didžiosiomis Perkūno apeigomis. Festivalio organizatoriai jau daug metų pasisako už gamtos saugojimą, todėl nebuvome nustebinti, kai užsimanius nusipirkti alaus arba midaus, buvo paprašyta tuo pačiu susimokėti ir už bokalą – eurą kainuojanti (vėliau eurą buvo galima atgauti atiduodant stiklinę) tara turėjo užtikrinti mažesnį šiukšlių kiekį ir tai pasirodė kaip labai graži mintis, tačiau dar nežinojome, kad jau labai greitai stiklinės nebedžiugins taip labai stipriai. Jeigu pirmąją dieną dar buvo galima tikėtis, kad stiklines gėrimų pardavimų vietose pakeis naujomis ar bent jau praplaus vandeniu (nes kas gi norėtų degustuoti alų, kai jaučia skonį kitų penkių gėrimų, kuriuos jau gėrė tądien?), šeštadienį nei naujų stiklinių, nei švaraus vandens dauguma gėrimų pardavimų vietų nebeturėjo. O ir nešvarią stiklinę nešiotis rankinėje nebuvo itin smagu – buvome nusiteikę jas išsiplauti patys, tačiau atėję į Žinyčią, kurioje anot programėlės galėjome nusipirkti geriamo vandens, buvome informuoti, kad vandens jie neturi. Šioks toks nusivylimas – būtume žinoję kad taip nutiks, būtume vandens atsivežę patys.

Didžiosios Perkūno apeigos tokiems neišmanėliams kaip mums pasirodė magiškos. Nuostabioje miško proskynoje, prie didelio Ąžuolo, skambant lietuvių apeiginio folkloro kolektyvui „Kūlgrinda“, prie apeigų prisidedant ir visiems stebėtojams, buvo sukurtas nuostabus reginys, puikiai tinkantis įsijausti į MJR nuotaiką. Pakylėti ir apvalyti nuo problemų palikome mišką, tačiau greitai buvome nuleisti ant žemės įprastų fiziologinių poreikių, todėl nusprendėme apžiūrėti ir TOI TOI zonas. Pasiekę mėlynąsias būdeles šiek tiek nusivylėme, nes jų pasirodė paprasčiausiai per mažai. Maždaug dešimt tualetų ir vienas keturlapis dobilėlis – vyriškas pisuaras – pasirodė kaip per mažas tualetų kiekis tokiam dideliam kiekiui žmonių (ypač kai vienas iš TOI TOI taškų yra tarp dviejų didžiųjų scenų), todėl nebuvo nė karto, kada neteko bent dešimt minučių laukti eilėje. Turintiems kantrybės tai nebuvo baisiai didelė problema, tačiau ne visiems minios žmonių prie tualetų sukėlė susižavėjimą, todėl daug kas pasuko miško link ir šlapiomis servetėlėmis ir tualetiniu popieriumi, mėtomu visur miško pakraščiuose, tik prisidėjo prie gamtos teršimo, kurio organizatoriai taip bandė išvengti. Reikėtų paminėti ir tai, kad jau antrąją festivalio dieną TOI TOI pasidarė nebeįžengiami – juos valančios mašinos dėl neteisingo festivalininkų automobilių statymo negalėjo įvažiuoti į salą, o tų, kurių užstatė numeriai buvo užklijuoti ant kiekvieno tualeto ir skelbiami garsiai prieš kiekvieną koncertą.

Po Didžiųjų Perkūno apeigų mūsų laukė vyrų grupė „Ugniavijas“, pradėjusi penktadienio programą „Perkūno“ scenoje. Senovės lietuvių karo dainos skambėjo efektingai ir stipriai, todėl „Ugniavijo“ vyrų iš vėžių neišmušė net tai, kad pasirodymo viduryje mikrofonai ėmė nebeveikti. Vis dėlto, atlikėjai įrodė ką reiškia stiprus vokalas – net ir be papildomos pagalbos, jų balsai skambėjo tvirtai ir garsiai, o ir profesionalus susitvarkymas su techniniais nesklandumais buvo vertas atskiro paminėjimo. Vis dėlto, po kelių dainų „Ugniavijo“ dainos ėmė rodytis kiek monotoniškos ir vienodos, todėl išėjome patyrinėti ką gi dar „Mėnuo Juodaragis“ yra paruošęs savo lankytojams – ypač tiems, kurie į šį festivalį atvažiavo ne tik dėl muzikos.

