Naujienos > Muzikos naujienos

ALBUMO RECENZIJA | Steven Wilson išsigryninimas naujajame album...

Paskelbta: 2017-08-23 17:03
ALBUMO RECENZIJA | Steven Wilson išsigryninimas naujajame albume „To The Bone“
Albumo „To The Bone“ viršelis [Steven Wilson nuotr.]
Pastaruosius kelis metus progresyviojo roko pasaulis iš esmės sukosi apie vieną britą, tokį Steven Wilson, prieš kurio du itin konceptualius ir profesionalius įrašus „The Raven That Refused to Sing (and other stories)“ bei „Hand. Cannot. Erase.“ visi kiti šio žanro muzikantai praktiškai liko šešėlyje, o kai kurie fanai net po beveik dešimtmečio nesugeba susitaikyti su mintimi, kad senojo Wilson‘o projekto „Porcupine Tree“ (čia į diskusijas, ar tai buvo vieno žmogaus grupė, nesileisiu) nebėra ir nebus (įvyko negrįžtama transformacija), tai belieka tik įsivaizduoti, kokia šio muzikanto didelė įtaka yra šių dienų sofistikuoto (kaip vadina pats Steven‘as) roko klausytojams. Vis dėlto visa ta idilė šiek tiek apkarto 2016-ųjų rudenį, kai minėtieji du Wilson‘o įrašai tapo auksiniais ir faktas, kad prie to albumo prisidėjusiems muzikantams Guthrie Govan‘ui ir Marco Minnemann‘ui nebuvo apie tai pranešta, perpildė taurę ir taip įtemptuose grupės santykiuose – šiedu nusprendė nebetęsti darbo su Wilsonu, o likti be dviejų muzikantų, kurie vadinami vienais geriausių savo amato atstovų, yra visgi šiokia tokia netektis. Tačiau po mažiau nei metų išleisdamas naują albumą „To The Bone“ Wilsonas pademonstruoja savo universalumą – čia pagrindinė kūrybinė jėga buvo jis pats ir dėl to, kad neteko dviejų žymių vardų, jis visiškai nesivargino, nes ir be jų yra krūva muzikantų, su kuriais galima atlikti puikią muziką.

Žinoma, „To The Bone“ visgi yra kitokio kalibro darbas ir minėtasis likimo vingis su tuo neturi nieko bendro – iškeisti konceptualią ir technišką muziką į melodišką pop muzikos / roko asorti, inspiruotą tokių „progressive pop“ stiliaus atstovų kaip Peter Gabriel, Kate Bush arba „naujosios bangos“ grupių „Talk Talk“, „Depeche Mode“, „Tears for Fears“, buvo tik Steven‘o asmeninis apsisprendimas, greičiausiai atsiradęs prieš visus techninius sąstato pokyčius. Ir pati albumo koncepcija pasuko link to, dėl ko šiais metais buvo aptarinėjami ir „Depeche Mode“, ir naujasis bei ilgai lauktas „Pink Floyd“ flagmano Roger‘io Waters‘o solinis darbas — politinių / socialinių aktualijų, tokių kaip terorizmas, politikų žaidimai ar pabėgėlių krizė. Kita vertus, ar šie pokyčiai rodo nutolimą nuo paties Wilson‘o kūrybinių šaknų, nuo pirmųjų keturių jo albumų ar veiklos su „Porcupine Tree“? Čia yra kryptinis klausimas, į kurį ir pats sau, ir kitiems norėčiau atsakyti, todėl čia recenzija nusuka į pačią šerdį („to the bone“) — albumo turinį.

