„Mes važiuojam, tranzuojam į Bliuzo festivalį geras oras ir šiltas vanduo mes praleisim pora įdomių dienelių ir pora nuostabiausių naktų...“ tikriesiems „Bliuzo naktų“ fanams melodija geriau pažįstama nei Sel‘o fanams „Kiemas“ (aha-aha, irgi tuo pačiu metu, aha-aha, koncertavo, aha-aha, Klaipėdoj, aha-aha).

Prieš ketvirtį amžiaus, prabėgus vos porai metų po Nepriklausomybės atgavimo, prasidėjęs kasmetinis didžiausias Baltijos šalyse bliuzo festivalis šiemet šventė savo jubiliejų. Tai vienas seniausių ir daugiausiai klausytojų sutraukiantis festivalis Lietuvoje, kaip kasmet pabrėžiama organizatorių, įsikuriantis Lūkšto ežero pašonėje, vienintelio ežero Lietuvoje, išmetančio gintarą į krantą.

Na, bet apie viską nuo pradžių.

25-ųjų „Bliuzo naktų“ startas prasidėjo liepos 7 d., penktadienį, lietuvių ir amerikiečių komandos Matt Tedder ft. Keegan Mclnroe & Aleksandr Belkin 19 val. pasirodymu pagrindinėje festivalio scenoje. Spėjusieji po savaitės darbų galėjo jau mėgautis šiuo pasirodymu, tačiau didžioji dalis lietuvaičių dar tik buvo pakeliui į Varnius.

Vakarėjant ties įvažiavimu į festivalio teritoriją, ėmė daugėti mašinų. Ne poezijos, nors irgi eilės prie patikros punktų nusidriekė toli toli, kur it XIX amžiaus Carinės Rusijos žandarai- apsauginiai gaudė „knygnešius“, bandžiusios prasinešti „tauriųjų laipsnių“ nerašytą lobį, už kurį negrėsė mirties bausmė, bet bliuzai būtų buvę sugadinti. Festivalio organizatorių taisyklės griežtos, bet teisingos, taip stengiamasi išsaugoti saugią „bliuzišką“ atmosferą, akstinančią kasmet į ją sugrįžti.

Palapinių miestelis vis labiau pildėsi laikinais jo gyventojais, na o publikos gretos pilnėjo vis labiau temstant. „Kris Barras Band“, „Tanel Padar Blues Band“ buvo pasitikti su vis gausiai besiburiančia minia, kuri pilnumo piką pagavo su Lietuvos Bliuzo Orkestro pasirodymu bei tradiciniu „Bliuzo naktų himnu“ ir it kelrodė žvaigždė švytinčiu „Bliuzo naktys“ užrašu Lūkšto ežere ant plūduriuojančios pakylos.

Tai tęstinis paprotys, papuošiantis festivalį, kuris nesensta it „Ilgiausių metų“ giminės baliuje, tik skirtingai nei giminės baliuje jaunimui nereikia sukti akių, išgirdus tėvams dainuojant „anūkų metų, anūkų“.

Pasibaigus jubiliejinio himno sudainavimui, estafetę perėmė amerikietiško bliuzo nešėjai „The Reverend Peyton‘s Big Damn Band“, privertusią gerokai patrypti į taktą. Kantri bliuzo kūrėjai kilę iš JAV kantri muzikos sostinės Nešvilio (Tenesio valstijos), kuris kasmet sutraukia šio muzikos žanro kūrėjus ir mylėtojus iš visų šalies kampelių į kantri muzikos apdovanojimus. Jubiliejinėse „Bliuzo naktyse“ bliuzo ir kantri muzikos samplaika pasireiškusi tokiuose grupės kūriniuose, kaip: „Clap Your Hands“, „Pot Roast and Kisses“, „We Deserve a Happy Ending“, „Easy Coming, Easy Going“ buvo labai entuziastingai sutikta bliuziečių, trypusių, judėjusių, besitaškiusių nuo pirmo takto iki pat pasirodymo pabaigos. Ironiškasis „The Reverend Peyton's Big Damn Band“ amerikiečių kolektyvas, ne veltui jų šalyje įtraukiamas į kategoriją „labiausiai amerikietiškas dalykas, kurį kas kada nors yra padaręs“. Stebint jų pasirodymą, matant pasirinktą sceninį įvaizdį, klausantis metalinės skalbimo lentos skambesio, nenoromis iškyla filmo „Kaimiečiai Beverlyje“ personažai, kas tik dar labiau sustiprina šios grupės įvaizdį.

Jiems pasitraukus, scenoje išvydome lietuvaičių grupę „Bix“. Lietuviško alternatyviojo roko pradininkė ir bene žinomiausias Vakarų šalių scenoms lietuvaičių kolektyvas, šiemet mini savo koncertinės veiklos 30-metį. Pasinaudodama proga pakvietė į Vilniuje vyksiantį jubiliejinį grupės koncertą. „Bliuzo naktų“ didžiojoje scenoje prieš didįjį jam session, vykusį iki paryčių, skambėjo: „Kas iš to“, „Vagis“, „Įgėlė“, „Atverk duris“, vieną publikos dalį palydėjus į palapines, kitus jam‘inimui iki ryto su jaunuolių šūkiais: „Čia festivalis, ne miegoti susirinkome!“

Antroji bliuzų diena pasitiko itin permainingais orais, tačiau jie nesugadino susirinkusiųjų nuotaikos. Iš ryto pasistiprinę kava, atsigaivinę Lūkšto ežere, festivalio svečiai pasitiko naują dieną su nauja energija. „Bushmills“ pašiūrėje jau nuo 10 ryto skambėjo muzika, paragauti kokteilių, pasivaišinti alumi ir pasilepinti įvairiais patiekalais kvietė grupės: „Hill Top Sheep“, Martin Wall, „Arbata“, Migloko, „Argo Vals Band“, „Gonsofus“.