Vien pasklaidžius išsamią ir vizualiai itin dailiai, ant tvirto popieriaus išleistą programėlę, (dar vienas pagyrimas organizatoriams, turint omenyje tai, kad programėlę tampaisi su savimi visą savaitgalį, o manoji, nors ir prasinešiota ir pravartyta visas dienas, neprarado savo formų ir vis dar atrodo gražiai) buvo aišku, kad veiklos festivalyje gali rasti net ir patys išrankiausi. Kiekvieną dieną vyko profesorių ir ekspertų vedamos paskaitos, kurias vakarais pakeisdavo kinas. Norintys laisvalaikį leisti aktyviai, galėjo rinktis šachmatus, futbolą, regbį, šaudymą iš lanko ar netgi vaikščiojimą žarijomis. Buvo galima išbandyti netgi senovės lietuvių žaidimą rąstplėšį, o ir nebūtinai reikėjo būti festivalio teritorijoje – vyko žygis dviračiais po Antazavę, rytinė žvejyba, ekskursija autobusu, pėsčiųjų pažintinis žygis, orientavimosi sporto varžybos. Atvažiavusiems su vaikais festivalis taip pat buvo paruošęs atskirą programą – nors mažiesiems skirtų pramogų neišbandėme, jų buvo galybės – nuo aktyvių pramogų, iki knygų skaitymo, keramikos dirbtuvių ir netgi lėlių teatro. Taip pat tai buvo pirmasis aplankytas festivalis, kuris siūlė ne tik galimybę nusiprausti ežere arba dušuose, bet ir pasikaitinti pirtyse. Ką jau kalbėti apie tai, kad MJR pasirūpino tuo, jog būtų į ką paganyti akis – veikė milžiniškas amatų kiemas, kuriame rankų darbo papuošalus, kardus, kailius, pirties reikmenis, indus, drabužius ir maistą siūlė vietiniai ir iš užsienio atvykę amatininkai. Be to, prie festivalio nuotaikos kūrimo prisidėjo ir menininkai – labiausiai nustebino dviejų milžiniškų šiaudinių/medinių ožių skulptūros sukurtos Sigito Juknevičiaus, kurios šeštadienio naktį buvo padegtos. Festivalio metu tarp mūsų kompanijos netgi kilo juokelis, jog būnant Juodaragyje niekada nežinai ar reikėtų nerimauti tolumoje matant ugnį ar virš miško kylančius dūmų kamuolius – tai gali būti tiesiog programos dalis.

Vis dėlto, į festivalį mes važiavome būtent dėl muzikos, todėl penktadienio vakare nusprendėme skirti laiką grupei, kuri programoje atrodė šiek tiek ne savo vietoje – „G&G Sindikatui“. Daug kartų girdėta grupė nusprendė prisitaikyti prie festivalio į kurį atvažiavo, todėl klausytojams parengė staigmeną ir pirmąsias dvi dainas atliko su „Ugniavijo“ vyrais. Nors gali pasirodyti, kad hip hopas ir senovės lietuvių karinės dainos nedera tarpusavyje, pasirodymas buvo vienas įsimintiniausių per visą festivalį – balsai derėjo nuostabiai, o modernios ir senovinės muzikos suderinimas, kas, rodos, ir yra pagrindinė festivalio idėja, buvo tai, kuo ir norėjosi pradėti penktadienio vakaro programą.

Po „G&G Sindikato“ skubėjome į Dūburio sceną (ačiū organizatoriams, kad pagrindinės scenos nebuvo toli viena nuo kitos, tačiau muzikos garsai nesipjovė) kur turėjo groti paslaptingoji neofolko koverių grupė „Death In Rome“. Kodėl paslaptingoji? Na, nors tai – ne toks jau ir naujas konceptas, „Death In Rome“ nariai savo veidus slepia po kaukėmis, o ir scenoje gana tamsu, todėl mintis, kad neaišku kas gi tie žmonės besislepiantys po „Death In Rome“ pavadinimu, tik skatino anksčiau išeiti iš „G&G Sindikato“ pasirodymo ir lėkti prie kitos scenos. Nors į pasirodymo pradžią kiek pavėlavome, koncertas buvo puikus – sodrūs, tamsūs ritmai, tokie originalūs, jog kartais netgi atrodo, kad grupė groja ne koverius, o originalias dainas – tik atidžiai įsiklausius į ne visada aiškius žodžius buvo galima suprasti kokia gi žymi daina yra grojama. Patiko ir tai, jog nors tikrai ne visada koveriai baisiai skiriasi nuo originalo, „Death In Rome“ kolektyvas puikiai žinomus, iki pykinimo pažįstamus kūrinius, tokius kaip Rihanna – „Diamonds“ ar „Aqua“ –„Barbie Girl“ pristatė naujai ir originaliai, todėl nors nesu didelė koverių grupių gerbėja, „Death in Rome“ vien perdainuotojais vadinti negalėčiau – jie yra šis tas daugiau, geriau ir originaliau.

Šeštadienio muzikinę programą pradėjome miške esančioje jaukioje ir nedidelėje „Eglyno“ scenoje, paskirtoje didžėjams ir elektroninei muzikai. „Direktorius parenka“ sužavėjo puikiu pavadinimu, tačiau ant scenos stovintis atsipūtęs vyrukas tikrai nepriminė tipinio direktoriaus – dažnai atsitraukdamas nuo pulto jis kalbėjosi su atėjusiais paklausyti pažįstamais, gurkšnojo alų, vaikštinėjo po sceną, todėl įdomiau buvo stebėti patį Direktorių nei klausytis to, ką jis buvo parinkęs. Padarę pertrauką tarp muzikinės programos, tiesiog negalėjome praleisti Didžiosios būgnų sąšaukos – tradicinio MJR renginio, kuriame dalyvauti gali kiekvienas festivalio lankytojas. Apsiginklavę savadarbiais būgnais – dideliais ir mažais, senoviškais ir naujais, o kartais net ne būgnais, o tiesiog daiktais, kurie gali skleisti garsą, festivalio lankytojai susirinko prie Aukuro ant kalvos, dar kartą atiduodami duoklę Perkūnui. Buvo nuostabu matyti kiek daug žmonių iš tiesų velniškai rimtai pasiruošė – dažnai kraunantis daiktus į festivalį, antrą kartą pasvarstai ar tikrai reikia tos pakaitinės kelnių poros, o čia žmonės nepatingėjo atsitempti milžiniškų, sunkių ir daug vietos užimančių būgnų, aptrauktų oda ir kailiais, savadarbių, senovinių. Žodžiu, tiesiog – labai gražu. O ir nuostabu tai, kad festivalis turi tradicijų, į kurias įtraukiami ir lankytojai, kurie labai noriai jose dalyvauja.

Vakarą pradėjome su jau girdėtais lietuviškų sutartinių ekspertais „Kūlgrinda“ ir fantasy-folk grupe iš Baltarusijos „Irdorath“. Reikia pripažinti, kad pastarasis kolektyvas sukėlė nepiktą šypseną – apsirengę kaip kažkada madingi cyber-pankai, pasidabinę dredais ir korsetais, atsinešę į sceną aibę instrumentų (keistų pučiamųjų, kurių akyse nesu mačiusi niekada anksčiau) jie pristatė tokį vakarėlį, kokio mažai kas tikėjosi – pagrindinių dviejų vokalistų energija ir sugebėjimas šokti, trypti, pūsti keistą instrumentą ir dar į tarpus dainuoti nuteikė itin smagiai, o ir buvo naudinga pasiklausyti to, ką grupės nariai kalba tarp dainų – anot jų, kaip įkvėpimą savo dainoms jie naudojo baltarusišką mitologiją, sakmes, pasakojimus apie miško dvasias ir viduramžių eilėraščius. Nežinau kaip tai dera su cyber-punk įvaizdžiu, tačiau visa ta eklektika sukėlė netikėtą džiaugsmą.

Ilgiau pabuvus prie Perkūno scenos, atkreipėme dėmesį ir į pranešėją, kuri išeidavo su segtuvu ir šiek tiek sveikinimų koncertą primenančia nuotaika bei po kiekvienos grupės pristatydavo tą, kuri bus toliau. Ar toks dalykas reikalingas? Na, mums jis pasirodė kiek dvelkiantis senove – nereikia nei segtuvo, nei nejaukaus išėjimo su mikrofonu, nei pagyrimų grupei kuri dar bus – ateičiai siūlyčiau tarpuose tarp grupių tiesiog ekranuose rodyti dienos programą, kaip ir yra daroma festivaliuose įprastai.

Po „Irdorath“ ant scenos žengė „Lemon Joy“, dar žiemą didžiosiose Lietuvos arenose pristatę albumą „Wilkommen“. Nors jie irgi neatrodo kaip tipinis tokio festivalio kaip MJR pasirinkimas, o ir teko girdėti nemažai nepasitenkinimo iš festivalio senbuvių, kad „Lemon Joy“ „ne ten pataikė“, vis dėlto man jie pasirodė vietoje ir laiku – kuklusis Igoris ant scenos, kaip visuomet, virto charizmatišku vokalistu, o ir grupės paruoštas setlistas atrodė puikiai tinkantis festivaliui – tiek naujos, tiek geriau žinomos dainos, tiek seni hitai, tokie kaip „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, tiek naujos, galingos ir užvedančios dainos – koncertą grupė pradėjo su „Tik iškart, tik stipriau“, o ir skambėjo, mano manymu, vienas geriausių albumo „Wilkommen“ kūrinių – „Su pirma saulės šviesa“. „Lemon Joy“ nustebino paruošę ir vieną netipinę, tačiau festivaliui itin tinkančią dainą – lietuvių liaudies dainą roko muzikos motyvais. Taip grupė atidavė duoklę festivaliui, tuo pačiu nenukrypdami ir nuo savo stiliaus ir skambesio. Gražu? Labai gražu. Ir „Lemon Joy“ atrodė esantys ten, kur ir turi būti.