Bet pirmiausia, albumo viršelis, kuriame pasitinka iki tol nematytas vaizdas — raudoname fone mėlynas Steven‘as apnuogintais pečiais bei užmerktomis akimis. Pati šio vaizdo figūra komentavo, kad tai reiškia bebaimišką (nors žodį „fearless“ kritikai Wilson‘ui taiko jau nuo akmens amžiaus) kūrėjo atsiskleidimą publikai. Panašu, kad tai visai neblogai sudera su paties turinio kontekstu ir kalbant apie tuos dažnus ir neįdomius viršelius, kur žvaigždės vaizduoja save, tai šitas atvejis yra išimtis tiek dėl to, kad Wilson‘as apskritai to niekad nėra daręs, tiek dėl to, kad vizualiai ryški raudona ir ryški mėlyna gražiai kontrastuoja ir „žiūrisi“.

Nors pats autorius apie šį albumą kalba komentuodamas atskiras dainas, aš šįkart nepažeisiu savo amato tradicijų ir pirmiausia išsikalbėsiu apie tekstus, o po to parašysiu apie muziką, nes dėstymas apie atskiras dainas išsklaido bendrą albumo kontekstą ir neleidžia padaryti visam albumui galiojančių išvadų. Šįkart Wilson‘as grįžta prie įprastos albumo struktūros (praeiti du jo įrašai buvo konceptualūs albumai), 11 tarpusavyje ne per daugiausiai besirišančių dainų, bet galima išskirti kelias tematines grupės: dainos apie meilę, dainos apie socialines / politines aktualijas ir dainos, kurios netelpa į minėtąsias dvi kategorijas.

Pirmajai grupei galima priskirti tris tekstus: „Pariah“ yra dueto tipo daina, kur vokalo partijas ir atlieka vyras (Steven Wilson) ir moteris (Ninet Tayeb) ir čia vyriškas personažas yra negatyvas: „I‘m tired of days to come / I‘m tired of yesterday“, suprask, žmogus, kuriam atsibodo gyventi, o moteriškas personažas bando suteikti pozityvo: „So the day will begin again / take comfort from me.“ Antrasis tekstas yra trumpoji „Blank Tapes“, kuris irgi atliktas Wilson‘o ir Tayeb. Autorius čia pateikia komentarą, kuris padeda suvokti „tuščios juostos“ metaforą: kasetės kiek anksčiau būdavo simbolinė dovana savo antrajai pusei (dabar galbūt „Spotify“ playlist‘ai?), tai tuščia juosta yra metafora apie niekad neįvykusius, nerealizuotus santykius. Ir trečioji yra „Song of I“, atlikta su šveicare Sophie Hunger — šioje dainoje nėra dueto struktūros, du vokalai savo partijas atlieka vienu metu, o pagrindinė dainos idėja: meilės jausmas yra per žingsnį nuo destrukcijos, kada žmogus gali pamiršti tiesiog viską, bet tik ne tą, kurį myli.

Antrajai kategorijai (socialinės / politinės aktualijos) priklauso penki tekstai. Titulinė „To The Bone“ yra apie tiesą, jos lankstumą, t.y. kas vieniems yra tiesa, kitiems gal ji nebūtinai teisinga, manipuliavimą ja („we‘re driven through the smoke“, „Down through every fairy story / Built to keep us broke“), tiesos „absoliuto“ nebuvimą ir jo ieškojimą („to the bone“ ir yra pati šerdis, pati esmė). „The Same Asylum as Before“ yra apie žodžio, pažado įtaką ir jo neišpildymą, negebėjimą išpildyti (čia nukreipta į renkamus politikus), kas palieka visus žmonės tokioj pat „skylėj“, kokioj ir būta. „Refuge“ protagonistas yra pabėgėlių stovyklos („Here in the wreckage / the winter is hard“) gyventojas, esantis beviltiškoje situacijoje („There‘s nowhere else I can go / So I stay“, „And if you ask me again / Is this life? / I don‘t see I have a choice“), besiviliantis rasti savo nuolatinę vietą pasaulyje („And search for a place you can breathe again“). Pabaigoje nuskamba nuoširdus klausimas šios situacijos kaltininkui: „But will you give back to me now / What you stole?“ Jei „Blank Tapes“ yra sutrauktas į vieną metaforą, tai „Refuge“ tekstas visiškai atvirkščias — tiesmukiškai naratyvus, tačiau išlieka nuoširdus ir vaizdus. „People Who Eat Darkness“ yra pirmasis tekstas terorizmo tema — apie visiškai į visuomenę įsiliejantį ir jokių įtarimų nekeliantį žmogų („I walk my son to school / And I seem to have the same problems as you“), kuris gali būti ekstremistas („We want you to ignore / The people who eat darkness from next door“), o dėl savo poelgių kaltinąs „normalius žmones“ („Do tell me how to live / Then you feed me with your poison till I‘m sick“). Kitas tekstas terorizmo tema yra „Detonation“ (iš pavadinimo nesunku nuspėti, ar ne?) — apie teroristą, kuris remiasi religiniais įsitikinimais, deja, savaip iškraipytais („Great God, I don‘t believe in you / But still I will do what you want me to“), gana tiesmukiškai reiškiantis savo ambicijas („They laugh and sneak as they know you‘re weak / But I‘ll make them pay with an IED“).