Muziką paįvairinti kita veikla buvo įmanoma įvairiais būdas. Buvo paruoštos aktyvios veiklos nuo krepšinio, tinklinio, futbolo, pasiplaukiojimo vandens dviračiais iki zumbos ir bliuzo šokių pamokų. Taip pat buvo kviečiama prisiminti vaikystę su „oldskūliniais“ segos žaidimais, išlaisvinti kūrybiškumą gaminantis sau marškinėlius ar odinius aksesuarus (galbūt būsimas puošmenas „Velnio akmeniui“). Taipogi buvo neužmirštas ir grožio motyvas, turbūt daugelis svajoja apie tatuiruotes, tačiau ne visi išdrįsta jas pasidaryti. Festivalyje „Bliuzo naktys“ buvo galima pasidaryti laikinas tatuiruotes, ką gali žinoti, gal po bliuzų tapusias tikromis.

Ne veltui „Bliuzo naktys“ laikomos lietuviškuoju hipių festivaliu. Meilė tvyrojo ore visas dienas. Laimingos poros susikibusios už rankų, vaikštinėjo romantiškos gamtos apsuptyje, juk kas gali būti romantiškiau už ežerą, mišką ir gerą muziką? Net ir vienišiams nebuvo liūdna. Ne vieną nusivylusį meile ar šiaip pritrūkusią dėmesio mergelę gausybė komplimentų iš vyriškos lyties atstovų privertė paglostė savimeilę ir paskatino labiau pasitikėti savo jėgomis. Na o „čiešintojui“, jei ir „nepaėjo korta“, tai nors sulauktas šypsnys ar pagiedrėjęs merginos veidas buvo gera dovana.

Antrosios festivalio dienos didžiojoje scenoje startą padarė lietuvaičiai „Mood Sellers“, atsivedę publiką į ją. Po jų pasirodymo jiems buvo įteikta atminimo dovana, o grupė įvertinta už savo originalius „entrance‘us“. Antrosios festivalio „Bliuzo naktys“ didžiosios scenos „frontlinerius“ pasitiko lietus, tačiau jis neišvaikė publikos slėptis po stogais. Pasibaigus „Mood Sellers“ pasirodymu scenoje nusileido „Baltasis Kiras“ su kūriniais: „Saulė šviečia“, „Mano draugai“, „Repas“, na ir bene romantiškiausia ir žinomiausia jų daina „Lūpytės“. Daug besišypsojusių lūpyčių su Kiru kartu dainavo, užliūliuotų muzikos garsų ir nupraustų lietaus lašeliais.

Vėliau scenoje pasirodė italų kolektyvas su „frontmenu“ Marco Pandolfi priešakyje. Italus keitė amerikiečiai „Gregory Boyd“, kurie net ir lietui lyjant kvietė „partint“ su „Party“, na, o Lietuvos bliuzo karalienė Arina drauge su „Veto Bank“ it šamanai nuvijo lietų su daina „Rain Is Coming Down“. Festivalį „Bliuzo naktys“ uždarė latvių „Latvian blues band“ ir lietuvaičių „Garbanoto Bosisto“ pasirodymai, vėlgi paraginę norinčius ir dar nepavargusius pajam‘inti su likimo broliais bei seserimis, liudijančiais posakį „Miegas tik silpniems!“.

Jubiliejiniuose bliuzuose nebuvo pamiršta ir ilgametė tradicija – naujokų krikštynos, kur iškilmingai tariant priesaikos žodžius, festivalio „Bliuzo naktys“ fuksai, tapo pilnateisiais bliuzistais, papildžiusiais senbuvius ir kviečiančiais sugrįžti ir kitais metais, taip kuriant, išlaikant ir perduodant iš kartos į kartą tradiciją liepos pradžią sutikti prie Lūkšto ežero su gera muzika ir gera kompanija.

Sekmadienio rytas po dviejų siautulingų dienų buvo sutiktas su kavos puodeliu rankose. Priešais „Caffeine“ palapinę nusidriekusios eilės priminė sovietmečiu analogiškas eiles, kur liaudis dėl daktariškos dešros, apelsinų ar naujų vakarietiškų batų išstovėdavo ne vieną valandą. Kavos laukti tiek nereikėjo, „Caffeine“, dirbusios merginos, it konvejeris sukosi, o gera energija užkrėtė visus snūduriuojančius ir laukusius kavos klientus.

Pasikrovę puikiomis nuotaikomis ir neišdildomais įspūdžiais palapinių miestelis ėmė tuštėti, išleidęs į kelią po plačiąją gimtinę bliuzo mylėtojus su viltimi juos išvystyti kitais metais.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian