Naujienos > Muzikos naujienos

FESTIVALIO APŽVALGA | 2017-ųjų "Open‘er": nuo depresyv...

Paskelbta: 2017-07-10 06:03
FESTIVALIO APŽVALGA |  2017-ųjų „Open‘er“: nuo depresyvaus „Radiohead“ preso iki sodriai tamsios Nicolas Jaar eklektikos (+ FOTO GALERIJA)
Open'er 2017 - The Weeknd. [Manto Daleckio nuotr.]
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad viena iš makabriškų bausmių viduramžiais buvo kankinio pririšimas prie dviejų į skirtingas puses risnojančių žirgų. Džiugu, kad gyvename sveikesnio proto laikais – tiesa, principas, panašus į minėtą metodą, vis dar yra taikomas. Skirtumas tas, kad pastarasis, praradęs fizinę materiją, tūno mūsų galvose. Su juo susidūriau ir aš – šešis mėnesius mano mintis priešingomis trajektorijomis tempė du ristūnai – kuklų, bet itin artimą žemaituką primenančios „Sūpynės“ ir gerokai riebiau nupenėtą, užjūrio šairą simbolizuojantis „Open‘er“. Esybei mieli pažįstami veidai ir lietuviško festivalio žavesys ar vardai, dalį kurių visą gyvenimą tikėjaisi girdėti tik ausinėse? Širdis ar ausys ir smegenų vingiai? Šie kontrastai pešėsi, dešimtį kartų keitėsi vietomis, o nuo artėjančio sprendimo priėmimo termino pradėjo pykinti (et, na ir problemos). Galiausiai plyšo – ne mintys, o viena iš mane laikiusių virvių. Įsiropščiau į balną ir pirmą kartą per penkerius lankymosi festivaliuose metus į open air‘ą išvykau vienas. Kelionės rezultatas akivaizdus – ši apžvalga yra apie šešiolikta kartą vykusį „Open‘er“ festivalį Gdynėje.

Atsitiktinis nepažįstamų žmonių ekipažas į šiaurinį Lenkijos uostą akimirksniu tapo produktyvia edukacine kelione – prieš mane sėdėjo instrumentinę muziką puikiai išmanantys ir ją mylintys žmonės. Ekskursijos vedlys, „No Real Pioneers“ bosistas Karolis, žarstė faktus ir įspūdžius, o aš pastaruosius be atvangos kroviausi į atminties krepšį – kiek vėliau pagalvojau, kad derėjo pasinaudoti diktofonu – būtų išėjęs produktyvus interviu.

Gdynė ir festivalis mus pasitiko nuo praėjusių metų bemaž nepasikeitę – su akimirkai iš rikiuotės apatinį žandikaulį išvedančiomis uostamiesčio urbanistinėmis konstrukcijomis, painiu gatvių labirintu, dar intensyviau klaidinančiomis „Open‘er“ nuorodomis ir galiausiai pačiu Kosakovo oro uostą okupavusiu festivaliu. Čia lankiausi ir 2016-aisiais – nors renginio išplanavimas nepasikeitė, ne kartą žemėlapį varčiau aukštyn kojomis, o galiausiai vis tiek suklydęs sumindžikavau kelis betikslius kilometrus (kur tas įžangoje minėtas šairas ar žemaitukas?).

Trečiadienis: fiziniai trikdžiai, dirginę „Radiohead“ emocijų presą

Sunku „Open‘er“ pradžią pavadinti sklandžia. Tiesa, dėl harmonijos stygiaus kaltas buvau aš pats. Eilinį kartą ant kaktos užsiklijavau prasto planuotojo etiketę – į festivalį atvykau tik su grynaisiais pinigais (net ne zlotais, o eurais!), kurie festivalio zonoje – beverčiai (viskas elektronizuota, renginyje išduodamos apyrankės pildomos tik vietine valiuta); neužsukau į miego kolonėlę, tad akyse pradėjo žiebtis kuro trūkumo lemputės; flirtavau su lenkiškomis žiedadulkėmis, ko pasekoje akimirksniu gimė vaikas – šienligė; susizgribau, kad neturiu nei lietpalčio, nei guminių batų (jų prireiks vėliau). Negana to, akreditacijų atsiėmimo punktas susidūrė su nesklandumais, tad teko valandėlę lūkuriuoti šalimais. Tai nepykdė – „Open‘er“ darbuotojų šypsenos ir atvertas pokštų maišelis nedidelius nepatogumus plovė lyg krituliai Vilniaus (o vėliau ir Gdynės) grindinį. Išlukštenau vienišą, dar paskutinės žvejybos drėgmės prisodrintą palapinę ir pastarąją priglaudžiau prie kempinge plazdančios Vyčio vėliavos.

Tiek 2016-aisiais, tiek šiais metais pirmieji ausis pasiekė garsai iš Didžiosios Britanijos – tiesa, pastarųjų poliai – priešingose pusėse. Praėjusią vasarą muzikinė programa prasidėjo nuo grimer‘io Skepta, šiais – nuo vos iš dviejų narių sudėtos roko (su gausybe subžanrų – blues, hard, garage, stoner, psychedelic) grupės „Royal Blood“. Dvylika valandų trukusi kelionė į Gdynę palietė ir šį duetą – Karolis prasitarė, kad nors ir ne itin mėgsta vokalisto ir bosisto Mike‘o Kerro bei būgnininko Beno Thatcherio sintezę, jam bus įdomu išgirsti gyvą grupės skambesį. Kur intriga? Nariai – vos du, o garsas – it pilnos komplektacijos roko kolektyvo. Kur paslaptis? Bosinėje gitaroje, kurioje keli garso stiprintuvai skleidžia skirtingus garso dažnius, taip sukurdami pilnumo efektą (bi-amping). Metodas veikia – didelėje scenoje prieš dar didesnį lauką garsai neklaidžiojo ir buvo sodrūs, nepaklydo ir emocinės jėgos nestigę „Royal Blood“ nariai – galbūt dėl nutrūktgalviškų energijos šuorų Mike‘ui po pusės pasirodymo teko pripažinti, kad lūžta jo balsas. Mano sustabarėjusios klausos lokatoriai neužčiuopė signalų, pranešančių apie drastiškus pasikeitimus, tačiau dėmesį blaškė vis stiprėjanti pasikartojančio, nors ir intensyvaus, skambesio monotonija. Tvarkingas ir sklandus pasirodymas, bet veikiau fanams, o ne netikėtiems, menkai pažįstamiems atradimams.

„Royal Blood“ pagrindinėje scenoje pakeitė jų tėvynainis – 2016-aisiais gana sėkmingą („Metacritic“ – 78/100) studijinį albumą „The Colour in Anything“ išleidęs James Blake. Pastarasis pradėjo taip, kaip ir tikėtasi – jautriai – brito emocijos ir kūno kalba sklandžiai derėjo su giliais elektronikos ir soul žanro pulsais. Modernus bardas, kuriam akomponavo keli kolegos (prie būgnų, gitaros ir sintezatoriaus – pasirodymas buvo gyvas) gana greitai publikai atidavė singlą „Limit to Your Love“ ir ėmė matuotis alter ego kaukę. Ši pasireiškė naujo albumo dainomis ir kūrinių remix‘ais, o tai, neslėpsiu, buvo gana netikėta – post dubstep, net lengvą trap žanrą primenančios variacijos nuo James Blake veido trynė dorą kuklumą ir maloniai stebino. Nors sprogimo nebuvo (kreivė galiausiai grįžo prie „Retrograde“), bet inovatyvi romantika, brito organika ir stilistiniai improvizaciniai akibrokštai (be jokios neigiamos konotacijos) garsinį peizažą mano galvoje nutapė šiltomis spalvomis. Beje, akimirką atrodė, kad prie būgnų sėdi Johnny Deppas.

Po minėto peizažo temperatūra netrukus smuktelėjo žemyn dėl įsimaišiusių nykių atspalvių – praleidau Beyoncé Knowles sesers Solange pasirodymą. Argumentacija – gana ūkiška – po įnirtingų pusdienį trukusių WiFi paieškų (pastarasis žiniasklaidos palapinėje pirmąją dieną dėl trikdžių neveikė) pagaliau radau atsitiktinę prieigą ir internetiniu tiltu nužingsniavau į Lietuvą, kur atidaviau paskutinę duoklę „Sūpynėms“ ir susiorganizavau pinigų pervedimą. Vis tik artėjantis vidurnaktis ir nuo ryto tuščias it šulinys Arizonoje skrandis grėsė ne „Radiohead“ koncertu, o poguliu festivalyje kursuojančio gelbėtojų keturračio priekaboje. Spėjau nugirsti, kad Solange pasirodė puikiai – tiek vokališkai, tiek scenografiškai – vis tik 2016-ųjų albumas „A Seat at the Table“ merginai pelnė „Grammy“ statulėlę ir vietą „Billboard“ visų laikų geriausiai šokančių atlikėjų šimtuke. Jokio vyresnėlės šešėlio.

Nors mėnulis vis sparčiau panašėjo į sultingą didriestainį, nepalūžau – nuo pat atvykimo į „Open‘er“ reguliariai matytos „Radiohead“ tatuiruotės, marškinėliai ir kita grupės simbolika akimirksniu susiplakė į vieną gigantišką gyvybės mazgą – britai, sutraukdami vieną didžiausių auditorijų festivalyje, žengė į sceną. Noriu gebėti apie vieną geriausių pasaulio grupių pasakyti daug, tačiau to padaryti negaliu – neskaitant pavienių „Creep“ (antrinu – pseudofano ženklas), „Karma Police“, „Idioteque“ ar Thomo Yorke‘o koloboracijų su Burial klausymų, „Radiohead“ atradau tik su naujausiu (ir, matyt, seniems klausytojams tikrai ne geriausiu) „A Moon Shaped Pool“ albumu. Kiek daugiau nei dviejų valandų trukmės pasirodymas prasidėjo tamsoje su „Daydreaming“ – bene įstabiausiu devintojo studijinio dainų rinkinio kūriniu. Pianino garsų tėkmė, jautriausius taškus kūne čaižantis Thomo balsas, pusiaukelėje į optimizmo apogėjų pasidavę žodžiai ir scenoje lėtai brėkštanti balta šviesa stingdė, o akimirkos prisiminimas graudina dar dabar. Prieš akis iškyla ir dekonstruotas šio kūrinio vaizdo klipas – gal kiek perspaudžiantis su numerologija ir „ILLUMINATI CONFIRMED“ nuotaikomis, tačiau vykusiai iliustruojantis (ypač dar tik bręstančiame matymo lauke) ribotoje erdvėje telpantį beribį žmogaus genialumą.

„Radiohead“ pamaitino tiek senbuvius, tiek naujokus – Gdynės ore vilnijo 24 grupės dainos iš 8-ių albumų. „Ful Stop“, „Lotus Flower“, ne lietumi, o sudaužytomis širdimis prapliupęs „Identikit“ ar minėti „Idioteque“ ir „Daydreaming“ – bene toliausiai sąmonės vingiais nukeliavę kūriniai (vėlgi – galimai dėl to, kad geriausiai pažįstami). Nenuskambėjo nei „Creep“, nei „Karma Police“ ir tai – sveikintina – tas priverstinis duoklės atidavimas publikai atlikėjus paverčia savotiškais savo kūrybos įkaitais. Derėtų pridurti, kad „Radiohead“ sąlyginai slėpėsi po scenos ekranus kiek netradiciškai užėmusių vizualizacijų gausa – retkarčiais buvo galima įžvelgti muzikantų kontūrus, tačiau dominavo abstraktūs motyvai – nuo ramių pulsų iki absoliučių mindfuck glitch‘ų. Summa summarum – tai buvo vienos geriausių planetos grupių pasirodymas su dviem grįžimais į sceną – nė trupučio mažiau ir nė trupučio daugiau. Nesidangstysiu – visą ketvirtadienį graužiausi, kad pastarojo klausiausi, bet dėl anksčiau išvardintų priežasčių nesugebėjau deramai juo mėgautis.

Trečiadienį užbaigiau ketvirtadienį – jau po vidurnakčio plynu oro uosto lauku nupėdinau iki venesueliečio Alejandro Ghersi (Arca), dirbusio su Björk, Kanye West, FKA Twigs ir Dean Blunt, DJ set‘o „Alter“ scenoje. Queer karalius plastiškai sklaidėsi nuo pulto iki klausytojų, kiek neįprastoje eksperimentinėje elektronikoje girdėjau latino ir tribal motyvus, o viską sklandžiau už mane reziumavo mergina iš pirmosios eilės, sulaukusi galimybės pasisakyti į mikrofoną. „You‘re fucking amazing!“ – atlikėjui sušuko ji. „You‘re a queen“, – flirtuojančia gaidele atsakė ant pakylos vėl grįžęs Arca. Maniškių pečių vis dar nebuvo palikęs kiek depresyvus „Radiohead“ presas, tad kelioms minutėms prisėdęs šalia aplink rankines ratu šokančių merginų, galiausiai atsistojau ir patraukiau Vyčio link.

Festivalio elektronikos trikampio pirmoji briauna – ketvirtadienį komą sukėlęs Trentemøller

Ketvirtadienį, kiek patyrinėjęs Gdynės centrą (į jį kas kelias minutes kursavo nemokami festivalio autobusai), apsirūpinęs būtinosiomis prekėmis (tarp jų nebuvo nei lietpalčio, nei guminių batų) ir susipažinęs su vietiniais hipster alkoholikais (prašė kelių zlotų alui ir pasakojo, kad Klaipėdoje yra didelis laukas – ten dirba jų draugai), grįžau į „Open‘er“ teritoriją. Šiame renginyje laikas yra prekė, o pats festivalis – stabdžių neturinti karuselė, iš kurios išlipti – problematiška (žinoma, nelabai ir norisi). Dar prieš išvykdamas kiek prisibijojau, kad mano vieniša kelionė galiausiai taps ne literatūrine atskalūno epopėja, o depresyviomis crocodili lacrimae kempinge. Džiaugiuosi, kad taip nenutiko – galbūt dėl to, kad individualiam dykaduoniavimui paprasčiausiai neužteko valandų – atsikeli, apsidairai, susitvarkai, užkandi – žiū, jau derėtų patikrinti pagrindinę sceną – palieki palapinę ir į ją grįžti jau tik kitą dieną.

Antrąją festivalio dieną iš laikinų namų išsiropščiau dėl Charli XCX – ne dėl asmeninių simpatijų, dėl . Britė pakliūna į synth pop ir electropop atlikėjų kategoriją – tiesa, šie žanrai aprėpia per daug, kad garantuotų malonius garsus. Net ne malonius, o klausomus. Pavyzdžiui, velniškai mėgstu ta pačia, gal tik labiau drumzlina srove plaukiantį kanadietį TR/ST (kadaise „Trust“), bet Charli XCX pastarojo toli gražu neprimena. Ir ne tik muzika, bet ir įvaizdžiu – vos išėjusi į gėlynu tapusią pagrindinę sceną mergina publikai tarstelėjo „I want to fuck you all!“ komplimentą, o vėliau moteriškosios lyties atstovėms dalino kažką panašaus į „You all have pussy. Show me what you got!“. Vargu ar būtų galima tikėtis ko nors daugiau, ypač turint galvoje tokius dainų žodžius, kaip „I crashed my car into the bridge. / I don‘t care.“ ar „I don‘t want to go to school. / ... / Getting high and getting wrecked.“ Tiesa, pasirodymo atomai dauginosi, sproginėjo – Charlotte Emma Aitchison lakstė iki klausytojų ir atgal, beprotiškai judėjo, o netikėtai iššovusios rožinio tualetinio popieriaus salvės net privertė pajusti keistus šiurpuliukus. Stebėti buvo smagu, klausyti – mažiau – toks rožinis išsitepusios blogos princesės vakarėlis šešiolikmečiams.

Po atlikėjos pasirodymo prasidėjo pirmieji nesklandumai line up‘e – dėl bjurstančio oro iš ankstyvo vakaro į naktį buvo perkeltas iš pažiūros narcizo, dialogus su savimi vaizdo klipuose mėgstančio reperio G-Eazy koncertas. Nukraujavęs nesijaučiau, bet žurnalistinis klaustukas nusivylė dėl prarastos galimybės tapti varnele. Patraukiau link ore sklandančią vestuvių palapinę iš „Hario Poterio“ knygų serijos primenančios „Tent“ scenos, kurioje jau pirmąjį kūrinį buvo spėję sugroti emo rokeriai, pop pankai „Jimmy Eat World“. Ar dėl prakiurusio dangaus, ar dėl gana judrios instrumentinės muzikos, bet palapinė buvo sausakimša. Pats pralinksėjau ir pramankštinau kulkšnis viso, nors ir menkai pažįstamo, set list‘o metu – žaidžiau su nostalgija laikams, kai miesto plyteles dar gadindavau kaučiukiniais riedlentės ratais. Amerikiečių pasirodymas, galima sakyti, išties nukėlė į Jungtines Amerikos Valstijas – gal kiek pavėluotai, bet su visais „Alfa“ ir „Beta“ universiteto bendruomenių bei raudonų vienkartinių stiklinių vakarėliuose atributais.

Kiek vėliau nors ir apniukusi, bet vis dar dienos šviesa leido pastebėti vis daugiau prie pagrindinės festivalio scenos traukiančių vyresnių veidų – branda jautėsi ir priešinga kryptimi atvilnijančiuose indie, garage roko garsuose. Jei klasikinė geopolitika būtų muzikos sinonimas, tai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės rutuliotųsi darniausi ir seksualiausi santykiai pasaulyje. Aš apie „The Kills“ ir solidų amerikietės vokalistės Alison Mosshart flirtą su anglų gitaristu Jamie Hince. Atmintyje plykstelėjo 2013-aisiais matytas Dave‘o Gahano ir Martino Gore‘o iš „Depeche Mode“ šokis – organika, kurią labai malonu stebėti ir analizuoti; natūralumas, kurį geba išgryninti toli gražu ne kiekviena muzikos grupė. Banalus epitetas, bet vokalistė – tikra femme fatale – scenoje trūko tik chopper‘io ar juodo Pontiac Firebird. „The Kills“ pažįstu menkai (daug prasčiau nei „Radiohead“), bet „Doing It To Death“ net ir iš manęs ištraukė klasikinį pėdos mušimą į taktą, o negatyvo filtru išblukinti filmuojami koncerto vaizdai tik sustiprino ore tvyrojusio dešimtmetį brandinto viskio ir brangių cigarilių kvapo koncentraciją.

Kiek simboliška – 1994-aisiais gimiau aš, gimė ir „Foo Fighters“ – būtent jiems ketvirtadienį priklausė pagrindinis main scenos laikas. Prieš kiek daugiau nei savaitę pirmą kartą aplankę Baltijos šalis ir ten skėlę 3-jų valandų pasirodymą, amerikiečiai sau išsikėlė savotišką kartelę. Dėl šiek tiek po vidurnakčio pasirodysiančio G-Eazy peršokti pastarąją grupė neturėjo galimybės, tad buvo smalsu sužinoti, kaip „Foo Fighters“ tvarkysis su fanų lūkesčiais ir primestais laiko rėmais. Frontman‘as Dave‘as Grohlas pradėjo atsiprašydamas dėl kiek užtrukusio sugrįžimo į Lenkiją (grupė čia koncertavo 2015-aisiais – tos pačios Baltijos valstybės siunčia linkėjimus), tirada visą koncertą skambėjusių „oh shit“ (neveltui kitas amerikiečių pseudonimas yra „The Holy Shits“) ir aštuntus metus nuo išleidimo skaičiuojančiu kūriniu „All My Life“. Publiką jungęs dagtis pagavo kibirkštį ir smilko viso, dvi valandas trukusio pasirodymo metu. Šalia stovėjęs Karolis taikliai prasitarė, kad dabar aišku, kaip ir kodėl amerikiečiai Latvijoje grojo tris valandas. Yra koncertai, yra pasirodymai ir yra pastarųjų sintezė – būtent pastarąją gvildeno „Foo Fighters“. Gana anksti nuskambėjusi daina „The Pretender“ truko bene du kartus ilgiau – Dave‘as, paklausęs ar publiką mėgsta rokenrolą, kūrinio antroje pusėje atsirandančią gitaros solo partiją pratęsė keliomis minutėmis taip užkurdamas savotišką jam‘ą. Per grupės narių prisistatymus aidėjo „Queen“ ir Alice Cooper dainų ištraukos, o „Foo Fighters“ vokalistas komplimentus dalino ne tik būgnininkui Taylorui Hawkinsui, kuris irgi yra įstabi persona, bet ir publikai – „Oh, I see you like clapping very much. People, you‘re crazy.“

Turiu galvoje tai, kad net nemokėdamas kas antro kūrinio žodžių, mėgavausi grupe nuo pirmos iki paskutinės minutės – „Foo Fighters“ buvo ne tik muzika, bet ir procesas bei reiškinys. Atlikę, kaip Dave‘as sakė, ne taip ir dažnai grojamą „Skin and Bones“, po to – dar neišleistą kūrinį „La Dee Da“ kartu su Alison Mosshart, „Foo Fighters“ pasirodymą baigė su šviežiena „Run“ ir klasikiniais „Best of You“ (į „The Pretender“ panašus scenarijus – truko kelis kartus ilgiau) bei „Everlong“. Beje, duetas su Alison buvo visiškai crazy – pynėsi į vieną mikrofoną priedainį dainuojančių atlikėjų plaukai – toks atstumas buvo tarp jų. Tiesa, Dave‘as vokališkai visiškai užgožė kolegę iš „The Kills“ – girdėti pastarąją sekėsi prastai, tačiau vaizdas buvo priceless. Pažadėjusi, kad gros tol, kol leis sveikata, grupė atsisveikino draugišku pasišaipymu iš „Radiohead“: „I heard „Radiohead“ played for 6 hours last night. We‘d love to do that too but we also have something to do in life.“ Kalbant apie publiką, ši ne tik puikiai reflektavo visas 120 minučių, bet ir deramai suprato, kad biso nebus – nuojauta kužda, kad anksčiau ar vėliau lenkai džiaugsis dar ne vienu amerikiečių vizitu.

Nors „Open‘er“ yra labiau į roką, o ne elektroniką orientuotas festivalis, vardų iš pastarosios lauko selekcija buvo fundamentalus motyvas čia sugrįžti. Jei trečiadienį gana abejingu žvilgsniu palydėjau Arca, tai ketvirtadienio naktį susipažinau su pirmuoju iš didžiojo elektronikos trejeto – danu Trentemøller (čia, beje, tikra Anderso pavardė). Pirmasis įspūdis – identiškas 2016-ųjų Caribou pasirodymui – tikiesi vienos personos prie kalno technikos, o gauni du gitaristus, trečią gitarą valdančią vokalistę, būgnininką ir patį atlikėją (prie kalno technikos). Garsų amplitudė – plati: nuo tykaus ambient iki trankaus indietronica žanro, ilgainiui peraugančio į subtilų techno. Gyvas pasirodymas su akomponuojančia grupe – kelis kartus stipresnis už atlikėjo įrašus – ir nebūtinai intensyvumo aspektu. Introvertiškas, melancholija persunktas „Miss You“ Gdynėje prarado savotišką plokštumą ir nuskambėjo kitaip. Įrašas – lyg viena didelė atvira svetainė, apsupta dešimties ankštų, nelabai svarbių, bet vis tik kažką talpinančių užrakintų kambarių; gyvai atliekamas kūrinys – identiškai išplanuotas, bet sulaužęs visas spynas ir išspyręs visas duris. Ar palūžau, nufilmavau „Miss You“ ištrauką ir pastarąją nusiunčiau senai simpatijai klausdamas, kaip vadinasi kūrinys? Taip. Tuo tarpu judresni Trentemøller kūrybiniai pluoštai, tokie kaip „Moan“, taip pat įgavo naujų atributų – ypatingai jų kulminacijos. Pastarosios sprogo netikėtomis noise‘o salvėmis, o šios, persipynusios su epilepsiją net ir ne epileptikui galinčiomis sukelti šviesomis, tapo vientisu ir nenutrūkstamu ekstazės pojūčiu. Penktadienį pabudau nuo šalia mano palapinės einančių lietuvių ištartos frazės – „Trentemøller buvo koma.“ Pakėlęs galvą impulsyviai surikau: „Pritariu!“. Ir išties – tos 90 minučių buvo mane labiausiai dominančios festivalio linijos pradinis taškas.

Penktadienis: nuo vienos raidės kuriozo iki antrus metus iš eilės stebinančių Islandijos pulsų

Minėto taško, panašu, neužteko, kad Gdynę apgaubę apokaliptinė niūri debesų paklotė prasiskirtų – penktadienis tirpo vis nuožmesiuosne krituliuose, vis dažniau pagrindinės scenos ekranuose tekdavo išvysti, kad atlikėjai vėluos dėl organizatorių jurisdikcijai nepaklūstančių dėsnių. Suvaldyti jų negalėjo ir amerikietis Mac Miller, tačiau lietus pastarajam nelabai ir rūpėjo. Atrodė, kad reperis nusispjovė į bandymus laukti šviesesnės (literally) akimirkos, čiupo mikrofoną, pats scenoje įsijungė instrumental‘ą ir pradėjo pasirodymą su kūriniu „Brand Name“. Vienam skęsti didelėje scenoje ir gigantiškame lauke tokiu oru – tikrai ne best day ever, tačiau Mac Miller, sulaukęs pastiprinimo prie DJ pulto, sklandžiai motyvavo ne tik save, bet ir klausytojus – erdvė akivaizdžiai pildėsi margais lietpalčiais. Nors amerikietis atliko tik 10 kūrinių, „Best Day Ever“, deja, sulaukti nepavyko – antrąją koncerto dalį iškeičiau (ir greitai pasigailėjau) į didžiausią festivalio nesėkmę ir kuriozą.

Patyriau neatidžiai išstudijuoto line up‘o kirtį: Gramatik ir „Grammatik“ – du skirtingi dalykai. Pirmasis – slovėnų instrumentinio hiphopo, elektronikos ir trip hop‘o prodiuseris – būtent jį ir tikėjausi rasti „Tent“ scenoje. Deja, radau lenkišką „G&G Sindikatą“ (antrasis pavadinimas) – su pastaruoju, žinoma, viskas gerai, bet po taip greitai nugesintų lūkesčių ilgiau palapinėje pasilikti nepavyko. Lenkijoje „Grammatik“ yra kultinė grupė, klijavusi vietinius hiphopo kanonus, 2008-aisiais iširusi ir po beveik dešimtmečio susirinkusi dar vienam koncertui „Open‘er“ proga – tai intriguoja, tačiau nepakankamai, kad nuplautų su isterišku juoku susiplakusį nesėkmės kartėlį. Reziumuodamas galiu pasakyti tik tiek, kad sekantį pusvalandį galvoje intensyviai kartojau – „Even one letter matters.“

Ilgesnei reabilitacijai nebuvo laiko – į „Alter“ sceną lipo amerikietis JMSN. Būtent į jį išmainiau repuojančius rokerius „Prophets of Rage“. Sentimentų nei pastariesiems, nei „Rage Against The Machine“, nei „Audioslave“ nejaučiu, tad potenciali dilema taip ir nepasiekė mano galvos. Kita vertus, būtų buvę smalsu pamatyti ir išgirsti „House of Pain“ „Jump Around“ ar Chris Cornell tribute. Grįžtant prie JMSN (gana paini raidžių seka, klydo net VJ) – jis yra kažkas tarp Jėzaus Kristaus ir Justino Timberlake‘o. Unikumas ir keistuolis, bet dėl to ne bauginantis, o atvirkščiai – keliantis susižavėjimą ir smalsumą. Soul‘as, alternatyvus R&B ir bene visose dainose dominuojanti meilės tematika „Alter“ sceną beveik pavertė į didelį miegamąjį, o pakankamai nestandartinės Christian Berishaj plastikos išraiškos buvo nuolat lydimos šūksnių. Atlikėjas net yra sukūręs savo šokio judesių tutorial‘ą, nors vieno vaizdo įrašo išskirti nederėtų – visi jie savitai žavūs. Kad ir dainos „Score“ pervy vaizdo klipas – nesakykite, kad nespaudžia šypsenos. Arba dar: 2016-aisiais JMSN „Twitter“ paskyroje paskelbė savo tikrą telefono numerį – sunku įsivaizduoti, kiek žinučių jis sulaukė. Dar sunkiau patikėti tuo, kad muzikantas iš tiesų atrašinėjo į tokius klausimus, kaip „Skittles“ ar M&M’s?“ (atsakymas – „sour „Skittles“). Nors valandą trukusio pasirodymo viduryje vis ta pati pulsuojanti romantika ar vietomis pernelyg monotoniška lyrika pradėjo migdyti (kaip ir minėjau – didelis miegamasis), pabaigoje kartu su publika dainuoto „‘Bout It“ išskirtinos energijos šuorai pasiekė ir mane. Bičas iš kažko, kas susideda iš praeities, ateities ir kitos planetos – ne kitaip.

Temstant saldus meilės naratyvas persipynė su mechaniško geismo detalėmis – pagrindinėje scenoje pasirodė turbūt didžiausią 120 tūkstantinės auditorijos dalį suviliojęs The Weeknd. Prisipažinsiu – Abelis Makkonenas Tesfaye yra guilty pleasure, o jo tamsus R&B – modernus mazochizmas. Klausaisi ir jautiesi keistai, galbūt net kyla specifinis gėdos jausmas, bet klausaisi. The Weeknd su pačiais pirmaisiais kūriniais „Starboy“ ir „Party Monster“ paneigė mano išsikeltą hipotezę, kad kanadiečio pasirodymo siužetas gali būti panašus į 2016-aisiais festivalyje koncertavusio Pharrell Williams scenarijų, kai atlikėjo live‘as slėpėsi net ne studijinių įrašų šešėlyje, o drėgname rūsyje. Tikrai ne – Abelis yra talentingas, tiek kalbant apie jo vokalą, tiek apie visą „XO“ kultą. Vėlyvą penktadienio vakarą publika džiaugėsi 18 kūrinių – nuo „Wicked Games“ ar „Often“ iki šešių dainų iš naujausio albumo „Starboy“. Tiesa, žodis „džiaugėsi“ – pernelyg pozityvus. Klausytojų buvo apstu, tačiau ta galybė man pasirodė velniškai vangi ir, kaip rašė Karolis Vyšniauskas, gyvą koncertą pasirinkusi stebėti ne taip jau ir gyvai – telefono ekranuose. Pačiam The Weeknd feedback‘o lyg ir užteko (dešimtį kartų nuskambėjo meilės Lenkijai prisipažinimas), bet žvelgiant iš šono publika priminė visą dieną vyravusį orą.

Abelio paprastumas man buvo kiek netikėtas ir šioje vietoje iškilo klaustukas – patinka man tai ar ne. Primityvi žmogiška perspektyva skatina pakelti kepurę: gyvenimu gatvėje bei psichoaktyviais klystkeliais prasidėjusi ir vieta ant ryškiausių šių dienų atlikėjų pjedestalo pasibaigusi epopėja neišbarstė The Weeknd nuoširdumo. Kita vertus, kaip klausytojas pasigedau gyvuliškos, vulgariais instinktais persmelktos emocijos. Tos, kurią jauti žiūrėdamas filmą „Shame“, tos, dėl kurios kūrinys „Can‘t Feel My Face“ turbūt yra paskutinėje vietoje. Būtent šis intymumas bei iš jo kylančios savirefleksijos yra kabliukas, ant kurio reguliariai kimbi ir niekada nepasimokai, būtent šis pojūtis ausinėse pasilieka, o šalia šešiasdešimties tūkstančių žmonių išgaruoja. Beje – pamatęs „Radiohead“ koncerto vizualizacijas maniau, kad pastarųjų barjero neperlips joks sekantis pasirodymas. Turbūt ir neperlipo, bet konkurentų išties atsirado – tarp pastarųjų ir The Weeknd. Fejerverkai, iššovę su paskutinių dainų priedainiais, gal ir nebuvo ypatingai originalus, bet vis tik gana efektingas finalinis Abelio pasirodymo atributas.

Geri dalykai dubliuojasi – baigiu prie šio dėsnio priprasti. Jei prieš pusmetį susikirto „Open‘er“ ir „Sūpynės“, tai festivalio Gdynėje pabaigoje – berlyniečiai „Moderat“ ir islandai „Kiasmos“. Kadaise plakiau save psichologiniais rimbais, kad drįsau praleisti „Moderat“ pasirodymą Vilniuje, bet šįkart traukti nuo main‘o iki „Tent“ scenos po pirmojo vokiečių pusvalandžio pasirinkau laisva valia. Ne, ne dėl to, kad būtų buvę prastai – atvirkščiai, „Moderat“ skambesys vėl leido pajusti skalsios elektronikos sukeliamus šiurpulius ir vibracijas visame kūne. Tarp kūrinių iš naujo albumo „///“ įterpti „A New Error“ ir „Rusty Nails“ skrodė tamsą – nors pastarieji tiek kartų sukti ir girdėti, bet tą akimirką atrodė, jog jų klausau pirmąkart. Scenos ekranuose plaukiojusios hipnotizuojančios grafinės rankos tik stiprino į vieną darinį susiplakusių endorfinų ir liūdesio sintezę.

Vis tik „Kiasmos“, antrieji iš minėtos festivalio elektronikos trejybės, man turbūt buvo laukiamiausias „Open‘er“ vardas, tad nusprendžiau prie „Tent“ scenos būti bent 20 minučių anksčiau. Į eterį vėl prašosi savotiški sutapimai – tiek 2016-aisiais, tiek šiais metais į pirmąsias eiles broviausi tik po vieną kartą, bet abu kartus – pas islandus (prieš vienerius metus lankiau „Sigur Rós“). Turbūt patvirtina, kad Islandija, bent jau man, yra unikalus meno ir kultūros lopšys. Kalbant apie „Kiasmos“ – tai minimal, eksperimentinio techno duetas, sudarytas iš elektronikos grupėje „Bloodgroup“ prie sintezatoriaus ir mikrofono stovinčio Janus Rasmussen ir itin talentingo multiinstrumentalisto Ólafur Arnalds. Islandai, priklausantys vienai labiausiai mėgiamų įrašų kompanijų „Erased Tapes“, žavi gebėjimu derinti jautrų, lengvą, emocingą klavišinių ir styginių instrumentų skambesį su aštriabriauniais, industriniais elektronikos krūviais. Intensyvi, bet toli gražu ne sausa ir jausmo nepraradusi šokių muzika. Tokia, kuri materializuojasi ne tik bukai judančiomis kojomis ir tuščia galva, bet sparčiu minčių srautu ir dialogu su savimi. Esu ne kartą klausęs dueto set‘ų įrašų iš „KEXP“ studijos bei festivalio „Sónar“, tad, neslėpsiu, pribloškiančių netikėtų naujienų neišgirdau. Paprasčiausiai buvo velniškai malonu gyvai jausti tai, ko ilgą laiką gebėjau užčiuopti tik gaires. Pasirodymo apogėjus, žinoma, buvo „Bent“, prapliupęs karštomis geizerių srovėmis. Įsijunkite kūrinio įrašą – prieš paskutinį drop‘ą prabylantys styginiai instrumentai talpina tą nematomą, bet jausmų sklidiną materiją. Emociją, kuri gniuždo ir tuo pačiu kelia tave į viršų. Pabandykite įsivaizduoti, kokia euforija aplanko būnant nors ir maža, bet vis tik būnant šio organizmo dalimi. Penkių minučių pertrauka – dabar literally kratau galvą. La grande bellezza. Takk, Iceland – ne tik už pripažintą Lietuvos Nepriklausomybę, geizerius ir „Sigur Rós“.

Beje, islandams skambėjo bene ilgiausios ovacijos visame „Open‘er“ – susirinkusi publika dėl papildomų penkių pasirodymo minučių tą akimirką turbūt būtų įsigijusi po antrą festivalio bilietą. Tuo tarpu „Kiasmos“ buvo gana kuklūs, bet nuoširdūs, žodžiu, islandiški – Janus ir Ólafur į sceną sugrįžo kiek pasimetę – dešimtis nusilenkimų galiausiai nuramino klausytojus. Gal tik kiek komiška – kol vyko soundcheck‘as ir atlikėjai derino aparatūrą, susirinkusieji, atrodo, juos ignoravo – gal tik aukštyn pakilo vienas kitas telefonas. Užteko palapinėje išjungti šviesą ir erdvė prabilo šūksniais bei aidais. Pastarieji palydėjo trečiąją „Open‘er“ dieną – po „Kiasmos“ pasirodymo patraukiau link turbūt nebe Gdynėje, o Reikjavike stovinčios palapinės.

Šeštadienio psichodelika: elektroninėje geometrijoje finalinius taškus sujungęs Nicolas Jaar

Paskutinė festivalio diena, šeštadienis, leido kiek atsikvėpti – domino tik vėlai vakare grosiantys anglai „The xx“ ir „Open‘er“ bei minėtą elektronikos trikampį uždarysiantis Nicolas Jaar. Ilsėdamasis tik kelis prašalaičius ir vandens paukščius glaudžiančiame paplūdimyje, iš kurio atsiveria vaizdas į neaiškią Baltijos jūroje stūksančią betoninę konstrukciją, primenančią apleistą naftos gavybos platformą, mąsčiau, kaip sklandžiai apsisukau taip ir neįsigijęs nei lietpalčio, nei guminių batų. Merfio dėsnis, panašu, mane išgirdo – kelionėje nuo palapinės iki festivalio zonos užklupo liūtis, tad teko suktis iš kiaurai permirkusios padėties: šlapius skudurus nusimesti, o vienintelę likusią sausų kojinių porą, prieš aunantis vandeningus batus, įvilkti į polietileninį imunitetą suteikiančius maišelius. Suveikė, bet pamoka ateičiai – išmokta.

„The xx“ pasirodė šauniai. Jau pirmieji „Intro“ akordai maloniai šiurpino, o kūrinių selekcija leido braidyti tiek senesnės („Crystalised“, „VCR“, „Infinity“, „Fiction“), tiek naujausios („I Dare You“, „On Hold“) kūrybos kloduose. Pasigedau tik „SeeSaw“ ir „Stranger in a Room“ (taip, tai Jamie xx kūriniai, bet nedidelė viltis vis tik ruseno). Dar vieni žavūs keistuoliai – lyg ir kuklūs, lyg ir ekstravertiški. Veikiausiai tiesiog tikri – sunku Romy Madley Croft ir Oliverio Simo emocijas, kūno kalbą laikyti pasirodymo kaukėmis – „We‘re from the land of rain. If you‘re OK, we‘re OK.“ O publika laikėsi daugiau nei gerai – pilantis lietus tik stiprino „The xx“ transliuojamą emociją ir buvo laiku bei vietoje atsidūręs puikaus scenos apšvietimo papildymas. Veidrodžiais užpildytas stage‘as ir tarp jų blyksinti šviesa bei dūmų sieną skrodžiančios lazerių projekcijos nežavėti negalėjo – garsų ir vaizdų darna sukurpė dar vieną įstabų reginį. Supratau, kad Romy ir Oliverio vokalai man yra vieni gražiausių visame muzikos lauke – kimūs tonai, susilieję su unikalia „The xx“ boso linija bei indie skambesiu, galvoje maloniai dilgčiojo it akupunktūra (tiesa, nežinau, ar pastaroji yra maloni). Ir dar keistas, gal net kiek komiškas, bet grupei išskirtinai tinkantis šokis su gitaromis! Sunku būtų jų nemėgti.

Atskirai dera paminėti ir Jamie xx – nors ir slėpdamasis kolegų užnugaryje, Jamesas tik patvirtino, kad „The xx“ fonotekoje elektronikai atsirado daugiau vietos. Kažkurio kūrinio intro buvo tikrų tikriausias techno – priešaky stovėjęs ne pats blaiviausias vaikinas net išvirto iš klumpių – tikrąja šio žodžių junginio prasme. Trijulė koncertą baigė daina „Angels“ – tyras, švarus lapas – tabula rasa. Įsimylėjeliai švelniai glaudėsi prie antrųjų pusių, o vienišiai siuntė savo širdis visomis pasaulyje egzistuojančiomis kryptimis.

Viena ausimi paklausęs iš Naujosios Zelandijos atvykusios Lorde, nusprendžiau, kad prie pagrindinės scenos ilgai nelukūriuosiu: taip – nuoširdu, taip – individualiai ekspresyvu, bet tuo pačiu ir taip – mano skoniui nykiai blankoka. Sudėti paskutiniuosius 2017-ųjų „Open‘er“ taškus nužingsniavau vėjų blaškomu lauku iki favoritine tapusios „Tent“ scenos, kur jau rikiavosi laukiantys Nicolas Jaar eksperimentinės psichodelikos. Čilietiškų ir amerikietiškų šaknų turintis atlikėjas pasirodymą pradėjo visiškoje tamsoje ir susirinkusią publiką tikrino bene penkiolikos minučių trukmės slogiu atmosferiniu ambient noise‘u. Melancholiškos nirvanos paveikslas po truputį įgavo naujų spalvų ir tonų – prikaustė tai, kaip atlikėjas skaitosi (arba nesiskaito) su susirinkusiaisiais. Paniręs į trippy vizualizacijas, Nicolas Jaar auditorijai, neskaitant dainų, netarė nė žodžio viso set‘o metu. Retkarčiais „Tent“ sceną blaškydamas intensyviau nei už jos ribų likę vėjai, muzikantas tease‘ino ir akimirksniu grįždavo prie ramesnių elektronikos gūsių. Nicolas be jokių abejonių galėjo išnešti viską aplinkui, dalis publikos to net laukė, bet tai būtų buvęs ne jo braižas – greitai pakeldamas ir dar greičiau nuleisdamas temperatūrą emocijų stulpelyje atlikėjas gludino tamsų eklektišką skambesį. Gyvai sudainavęs „No“, „Three Sides of Nazareth“, „The Governor“ iš naujo albumo „Sirens“ bei „Space Is Only Noise If You Can See“ iš debiutinio dainų rinkinio, muzikantas, nuolat žaidęs bpm dažniu, it teisėjas badė į žmonių ydas. Žinoma, buvo ne vienas, laukęs „Mi Mujer“, bet situaciją valdė ne klausytojai, o Nicolas – neprisirišdamas prie žymiausio savo hito duoklę jis atidavė ne publikai, o įsitikinimams, konceptui, aukštesnei materijai – vadinkite, kaip norite. Buvo velniškai įdomu, savita, unikalu – pranoko ir „LOFTAS“ festivalyje girdėtą jau iširusį alternatyvų atlikėjo projektą „Darkside“. Tamsoje pradėjęs, Nicolas Jaar tamsoje ir pasitraukė – be atsisveikinimų, padėkų ir beletristikos. Vienas tų pasirodymų, kur atlikėjo šaltumas ne absoliučiai žeidžia, o formuoja žavintį kiek asocialaus genijaus įspūdį.

Su Nicolas Jaar 2017-ųjų „Open‘er“ baigėsi – tą liudijo ir greta įsikūrusių lenkų palapinė. Kinematografiškai šmaikštu: gulėjau ant šaltos Gdynės žemės apkabinęs save, o kaimynai, lyg nusimetę klausymo naštą, dėliojo intensyvaus romantinio filmo garso takelio kompoziciją. Nuo 2016-ųjų brolio atsilikęs dėl pravirkusio dangaus streikavusiomis organizacinėmis detalėmis, šių metų festivalis, net ir savo sudėtyje neturėdamas „Sigur Rós“, visus nesklandumus kompensavo įvairialypiu skambesiu, ypatingą ekstazės pulsą suteikdamas su aprašytu renginio elektronikos trikampiu, kurio kiekviena briauna, kiekvienas taškas su manimi kūrė savitą santykį ir įsirėžė į atmintį, pojūčius ir emocijas. Ir tai – tik muzikinė „Open‘er“ pusė: neaptartos liko teatro scenos ir kino salė (tokių atributų lankymui dar jaučiuosi nepakankamai subrendęs / pasenęs), dizaino mugė, vinyl shop‘as, šimtas skirtingų virtuvių ir dešimtys papildomų klubinių erdvių. Tiesa, pastarosios toli gražu nėra privalumas – draskė širdį matant, kad kažkas „Radiohead“ pasirodymą keičia į latino motyvus „Laukinių vakarų salūną“ primenančioje EDM irštvoje. Beje, bent penkis kartus girdėtas „Kollektiv Turmstrasse“ kūrinio „Sorry, I‘m Late“ Solomun remix‘as piršo mintį, kad gal derėtų prisišaukti patį Solomun, o ne penkis sausus vietinius didžėjus. Žinoma, tai tik nereikšmingos smulkmenos, absoliučiai nedirginusios ir visiškai paskendusios aprašytų muzikinių reiškinių kontekste.

Iš pažiūros atskalūniška kelionė kristalizavosi į vieną įsimintiniausių festivalinių potyrių, kuriame vietos radau tiek savo mintims, tiek socializavimuisi; kuriame ne tik klausiausi, bet ir susigrąžinau saviedukacijos poreikį ir norą išgirsti ne pavienius kūrinius, o ištisas diskografijas; kuriame reflektavau ne tik aplinką, bet ir brandinau vidiniame monologe / dialoge gimstančias savirefleksijas. Atsisveikinu su viltimi, kad kelis kartus prajodytas ristūnas į Gdynę nuneš dar kartą; su viltimi, kad 2018-aisiais Kosakovo oro uosto laukuose ieškosiu ne elektroninio trikampio, o daugiau susikirtimo taškų turinčios geometrinės figūros; su viltimi, kad kažkas dar skaito šį sakinį. Dziękuję, Polska.

Renginyje lankėsi ir vertino Kristupas Naraškevičius, fotografavo Mantas Daleckis.














© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By