Naujienos > Muzikos naujienos

ALBUMO RECENZIJA | Klasikiniai progresyvūs "echolyn" vėl džiu...

Paskelbta: 2015-09-22 06:03
ALBUMO RECENZIJA | Klasikiniai progresyvūs „echolyn“ vėl džiugina klausytojus
Naujojo „echolyn“ albumo „i heard you listening“ viršelis [discogs.com nuotr.]
Šių metų liepos 31-ąją dieną pasirodė progresyviojo roko grupės „echolyn“ albumas „i heard you listening“ (informacijos šaltiniai mėgsta kapitalizuoti raides, o aš pateikiu originalią pavadinimo rašybą, kokia yra pateikta ant albumo viršelio). Šio albumo daugiau ar mažiau laukiau, nes „echolyn“ yra gan sunkiai nuspėjama šiuolaikinio progresyviojo roko grupė ir per jos jau ilgą gyvavimo laiką būta visokio plauko įrašų. Labiausiai liūdinantis faktas, kad „echolyn“ geriausi įrašai pasiliko toli toli (kalbu apie „as the world“ ir „suffocating the bloom“, iš dalies ir „when the sweet turns sour“ rinkinys, išleistas jau grupės laikino išsiskyrimo metu), o po pertraukos ir sugrįžimo 2000 metais šiek tiek susivėlė, bet išliko pakankamai neblogi. Galima susidaryti nuomonę, jog „echolyn“ staiga perėjo į visai kitą ritmo (ritminis kintamumas ir poliritmika susilpnėjo po pertraukos) ir skambesio lygmenį: griežtas gitaros skambesys pavirto lengvu, būgnininkas pradėjo mušti monotoniškus ritmus, muzikinės kompozicijos pradėjo labiau tolti nuo progresyvaus maštabiško ir artėti prie bliuzrokinio paprastumo. Ir per pastaruosius 15 metų „echolyn“ bandė viską: ir kiek eksperimentinio tipo „Cowboy Poems Free“, ir stambiaplanį vienos dainos „mei“ ir kiek marilioniškų formų „The End is Beautiful“ ar „Echolyn“, bet, mano nuomone, neįrodė savo geriausios formos, tokios, kokią turėjo prieš 20 metų. Taigi, pasitikėjimas „echolyn“ ateities kūriniais yra šiek tiek kritęs ir štai išeina naujas albumas. Šio apžvalgą šiame straipsnyje ir pateikiu.

Albumo viršelis ir tekstai.


Dažnai „echolyn“ viršeliai būna pacifistiniai peizažai. Šį kartą nenusižengta nuo tradicijos. Ramūs koloritas, spalvos gan pastelinės, lyg būtų akvarelės piešinys. Lengvas dangus ir skraidantys paukščiai virš elektros laidų atspindi praktiškai priešingą dainų tekstams nuotaiką (gal šaltas koloritas gali būti kaip pritemptas argumentas gretinant šias dvi albumo plotmes) ir nejaučiu jokio surištumo su albumo pavadinimu – be analitinio tekstų nagrinėjimo norisi susidaryti išvadą, jog viršelis neteikia jokios žinutės ir objektai tik simboliniai.