Po jų scenoje pasirodė Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“, iš karto sužavėję kostiumais – visi esantys ant scenos – tiek pritariamieji dainininkai, tiek muzikantai, buvo pasipuošę žemę siekiančiais juodais kostiumais, ant galvų turėjo papuošimus iš plunksnų. Nors tamsoje nebuvo galima įžiūrėti visų smulkmenų, „Skylės“ sukurta paslaptinga atmosfera kūnu siuntė šiurpuliukus – stiprus pritariamųjų vokalistų choras, angeliškas, nuostabiai valdomas Aistės balsas ir gilus, ramus, žemas Roko Radzevičiaus vokalas buvo absoliučiai nuostabus derinys. Tamsa, kiek mistiniai kostiumai ir su niekuo nesumaišomi „Skylės“ ritmai hipnotizavo ir užliūliavo, o koncertas praėjo akimirksniu.

Negalėjome praleisti ir „Wardruna“ – ambient, dark folk muziką grojančių headliner‘ių, sutraukusių nemenką minią klausytojų. Jie paslaptingi, jų muzika velniškai tiko prie šaltos nakties, netoli scenos degant dviem laužam, o žarijom kylant į žvaigždėtą dangų. Tokios muzikos netgi nelabai norėjosi klausytis užsimerkus – beliko užmerkti akis ir nusikelti į Norvegijos miškus ir jų tankmes. Nenorėdami pabėgti nuo tamsos ir paslaptingų ritmų, nuskubėjome klausytis „Solo Ansamblio“, kurių pasirodymas ir užbaigė šeštadienio muzikinę programą. Nors grupė nepristatė nieko naujo, kas jau nebuvo matyta kituose koncertuose, jie ir vėl viską atliko teisingai – tamsi atmosfera, tamsūs post-punk ir sad dance ritmai, už atlikėjų kabanti įprastai drabužių parduotuvėse stovinčių manekenų kūnų ir galūnių maišalynė ir labai, velniškai daug juos dievinančių gerbėjų. Teko ir kitų grupių koncertuose matyti keletą plakatų ar vėliavėlių, tačiau itin nustebino viena gerbėja, ant šakos prisitaisiusi milžinišką „Solo Ansamblio“ logotipo vėliavą ir ja mosavusi viso koncerto metu.

Ar tai bus paskutinis mano „Mėnuo Juodaragis“? Tikriausiai ne, nes visa renginio atmosfera buvo tokia, kurios nebuvau jautusi jokiame kitame festivalyje. Renginys yra atviras visiems, žmonės malonūs ir paslaugūs, aplink neslampinėja girti paaugliai, šiukšlių kiekis – džiuginančiai menkas. Vis dėlto, reikėtų labai gerai pagalvoti dėl vietos, kurioje festivalis yra rengiamas – daug kur keliai buvo nepraeinami, parkingas saloje turėjo būti apribotas, į teritoriją negalėjo įvažiuoti TOI TOI valančios mašinos, trūko geriamo vandens. O ir viską itin apsunkino apšvietimo trūkumas – miške buvusių lempučių norėjosi ir bent jau kempingo pakraščiuose – visur krentančių ir nieko nematančių žmonių buvo tiesiog per daug, o ekstremalios purvyno sąlygos situacijos irgi nepalengvino. Trūko ir pačių tualetų – skaičių patrigubinus, didelių eilių būtų išvengta. Vis dėlto, organizatorius reikia pagirti dėl stulbinančio veiklos pasirinkimo – tiek galimybių ką nors veikti ir kuo nors užsiimti nebuvau mačiusi jokiame kitame festivalyje. Ištaisius kelis nesklandumus, kurie sukėlė problemų, „Mėnuo Juodaragį“ būtų galima vadinti vienu geriausių, kokybiškiausių ir magiškiausių festivalių Lietuvoje.

Renginyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė, fotografavo Danielė Kunčinaitė.

MJR2017









© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By