Galiausiai, liko trys tekstai, kurių neišeina taip lengvai įkišti į kažkokią kategoriją. „Nowhere Now“ tekste reiškiamos dviprasmiškos pozicijos: iš vienos pusės žmonija regresuoja („We move backwards now / At the speed of sound“), kenkianti visumai, gamtai („Too much time to kill / Too much wasted air“), bet iš kitos pusės, iš tos pačios visumos perspektyvos į Žemę, gyvenimą Žemėje žvelgiama kaip į oazę kosmoso dykumoje. „Permanating“, kaip komentuoja autorius, yra grynas džiaugsmas, ko paprastai nebūna melancholiškoje Wilsono kūryboje. Iš esmės daina yra apie norą sustabdyti, „įsirėminti“ tobulą džiaugsmo momentą. Paskutinė albumo daina „Song of Unborn“ yra savotiška prakalba dar negimusiam vaikui apie egzistavimą Žemėje: iš vienos pusės žmonija stagnuoja, gal net regresuoja, viskas blogai ir galbūt jis nenorėtų gimti tokiame pasaulyje, tačiau viską nusveria pats gyvenimo, gebėjimo jausti ir džiaugtis faktas.

Po šitų ilgų apibūdinimų norisi padaryti kelis išvadinius pastebėjimus. Pirmiausia, Wilson‘o kūryboje, po visų tų melancholiškų „varnų“ ar dar niūresnių „Hand. Cannot. Erase.“ koncepcijų gerokai išaugo pozityvumo faktorius (visi trys tekstai iš praeitos pastraipos puikiai įprasmina šį teiginį), todėl tekstuose nuotaikų pluoštas daug įvairesnis nei ankstesniuose albumuose, taip pat savotiškai žavingas sprendimas yra kalbėti apie aktualijas. Wilson‘as pats teigė neįsivaizduojąs, kaip menininkas gali išvengti aktualijų atvaizdavimo savo kūryboje. Jo tekstai galbūt neturi tokio agresyvaus, kritiško ir nihilistinio tono, koks išvystytas „Depeche Mode“ ar Roger‘io Waters‘o naujųjų albumų tekstuose, bet aprėpiamas problemų spektras (politikai, jų kalbų bei tiesų problematika, pabėgėlių krizė, ekstremizmas) yra platus ir skamba turtingiau nei, tarkim, Martin‘o Gore‘o negailestingas „We‘re fucked“ „Depeche Mode“ dainoje „Fail“. Ir nemanau, kad šiame albume eilių metaforiškumas nukentėjo, nes Wilson‘as niekada nepasižymėjo sofistikuotos poezijos galiomis. Vadinasi, lyrinė albumo pusė išlieka tikrai įdomi bet kokio kalibro klausytojui.

Stopkadras iš „Song of I“ vaizdo klipo [YouTube nuotr.]

Stopkadras iš „Song of I“ vaizdo klipo [YouTube nuotr.]

Dabar reiktų pakalbėti šiek tiek apie muziką. Nors Steven Wilson visada buvo vertinamas pirmiausia kaip progresyviojo roko atlikėjas („Fear of a Blank Planet“ ir „In Absentia“ su „Porcupine Tree“ arba „The Raven that Refused to Sing“ iš solo repertuaro yra tiesiog monumentalūs pavyzdžiai), tačiau jis draugavo ir su eksperimentiniais, netgi elektroniniais skambesiais dar „Porcupine Tree“ ankstyvaisiais laikais, jo dainose aiškiai rodėsi įprastos pop muzikos struktūros, todėl vertinti vien tik progresyviojo roko standartais jo darbus gali būti klaidinga ir šią klaidą fanai daro klausydami naujojo albumo, nes Steven‘as Wilson‘as, kaip mini daugelyje interviu, su šiuo albumu siekė išsigryninti iki melodijos, iki protingos pop dainos struktūros su savo žinute ir savo akcentu skambesyje, o jį įkvepiančius atlikėjus jau minėjau recenzijos pradžioje. Vis dėlto, šiame darbe stilistinė įvairovė yra dar ryškesnė nei jo ankstesniuose keliuose darbuose – „The Raven That Refused to Sing (and other stories)“ yra absoliučiai išgrynintas progrokas, o „Hand. Cannot. Erase.“ irgi bent 80 procentų yra progroko (kita dalis tenka šiokiems tokiems eksperimentiniams aidams ir pop motyvams keliose dainose). Šiame albume nedrįsčiau apskritai išskirti kažkokio stiliaus. „Permanating“ skamba kaip grynaveislė pop daina (remiantis „ABBA“ sukurtu klasikinės pop dainos skambesiu), „Song of I“ yra daugiau linkusi į elektroniką (o ritmika labiau rokinė nei popsinė), o „Pariah“ jau turi užuominų ir į roko muziką, tačiau šitokio tipo daina Wilson‘ui yra visiškai ne naujiena, paklausykite „Hand. Cannot. Erase.“ arba „Perfect Life“ iš prieš dvejus metus išleisto albumo. „Nowhere Now“ yra absoliučiai subalansuotas poprokinis hibridas, o einant toliau prasideda klasiško melodingo roko teritorija: „The Same Asylum As Before“, „Refuge“, „People Who Eat Darkness“. Šiose dainose yra tikrai įsimintinų motyvų, Wilson‘ui pavyko išgryninti melodiją, tačiau net ir tai nėra kažkas naujo, jei esate klausę „Porcupine Tree“ albumą „Stupid Dream“, išleistą dar kai aš kalbėti ir vaikščioti nemokėjau. „To The Bone“ galbūt jau galime laikyti progresyviuoju roku, o „Detonation“ išvis yra daugybės stilių koliažas: pradedant radiohead‘iškais elektronikos inkliuzais šalia lengvo gitaros skambesio, baigiant beveik džiazine instrumentine partija dainos gale, kur gitara užsunkinama beveik iki metalo lygmenų. „Detonation“ savo skambesiu yra lyg „Ancestral“ dvynė, tačiau kažkodėl gimė dviem metais vėliau (na, medikai, paaiškinkit tokį defektą). O kur dar baladės tipo švelnus skambesys „Blank Tapes“ ir „Song of Unborn“. Stilistiškai Wilson‘as čia tikrai dviračio neišradinėja, tiesiog jis praplėtė savo kelis dešimtmečius kauptą stilistinį spektrą vieno albumo perspektyvoje.

Dainų struktūra yra vienas pagrindinių kriterijų, kuris šio albumo apskritai neleidžia vertinti kaip progresyviojo roko darbo. Daugelis dainų išlaiko standartinį posmas-priedainis šabloną, aišku, kelios dainos gali vadintis „pretenzingesnėmis“: „To The Bone“ dainoje sunku atrasti priedainį, tokio greičiausiai ir nėra, „Refuge“ turi kiek įmantresnę struktūrą: iš pradžių yra dvi charakteringos struktūros (negaliu pavadinti kažkurios iš jų priedainiu, nes jos lygiavertės), o vėliau keičiasi ir ritmika, motyvas intensyvėja, prasprogsta puiki Kollar‘o gitaros solo ir dar yra finalinis ramaus skambesio posmas dainos gale. Net įprasta pop daina „Permanating“ turi labai sumaišytą tvarką, bet bent jau aiškiai atskiriamas posmas ir priedainis. „Song of I“ apskritai yra tik vienas motyvas ir jis yra labai praturtinamas elektroniniais garsais, vietomis imituojančiais ir orkestrinį skambesį, kurie sugeba sukurti įspūdingai įtemptą atmosferą, daina patampa faktiškai naujovišku space roko „imidžu“. „Detonation“ galbūt turi gan klasišką struktūrą, tačiau verta paminėti, kad vyrauja dvi visiškai skirtingos muzikinės temos — viena, toji radiohead‘iška, vyrauja kol Steven‘as atlieka įprastą posmas-priedainis reikalą, o instrumentinėse dalyse vystoma daug intensyvesnė, nors „ant tų pačių motyvų pastatytą“ tema ir tik prieš prasidedant ilgajai partijai antrojoje kompozicijos pusėje Wilson‘o vokalas nepastebimai įsilieja į tą intensyviąją temą. Taigi, iš esmės daugelyje dainų vyrauja standartinė pop dainos struktūra, instrumentinėms partijoms irgi yra skirta standartinė vieta — tarp posmų arba kompozicijos gale, suktybių nėra daug, tuo šis albumas visiškai skiriasi nuo, tarkim, „varnos“.

Instrumentalistų darbas tačiau čia yra ne mažiau žavingas nei ankstesniuose grupės albumuose. Ryškiausiu momentu neabejotinai laikyčiau džiazine boso-būgnų ritmika ir rokišku, o pačiais paskutiniais momentais ir metališku gitaros skambesiu pagrįstą partiją „Detonation“ gale, tačiau yra ir labai atmosferiška, vaizdi „Refuge“ gitaros solo, „The Same Asylum as Before“ vietomis liejasi sunkaus roko skambesiai su labai bliuziniais momentais, taip pat vidurinė „To The Bone“ gitaros solo, kuri labai gražiai ir įdomiai išvystoma. Galų gale, kaip jau minėjau, „Song of I“ tiesiog visa daina yra labai detalizuotas ir kruopštus sintezatorių ir Wilson‘o pianino darbas. Pats kompozicijų vystymas labai kruopštus, nuoseklus: paklausykite kaip gražiai link kulminacijos pakyla „Song of Unborn“ arba kaip įdomiai intensyvėja „Nowhere Now“. Ir labai svarbu paminėti ypatingą motyvą, kurio neturėjo ankstesnieji Wilson‘o albumai — lūpinę armonikėlę, kurį gražiai atsiskleidžia „To The Bone“ pradžioje bei „Refuge“ gale. Taigi, galbūt tokių kompleksuotų ir progresyvių momentų šiame albume mažoka, tačiau Wilson‘o pagrindinė misija šiame albume ir yra neforsuoti kažko iš nieko, o kurti labai melodingą, įsimintiną, vaizdingą, atmosferišką skambesį ir tai jam visai pavyko.

Galiausiai, Wilson‘as mėgsta akcentuoti, kad kruopščiai dėlioja ir atrinkinėja savo kūrinius į albumą, todėl norisi „pranešti“ skaitytojus pro įspūdžius, kuriuos susidarau klausydamas albumo iš eilės: „To The Bone“ yra stiprus opener‘is, vėliau kiek užmaršesnė „Nowhere Now“ (gerai, kad ne atvirkščiai), švelni „Pariah“ ir galingesnė „The Same Asylum as Before“ yra muzikaliai ir tematiškai kontrastingos dainos, todėl jų buvimas viena šalia kitos stiprina klausytojo įspūdį, leidžia greitai virškinti ir sėkmingai įsisavinti albumą (įsivaizduokit dešimt tokių dainų kaip „Pariah“ vienoj vietoj ir pažiūrėsim, kaip virškinsit tokį albumą). „Refuge“ yra tokia hibridinė daina, vietomis sentimentali, vietomis galinga, todėl toks stiprus numeris viduryje albumo yra labai neblogas sprendimas ir iškart po to visiškai kitokia „Permanating“. Po tokios dainos greičiausiai optimalu būtų kažkas melancholiško, taigi, „Blank Tapes“ yra visai „į temą“. Vėlgi, labai skirtinga pora „People Who Eat Darkness“ ir „Song of I“ yra puikioje vietoje, dar vienam instrumentaliai stipriam numeriui „Detonation“ rasta solidi priešpaskutinė pozicija ir emocionaliai stipri „Song of Unborn“ užbaigia albumą. Reziumė: praktiškai ideali dainų rikiavimo tvarka, manau, kad išspaudžiamas maksimalus įspūdis klausančiajam.

Po daugiau nei dviejų tūkstančių žodžių iš pusiau objektyvios pozicijos leisiu sau pabūti subjektyviu ir surikiuosiu savo mėgstamiausias dainas nuo pirmos iki vienuoliktos:

1. „Detonation“ – nes aš visgi mėgstu progroką ir intensyvias instrumentines partijas.
2. „Song of I“ – kruopščiai sukomponuotas kūrinys (man precizika paprastai yra prieš bet kokį saldumą ar melodingumą) ir kuriama savita atmosfera.
3-4. „To The Bone“ ir „Refuge“ – labai vaizdingo skambesio dainos su savais „kaprizais“.
5. „Song of Unborn“ — labai gražiai išvystyta melodija + labai įdomi teksto koncepcija.
6. „Blank Tapes“ — labai graži miniatūra, įspūdingas Ninet Tayeb balsas ir jie gražiai sudera dueto formoje.
7-8. „People Who Eat Darkness“ ir „The Same Asylum as Before“ — sprogstamas ir klasiškas roko numeris kartais yra tiesiog būtinas melomano sielai.
9. „Permanating“ — nes Wilson‘as ir pop muziką kuria labai gerą, estetišką bei įsimintiną, be jokių forsuotų triukų.
10. „Pariah“ — man ši daina blankoka albumo kontekste, turbūt viena iš dviejų šiame albume, kuri man padaryti didelio įspūdžio nesugeba, tačiau patiko dainos finalas.
11. „Nowhere Now“ — per mažai drive‘o šioje dainoje, nei tai estetiškas pop skambesys, nei tai vežantis rokas, kažkokia „genetiškai modifikuota mėlyna braškė“.

Galutinis įvertinimas: Steven‘ui puikiai pavyko sukurti kažką išsiskiriančio iš savo repertuaro, aišku, padaryta tam tikra auka – „paklibintas“ progfanų lojalumas. Bet šitas skambesys galėtų lengvai tapti atlikėjo vizitine kortele ir startu pradedančiajam klausytojui, siekiančiam pažinti Wilson‘ą. Dainos melodingos, kabinančios, neperspaustos, neperkomplikuotos, vaizdingos ir stilistiškai gan įvairios ir panašu, kad Wilson‘as nepaaukojo pagrindinio dalyko — savo kūrybinio braižo, tikriausiai tai ir buvo tik dar stipresnis jo kaip kūrėjo išsigryninimas. Šis albumas man turi pranašumą prieš „The Raven That Refused to Sing (and other stories)“ bei „Hand. Cannot. Erase.“ dėl to, kad užkabino daug greičiau ir efektingiau nepaisant mano „progresyvaus profilio“. Subalansuotas, labai stiprus darbas, įprastoj penkių žvaigždučių skalėj kokių 4,5 tikrai nepagailėčiau.

Albumą perklausė bei recenziją parengė Einaras Sipavičius.










© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By