Pereinant prie tekstų. Kažkodėl pirma asociacija, atsirandanti atmintyje, tai „Wishbone Ash“ – jų tekstus man teko skaityti ir analizuoti ir aš pažįstu tą klasišką rašymo stilių. Tas pats ir „echolyn“ – alegorijų ir abstrakcijų perkišti tekstai, bandoma kuo labiau simbolizuoti realijas, taigi, echolyn tekstų rašytojai Rėjus Vestonas ir Bretas Kulas yra klasikinio roko poetai. Progroko tekstų autoriams būdingų neįprastų formų čia nesurasi, leksika ir sintaksė atrodo normali, tačiau sunkiausia aiškintis teksto prasmę ir kabinėtis prie „echolyn“ pateiktų simbolių ar kitų meninių tropų. Visuose tekstuose kalbama pirmuoju asmeniu, lyrinis subjektas vaizduojasi esąs menkas (tipinis roko muzikos tekstų subjektas) ir egzistuojantis tik dėl išorinių jėgų („Sound of bees“ bene tinka, nes subjektas atsiskyręs nuo kitų, o jį palaiko bene nostalgiški prisiminimai ir mano interpretacija yra tokia, kad kūrinyje vaizduojamos bitės ir yra subjekto atminties vaizdiniai), kartais išgyvena depresiją ir rutiną („Different Days“), nujaučia galą („All This Time We‘re Given“), jį persekioja negandos, bet esą vilties išlikti („Messenger of All‘s Right“). „Carried Home“ yra romantizuotas tekstas, man net primena lietuvių liaudies dainas tie pirmieji du posmai – apie ją ir jį. Bretas Kulas nevengia fantastinių motyvų (ieškojimai ir bene apokaliptiniai apsireiškimai dainoje „Empyrean Views“, kuri yra kosmosas vien jau tiesiogine prasme). Vienas įdomiausių tekstų yra „Once I Get Mine“, kuriame pirmasis asmuo reiškia abejingumą antrajam ir demonstruoja savo egoizmą (netikiu, kad Rėjus taip gali vaizduoti tik dar stipresnį ryšį tarp dviejų subjektų, vien jau tokios eilutės kaip „It doesn‘t matter what you get“ arba „Your biggest day / It isn‘t mine / So sorry“ daug ką pasako). Ir „Vanishing Sun“ apreiškia visišką subjekto anihiliaciją, labai vaizdingos pirmosios eilutės. Sunkiausia interpretuoti „Warjazz“ tekstą – ką išvis gali reikšti „warjazz“? Net perskaičius tekstą milijoną kartų neturi jokių konkrečių variantų. Panašu, kad tekstas kalba apie individo jaunatvišką ir palaidūnišką gyvenimą, gal netgi kažkokią įsijautimo ar apkvaitimo būseną, bet antrojoje teksto dalyje tas pats subjektas atrodo pasenęs, nostalgiškai atmenantis „I used to move ahead of the sun / But now my sun burns back“.

Apibendrinu: viršelis nėra įspūdingas ir neatrodo, kad turėtų kažkokią idėjinę prasmę, todėl rašau 6 balus. Tekstas stilistiškai nesudėtingas, bet parašyti gan poetiškai. Tematika varijuoja ne per daugiausiai, tačiau yra ir mažiau įprastų tekstų (kaip „Once I Get More“ ar „Warjazz“). Už tekstus rašau 7,5 balo.

Muzika.


„echolyn“ instrumentinis sąstatas progresyviojo roko kontekste yra labai klasiškas – gitaros, bosas, klavišiniai, būgnai ir vokalas (geriausias ryškus atitikmuo – „Yes“). Tačiau mūsų analizuojamame albume nerandu klasikiniam progrokui būdingų klavišinių ir gitarų dinamiškų batalijų – labiau šie du instrumentai čia pasirašė savitarpio pagalbos sutartį ir bando prasilenkdami vienas kitą papildyti. Čia beveik visos dainos tinka kaip pavyzdžiai, bet pateikiu kelis: „Carried Home“ gitarinė pagrindinė tema labai puikiai papildoma švelniais ir harmoningais klavišinių intarpais, kurie pakankamai ryškus ir neišeina jų vadinti antraplaniais, arba „Vanishing Sun“ – aštrus gitaros rifas yra lyg muzikinio paveikslo rėmas, o sunkūs vargonai, pabrėžtinos pianino partijos ir neaukštas vokalas kuria potepius ant drobės. Dar viename iš sunkesniųjų kūrinių „Warjazz“ pastebiu visišką klavišinių ir gitaros lygiavertiškumą – partijos pinasi ir viena kitą kompensuoja, todėl šis kūrinys labai panašus į ankstyvus „Yes“, kurie dar taip drąsiai nesileisdavo į solines instrumentų improvizacijas, bet greitas tempas ir dinamiškumas dar labiau primena šiek tiek vėlyvesnius „Gentle Giant“ (į albumo „Free Hand“ kontekstą šis kūrinys visai tiktų).

Mušamųjų partijos yra labai paprastos – sveikieji arba lyginiai metrai praktiškai visose būgnų partijose (primenu, jog gryname progresyviajame roke nelyginiai metrai pasitaiko dažniau nei lyginiai, o klasikiniame roke kaip tik labai dažni lyginiai metrai). Kai kuriose, dažniausiai sunkesnėse dainose mušamieji dažniau apsireiškia lėkščių pavidalu („Warjazz“), o tokiose dainose kaip „Messenger of All‘s Right“ ar „Carried Home“ akivaizdžiai būgnai mušami stipriai, demonstruoja savo lėtą ritmą. Vertinant bendrai, mušamieji lieka kaip foninis instrumentas, „echolyn“ vengia džiazui būdingų būgnų improvizacijų. Panašiai ir su bosu – sėkmės jį išgirsti (siūlau įgyti gerą klausą šiai užduočiai įvykdyti). Atrodo, jog jis grupei visai nereikalingas, nes dažnai kūrinio rėmą stato elektrinės gitaros rifai ir elementarūs būgnų ritmai. Vieninteliai įdomesni motyvai, kur bosas labai trumpam iškyla: „Vanishing Sun“ įžanga ar šiokie tokie pragrojimai „Once I Get Mine“ dainoje, ir net ten pajauti, kad bosas sugroja kelias natas šiaip sau, nes reikia. Taigi, šio instrumento vaidmenį leidžiu sau stipriai kritikuoti.

„echolyn“ nariai nemažai investuoja į vokalines partijas. Yra vienas arba net du (Weston‘as ir Kull‘as) pagrindiniai vokalai ir dar keli lydimieji, taigi, šį kolektyvą visai galima laikyti mini choru. Tačiau nepasakyčiau, kad techninių vokalo variacijų labai daug – vietomis galima užtikti pagrindinių ir lydimųjų vokalų kuriamą kontrapunktą, bet dažniausiai pagrindiniai dainuoja savo, o lydimieji pritaria savo (taigi, vėl labiau panašu į klasikinį roką nei į progresyvųjį). Abiejų pagrindinių atlikėjų vokalai švarūs, abiejų tembrai panašūs, jie neblogai išdainuoja tiek švelnesnes ir aukštesnes, tiek sunkesnes ir rėksmingesnes partijas, tartis švari, taigi, čia darbas atliekamas labai profesionaliai.

Beliko aptarti muzikines struktūras ir kompozicijas. Šiuo punktu „echolyn“ tikrai nuklysta nuo klasikinės populiariosios muzikos šaknų. Kūrinių ilgis nėra balansuojamas, struktūrose seniai pamirštas posmas ar priedainis – yra atskiros strofos, tarpusavyje kartais surištos ta pačia muzikine tema, bet visada susijusios teksto nuoseklumu. „echolyn“ ne avangardistai, jų konstrukcijose vyrauja principas „vienas kūrinys = vienas tekstas = viena istorija = viena idėja“. Tiesa, albume yra keletas dainų, išlaikančių posmas-priedainis struktūrą, pavyzdžiui „Warjazz“ ar „Vanishing Sun“. Strofos dažniausiai lyginės, besitaikančios prie muzikinio metro. Dažniausiai ketureilės, aštuoneilės arba septyneilės + 1 tempas pragrojimui. Kadangi „echolyn“ kuria harmoningą roką, jie yra priversti naudoti lygines struktūras, kurios tikrai yra dažnos ir tame nieko ypatingo visai nėra.

Muzikinių temų kaita pakankamai dažna. Yra vienatemių kūrinių („Warjazz“), bet daug dažniau būna daugiaplanės dainos su keliomis temomis, kurios periodiškai atsikartoja. Dinamiškiausi kūriniai muzikinių temų kaitos atžvilgiu yra „Once I Get Mine“ ir „Empyrean Views“ (pastarasis apskritai yra labai išplėtotas kūrinys). Instrumentiniai gabalėliai yra visiška būtinybė „echolyn“ muzikoje. Grupės nariai nekuria sudėtingų partijų, jie tenkinasi neilgais pragrojimais. Neišsiplėsdami jie sutvirtina teminį kūrinio nuoseklumą. Ir tai pagirtinas bruožas. Bet ieškantys muzikinio meistriškumo akivaizdaus demonstravimo turėtų nerasti to. Pavyzdžiui, „Messenger of All‘s Right“ dainoje yra tik neypatinga įžanga ir gal 10 sekundžių trunkanti gitaros solo. Visas muzikinis įvairumas yra tempo, tono ir harmonijos kitimai.
Apibendrindamas viską, rašau skaitinį įvertinimą už visus muzikinius ypatumus – 7 balai.

„echolyn“ vokalistas, gitaristas ir dainų autorius Rėjus Vestonas [njproghouse.com nuotr.]

„echolyn“ vokalistas, gitaristas ir dainų autorius Rėjus Vestonas [njproghouse.com nuotr.]

Kūrinių išsidėstymas albume.


Beliko aptarti paskutinį punktą, kuris svarbus dėl to, kad tai daro didelę įtaką klausytojui susidarant įspūdį apie bendrą albumo vaizdą – tai kūrinių tvarka albume. Visada sakau, kad labiausiai paperkantis išsidėstymas yra stipru-silpna-stipru-silpna-stipru (kalbant apie kūrinių skambesio charakteristiką). Šiuo atveju „Messenger of All‘s Right“ yra sudėtingas tykus kūrinys, kuris iškart klampina skaitytoją, o „Warjazz“ simplistika eina tik po to. Bet po to viskas eina normaliai: „Empyrean Views“ daugiaplanė struktūra neatbaido skaitytojo, nes kūrinys pagal tempą ir dinamiką yra kintantis, nepastovus. „Different Days“ irgi stipru. Natūralu, kad turi įsiterpti kažkas lengvo ir lyriško, taigi „Carried Home“. Vėliau kažkas crazy, tai „Once I Get Mine“. Šiek tiek keista, kad du ramiausi kūriniai „Sound of Bees“ ir „All This Time We‘re Given“, kurie bendrai trunka ~15 minučių, yra iš eilės. Galima buvo truputį pakaitalioti su pirmosios albumo pusės dainomis (nebent autoriai albume norėjo paslėpti kažkokią idėją ar koncepciją, kuri lemtų kūrinių eiliškumą ir kurios recenzentas nesugeba pastebėti). Laimei, finalas vožia į ausis kaip reikiant – „Vanishing Sun“ galia ir stiprus finalas puikiai pabaigia albumą. Susumuojant visa tai, šiek tiek kėblumų yra. Ištikimo klausytojo jie nepaveiktų, bet kritiko klausos organus tai užgautų. 7 balai.

Dainų „kategorizavimo“ žaidimas.


Paprasčiausia: „Warjazz“.
Sudėtingiausios: „Empyrean Views“ ir „Different Days“.
Dinamiškiausia: „Once I Get Mine“.
Sunkiausiai skambanti: „Vanishing Sun“.
Lyriškiausia: „Carried Home“.
Blankiausios: „Messenger of All‘s Right“ arba „Sound of Bees“.
Geriausi muzikiniai performansai: „Once I Get Mine“, „Vanishing Sun“ ir „Empyrean Views“.
Įdomiausi tekstai: „Once I Get Mine“, „Warjazz“ ir „Different Days“.

Subjektyvia recenzento nuomone paremtas mėgstamiausių penkių kūrinių sąrašas (kuo aukštesnė vieta, tuo didesnį įspūdį palikęs kūrinys):
1. „Vanishing Sun“
2. „Once I Get Mine“
3. „Empyrean Views“
4. „Different Days“
5. „Warjazz“.

Išvados ir galutinis vertinimas.


Nusprendžiau, kad „echolyn“ labiau tinka klasikinio roko etiketė nei progresyviojo. To nebūčiau pasakęs 1995-aisiais. Bet tai nereiškia, kad grupė pasikeitė į blogąją pusę. Tiesiog palaipsniui jų kūryba patapo labiau simplifikuota ir prieinama lengvo roko mėgėjams, ko anksčiau nebuvo.

Ir finalinis vertinimas susideda iš 5 procentų albumo viršelio įvertinimo, 20 procentų teksto įvertinimo, 60 procentų muzikos įvertinimo ir 15 procentų albumo kūrinių išsidėstymo vertinimo. Galutinis balas: 7 balai.

Albumo galima paklausyti „Spotify“, o žemiau pateikiamos kelios „Youtube“ įrašų nuorodos.

„Warjazz“:



„Empyrean Views“



„Different Days“



Recenzijoje nepristatytas papildomas albumo kūrinys „Love, Why Weren‘t You Missed“



Parengė Einaras Sipavičius




© 2007-2011 radijas.fm Visos teisės saugomos
Dizainas ir programavimas “made.By