Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO APŽVALGA | Festivalis "Positivus" – subalansuo...

Paskelbta: 2017-07-23 14:03
FESTIVALIO APŽVALGA | Festivalis „Positivus“ – subalansuotas kiekvienam (+ FOTO GALERIJA)
Ellie Goulding [Barboros Čižauskaitės nuotr.].
Jūra, kopos, pušys, puikus oras, pozityvūs žmonės, gera muzika – tobulas festivalio receptas. Jį sėkmingai įvaldė kaimynai latviai, jau vienuoliktus metus Salacgryvoje surengdami kone nepriekaištingą „Positivus“ festivalį, pakviesdami tokius atlikėjus, kurių negali susilaikyti nepamatęs. Vieniems tai legendiniai „Pixies“, kitiems – populiarioji Ellie Goulding, tretiems – alternatyvieji „Alt-j“. O ir be headliner’ių yra iš ko pasirinkti: penkios scenos, kino teatras, paplūdimys ir gausybė kitų pramogų.

Artėjant prie festivalio teritorijos viskas priminė praėjusius metus, atrodė, jog niekas nepasikeitė: palapinių miestelis ten pat – kitoje kelio pusėje nuo festivalio zonos, tad ten pakankamai ramu, tvarkinga, o maistu, gėrimais ir visais kitais patogumais taip pat pasirūpinta.

O festivalio zona šiek tiek pasikeitusi. Užkliuvo pakeista ėjimo vieta. Taip, įėjimas į patį festivalį buvo erdvesnis, greičiau galėjo praeiti daug didesnis srautas žmonių, tačiau praėjus pro vartus pasitiko nepatogus kalnelis. Iš esmės baisiai jis netrukdė, bet baisoka pagalvoti, kas būtų nutikę minkštai ir žemėtai kalvelei, jei festivalininkų nebūtų džiuginęs toks puikus oras.

Taip pat pakeista maisto zonos vieta. Šis sprendimas itin geras – ji buvo pasiekiama daug lengviau, įkurta netoli scenų, tad ir aplankoma daug dažniau.

Na, o turbūt ryškiausias pakitimas – nebeliko „I Love You“ scenos. Gerai tai ar blogai? Blogai – nes joje pasireikšti galėdavo nemažai Lietuvos atlikėjų. Gal gerai – nes scenų ir taip daug, o jas aplakstyti sunkoka. Svarbiausi atlikėjai dalinosi dviejomis scenomis – pagrindine „Lattelecom“ ir kiek mažesne „Nordea“. Šokių muzikos gerbėjai lankėsi „Electric Room“ scenoje, mažesni, daugiausia latvių ir estų atlikėjai rodė, ką moka „Palladium“ scenoje, o „Arts & Nature“ scenoje buvo galima išvysti visko – ir humoristų pasirodymų, ir muzikos išgirsti, ir spektakliais pasimėgauti.

Svarbus „Positivus“ ginklas – jaukumas. Dieną gal ir nieko ypatingo, tačiau negali nepastebėti jau nuo pat Rygos į festivalį kviečiančių plakatų ar Salacgryvoje pasitinkančių spalvingų vėliavų. Taip pat dienos metu švelniai ošianti jūra kviečia pasimaudyti ar bent pabraidyti, o gal pasedėti ir pakvėpuoti grynu oru. Atsikvėpti nuo muzikos galima ir nedideliame turgelyje, kur gali smagiai hipsteriškai apsipirkti.

O naktį „Positivus“ virsta magiška vieta su kiekviename žingsnyje matomomis įvairių spalvų jaukumą užtikrinančiomis lemputėmis, o nusnūsti gali hamakuose, kurių pušynuose apstu.

Penktadienis, liepos 14 d.

Pirmąją dieną pradėjome žvilgsniu į „Nordea“ sceną, kurioje ne itin įdomiai ar įsimintinai grojo iki tol negirdėta amerikietė Margaret Glaspy. Įdomesnių patyrimų teko ieškoti „Lattelecom“ scenoje, kur pasirodė britai „Nothing But Thieves“. Pirmiausia įstrigo labai stiprus, o šiek tiek ir keistas vokalisto balsas. Visi scenoje stovėję vyrukai buvo energingi, įsijautę ir charizmatiški, ypač lyderis Connor Mason. Be abejo, ant kojų visus sukėlė dainos „Trip Switch“, „Wake Up Call“, „Amsterdam“.

Po nenustygstančiųjų britų judėjome link romantiškųjų amerikiečių „Cigarettes After Sex“. Turbūt dar niekada nesu mačiusi tos pačios grupės dvi dienas iš eilės. Ketvirtadienio vakarą jų muzika svaigino Vilniuje, o penktadienį nuo Grego Gonzalezo nenuleidau akių jau Salacgryvoje. Cigaretes mačiau ir praėjusių metų „Positivuse“. Šįkart grupė gavo galimybę sugroti jau didesnėje scenoje, o ir gerbėjų atsirado daugiau. Atrodė, jog ovacijomis latviai pralenkė prieš dieną tų pačių dainų klausiusius lietuvius. Tačiau nuo Vilniuje vykusio koncerto šis cigarečių pasirodymas skyrėsi – dainų mažiau, o ir vaizdas buvo ne toks romantiškas, nes saulė dar buvo toli gražu nenusileidusi, tad kaitra neleido visiškai mėgautis.

Kita stotelė – „Maximo Park“. Nors grupės įrašai neypatingai žavi, bet pasirodyme pažiūrėti buvo į ką. Britų grupės vokalistas Paul Smith turėjo akivaizdžių problemų su balsu, vos prakalbėjo. Todėl dar labiau stebino tai, jog jam dainuojant to visai nesijautė, viską išdainavo nepriekaištingai. Įspūdį paliko ir keistokai apsirengusio skrybelėto vokalisto charizma. Nors ir sergantis, bet smagiai lakstantis grupės lyderis bandė festivalininkus šokdinti pagal „Books from Boxes“, „Our Velocity“, „Apply Some Pressure“, „Risk to Exist“.

Svarbiausi šį vakarą – amerikiečiai „Pixies“. Net nustebau, kiek daug šios grupės mėgėjų buvo festivalyje. Prieš daugiau nei trisdešimt metų susikūrusi grupė kiek senstelėjusi, bet per solidų pusantros valandos pasirodymą toli gražu nepavargo. Net atrodė, kad grupė stengiasi kuo labiau praturtinti pasirodymą – daina vijo dainą. Ilgai laukti garsiausių grupės hitų nereikėjo. „Where is My Mind“ ir „Here Comes Your Man“ nuskambėjo dar pirmoje koncerto pusėje. O vėliau vis viena į kitą labiau panašėjančios dainos nebeatrodė tokios ypatingos, o ir entuziastingų festivalininkų gretos po truputį mažėjo. Akivaizdu, jog „Pixies“ svarbiausia yra muzika. Burnos prakalbėlėms jie neaušino, scenoje jokių dekoracijų nėra – tik muzikantai ir jų instrumentai. Bet tuo pačiu nieko ir netrūko, pasirodymas buvo varomas grupės begaline jėga.

O desertui „Positivus“ festivalis paliko šiek tiek linksmybių. Ištvermingiesiems grojo tuoj į septintą dešimtį įkopsiantis JAV didžėjus Grandmaster Flash. Pasirodymas dėl nežinomų priežasčių vėlavo pusvalandį, kas festivaliui yra labai nebūdinga. Nors jokios informacijos pateikta nebuvo, vėlavo tikriausiai dėl ištikusių problemų su ekranais. Turbūt kokiam kitam atlikėjui tokios problemos nebūtų sutrukdžiusios pradėti pasirodymo, bet šįkart teko palaukti. O palaukti vertėjo – ekranuose buvo ne ką prastesnis reginys nei ant scenos. Grandmaster Flash pasirodymą pradėjo nuo David Bowie ir „Queen“ dainos „Under Pressure“, tad jau pirmieji akordai vertė pašokti iš vietos. Grandmaster Flash pristatė, jog klausytojus džiugins muzika nuo septyniasdešimtųjų, kas man netgi labai patiko. Bet būtų buvę daug geriau, jeigu jis būtų tiesiog leidęs senus gerus gabalus ir jų nedarkęs elementariu beprasmiu miksavimu. Smagiausia pasirodymo dalis – ilgai lauktos vizualizacijos, kurios irgi tikriausiai buvo iš septinto dešimtmečio. Prie smagumo prisidėjo ir tylos pauzė, kai Grandmaster Flash negailėjo trenksmų savo pasirodymo viduryje užlūžusiam kompiuteriui. Net nežinau, ar pasirodymas buvo genialus ar baisus. Either way, tesigaili tie, kurie neatėjo.
Šeštadienis, liepos 15 d.

Antrąją festivalio dieną pasitikome su vieninteliu šiais metais jame pasirodžiusiu lietuviu Daddy Was a Milkman, dalyvaujančiu fesitvalyje antrą kartą iš eilės. Išties keista, jog šįkart latviai pakvietė vos vieną Lietuvos atstovą, nors iš ko rinktis yra apstu. Na, lietuviai šįkart galėjo aktyviai palaikyti tik vieną saviškį. Tačiau palaikymo Daddy Was a Milman sočiai sulaukė iš visų festivalininkų. Nors buvo dar tik pirmoji dienos dalis, prie „Nordea“ scenos susirinko galinga minia žmonių, ne tik atėjusių šiaip pasiklausyti, bet akivaizdžiai Daddy Was a Milman dainų klausančių. „Breath In“ buvo latviams puikiai pažįstama, gerai susiklausė ir „Youngblood“, „Read My Mind“, „Mr. Nevermet“ ir kitos.

Po lietuvaičio į sceną lipo spalvingas, stilingas ir charizmatiškas londonietis L.A. Salami, melodingais gitaros garsais pašokdinęs visus energingiausius. Tuo tarpu savai muzikai ištikimiausi latviai jau laukė grupės „Dzelzs Vilks“, kurie triukšmingu grojimu ir rėkimu primena leituviškuosius „BIX“.

Kiek labiau į vakarą svajingesnių garsų į festivalį atnešė kanadiečio ir dano duetas „Rhye“. „Positivus“ šiemet leido ištaisyti klaidą, kurią padariau nepamačiusi „Rhye“ prieš porą metų Vilniuje. Ir tikiu, jog tada įspūdis turėjo būti įspūdingesnis. Grupė netikėtai vėlavo kone dvidešimt minučių, žinoma, vėliau už tai atidirbo. Prie grupės branduolį sudarančio dueto scenoje prisijungė dar keturi muzikantai, be kurių viskas tikrai nebūtų skambėję net dalinai panašiai į įrašus. „Rhye“ muzika žavi svajingumu, romantiškumu, Milosho balsu ir paslaptingumu. Nors viso pasirodymo metu pačios garsiausios „The Fall“, „Open“, naujosios „Please“, „Summer Days“ skambėjo nepriekaištingai, visgi kažkokios magijos trūko. Tačiau geriausias „Rhye“ ginklas yra Milosho balsas, kuris tikrai skambėjo visu gražumu. Kiek išilę „Rhye“ parodė tą savo pusę, kurios įrašuose neišgirsi – jie įdomiai imporvizavo, ir šie kažkiek ekspromtiniai, o gal kažkiek planuoti intarpai labai maloniai glostė ausį.

„Positivus“ kontekste ryškiai išsiskyrė amerikiečių hiphopo duetas „Rae Sremmurd“. Jau pasirodymo pradžioje scenoje be dueto lakstė ir būrelis šlove besimėgaujančių vaikų, o ir vėliau scenoje vis pasirodydavo naujų žmonių. Patys pusnuogiai dueto nariai Swae Lee ir Slim Jxmmi per valandą trukusį pasirodymą nenustygo vietoje ir įrodė, kad moka užimti publiką. Nors jų kūriniai vienas nuo kito, išskyrus visiems gerai žinomą „Black Beatles“, neypatingai skiriasi, koncertu mėgavosi visi, nes „Rae Sremmurd“ moka entertaininti.

Absoliučiai kitokią programą pasiūlė kanadiečių grupė „Austra“. Ypač nustebino tai, jog latvių kilmės grupės vokalistė Katie Stelmanis pripažino, jog oro linijos pametė jų bagažą ir tąkart groti teko su skolintais instrumentais, o didelio skirtumo tikrai nesijuto. Grupės profesionalumas nustebino ir „Future Politics“, „Utopia“, „Home“ skambėjo tik dar įspūdingiau.

Šeštadienio žvaigždė – praėjusiai metais festivalyje nesudalyvavusi ir šiemet skolą grąžinanti Ellie Goulding. Pasirodymui daug neprikiši – viskas atidirbta puikiai. Dūmai, konfeti ir kiti efektai, gerai sugrojusi grupė, gerai sudainavusi Ellie. Buvo ir akustinių dainų, ir visai šokių aikštelei tinkamų. Iš visų pusių – puikus pasirodymas. Bet tas puikumas net nervinantis, E. Goulding neatrodo itin nuoširiai besimėgaujanti koncertu, o pritariančių vokalisčių sinchroniškumas net erzino. Iki tikrai gero pasirodymo trūktų kiek įdomesnių, gilesnių dainų tekstų ir kažko ne taip tobulai suplanuoto. Tačiau daugeliui festivalininkų tikrai patiko, nenustebčiau jei Ellie čia jau greitai sugrįžtų.

Sekmadienis, liepos 16 d.

Trečiąją dieną planavome pradėti su brite Eska, tačiau dėl nežinomų priežasčių jos pasirodymas buvo nukeltas – jau kelintą kartą „Positivus“ nustebino trukdžiais. Tačiau laukė ne ką mažiau žadantis José González pasirodymas. Prieš kelis mėnesius argentiniečių kilmės švedas kartu su orkestru koncertavo Vilniuje ir paliko įspūdingą gitaros ir orkestro sintezės prisiminimą. Šįkart José González prieš keliatūkstantinę minią buvo vienas su gitara. Iš esmės su iššūkiu švedas susitvarkė. Gal visų saulėje bekaistančių ir nesužavėjo, bet „Heartbeats“, „Teardrop“, „Crosses“ skambėjo be galo gražiai.

Prieš porą metų „Mercury“ prizui nominuota Eska latvius pažindino su soul ir džiazo muzika. Nors Eskos žiūrovams atiduodama energija, atliekama muzika ir stiprus vokalas negalėjo nekelti pagarbos, visgi kažin, ar tai buvo labai prie „Positivus“ konteksto limpantis pasirodymas. Pasižiūrėti buvo įdomu, bet jos pasirodymas nedidelėje erdvėje, į kurią klausytojai susirinktu išvysti tik ją būtų daug geresnis.

Po Eskos atsipūsti leido „The Lumineers“. Pastaraisiais metais su albumais „The Lumineers“ ir „Cleopatra“ taip išpopuliarėjo, kad galėjo festivalį ir headlininti. Deja, teko tenkintis ne pačiu geriausiu laiku ir groti dar šviečiant vakarėjančiai saulei. Tačiau pozityvūs ir nuoširdūs „The Lumineers“ net ir ne vėlyvą vakarą susižiūrėjo puikiai. Iš pradžių pasirodymą grupės lyderis Wesley Schultz pradėjo sėdėdamas prie pianino nusisukęs nuo minios, kas neatrodė labai maloniai, tačiau vėliau viskas buvo kardinaliai kitaip. Vokalistas net nulipo nuo scenos ir įsiveržė į minią, o to kaina – gerbėjo pavogta W. Schultz skrybėlė, kurią greit pakeitė kita. Gerai pažįstamos dainos „Ophelia“, „Sleep on the Floor“, „Ho Hey“ nuskambėjo dar šilčiau nei įrašuose ir lengvai užliūliavo.

Prie „Nordea“ scenos danai „Mew“ didelės minios nesukvietė. Gal jų išskirtinė muzika ir nėra kiekvienam, tačiau didžiausia bėda, jog pasirodymas visai neatitiko jų kūrybos. Jei žiūrėtum į „Mew“ be garso, nepasakytum, kad tai ta pati grupė sukūrusi albumą „Visuals“. Šiek tiek charizmos, ryšio su publika ir pasirodymas būtų buvęs puikus.

Šių metų pažiba visomis prasmėmis tapo „Alt-j“. Dar prieš pasirodymą prie scenos rikiavosi gerbėjai norėdami gauti pačias geriausias vietas jų laukiančiam reginiui. O reginys buvo įspūdingas – jau nuo pat pradžių didingą atmosferą kūrė nustabios scenos dekoracijos, kurios įspūdį darė prie kiekvienos dainos specialiai pritaikytomis šviesomis. „Alt-j“ įspūdingai įėjo ir pradėjo visų laukiančią kelionę su „3ww“. Britai atliko absolučiai visas dainas, kurių reikėjo: naujausias „In Cold Blood“, „Deadcrush“, neapsakomai didingai nuskmbėjusią „Pleader“, populiariausias „Something Good“, „Left Hand Free“, „Breezeblocks“. Gal šiek tiek trūko bendravimo iš talentingojo Joe Newman, tačiau su publika puikiai dirbo Gus Unger-Hamilton. Ko tikrai pritrūko – daug ilgesnio pasirodymo. Galėčiau klausyti „Alt-j“ ir visa naktį, bet būtų užtekę, jei bent bisui būtų grįžę.

„Positivus“ – šiltas, mielas ir jaukus, galintis pasiūlyti kažką kiekvienam. Gal šiais metais atlikėjų gausa ir nebuvo tokia turtinga kaip praėjusiais metais, tačiau visko buvo pakankamai. Laukiu, ką Salacgryva pasiūlys kitais metais.

Festivalyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė, fotografavo Barbora Čižauskaitė.

Positivus








© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By