Progresyvusis rokas palyginus turi labai padorų kiekį žymių ar bent jau kažkuo pasižymėjusių istorijoje grupių skaičių. Ir neabejotinai yra kelios lyderės. Šiandien aš aptarsiu vienos iš tokių kūrinį, kuriam dar nesukanka 40 metų, bet kūriniai įrašyti 1974 metų birželio 28 ir 30 dienomis, taigi, jiems toks jubiliejus prieš mėnesį ir nutiko.

Daug kas šią grupę kritikuoja už partijų šaltumą ir tiesmukiškumą, spalvingumo muzikoje trūkumą ir panašius dalykus. Man ši grupė visada atrodė nesulyginama su kitais progresyviosios muzikos grandais, ji tiesiog ne visiems priimtinas specifiškas daiktas. O istorija pateikia įrodymų, kad „King Crimson“ yra aukščiausio pilotažo kūrėjai, kurių albumai, ypač trys: „In the Court of the Crimson King“, „Larks‘ Tongues in Aspic“ ir „Red“, dažnai atsiduria aukštose vietose progresyviojo roko albumų topuose.

Albumas, apie kurį kalbėsiu, beje, yra koncertinis „USA“ (pavadinimas labai gerai išduoda vietą, kur šie numeriai buvo atlikti ir įrašyti). Tai ne pirmas tokio tipo „King Crimson“ albumas („Earthbound“ 1972 metais jį aplenkė), bet iš koncertinių kategorijos tai absoliutus lyderis, pasiekęs aukštą perkamumą dėl vienos aiškios priežasties – įrašas išleistas jau po pirmojo grupės išsiskyrimo. Rinkos dėsniai – po kažkokio įvykio, kuris lemtų tai, kad objektas nebepagamins daugiau produkcijos (mirtis, išsiskirstymas, atlikėjo sunki liga ir pan.), paklausa labai greitai išauga. Kūriniai originaliame leidime yra septyni, trisdešimtmečio proga perleistame variante – devyni kūriniai, todėl imsiu jau vėlesnę versiją ir bandysiu apžioti didesnį kąsnį.

Albumo viršelis.

Vaizdelio priekinėje voko pusėje kompozicija labai tiesmukiška. Įžvalgūs skaitytojai iškart įžvelgs „Laisvės statulos“ (angl. „The Statue of Liberty“), esančios Niujorke, motyvą. Atseit, tai yra šalies, kurioje grupė atliko savo kūrinius, vienas iš simbolių ir būtina tai pabrėžti. Matomas fragmentas dešinės rankos, kurioje laikomas kažkoks baltas vokas su užrašu „KING / CRIMSON / USA“ ir matomas šviesulys virš jo – originalioje statuloje tai deglas, todėl matoma ryški uždegta liepsna. Fonas – greičiausiai giedras dangus, bet ar nepernelyg nuobodu veizėti į tą ištisai mėlyną spalvą. Aišku, kitas dalykas – čia esminis akcentas yra dešinė ranka ir tasai baltas daiktas – kažkokių papildomų elementų pridėjimas „išmuštų“ minėtos kompozicijos pirmaplaniškumą. O kas tas baltas daiktas, tai iki šiol nesuvokiu. Tokie klausimėliai numuša balą, dar pridėkime visą kompozicijos lėkštumą ir gauname 6 balus.

Tekstas.

Koncertiniame albume vertinti tai, kas atsikartojo studijiniuose albumuose, sakysite, beprasmiška. Na, bet čia juk naujas rinkinys, paįvairintas, kaip sakant, asortimentas apima penkis albumus, bet iš devynių kompozicijų tik penkios yra su tekstais. Galima visus palaipsniui išanalizuoti. „Lament“ – muzikanto gyvenimas, gal net idilė, su šiokiu tokiu sarkazmo, bet realistiško sarkazmo atspalviu. Ne itin intelektualu, bet gramatika rokiška – daug trumpinių. („I had“, „I would“ verčiami į „I‘d“ ir pan.). „Exiles“ – subjektą gyvenimo kryžkelėje apdainuojantis kūrinys. Tekstas pernelyg paprastas, bet turime platų žodyną – kiek paaugliška kūryba, drįsčiau pavadinti. „Easy Money“ – galima giliai nagrinėti, bet turbūt lengviau būtų pasakyti – daug miglos pūtimo. Antro posmo 5-8 eilutės tik labai į temą, vėl šiek tiek niūraus realizmo persmelktas ketureilis. Pinigai – laisvai skraidantis dalykas. „21st Century Schizoid Man“ irgi šiek tiek klastingas, bet greičiausiai dabarties visuomenę pašiepiantis tekstas. Labai techniškas rimas, ar bent jau eilučių tarpusavio sąskambis (dėdė Sinfield‘as pabandė ir neblogai išėjo). „Starless“ – bjaurus, šlykštus, melancholiškas, tamsus tekstas, depresiškos kūrybos viršūnė. Žodžiai bent jau gražūs, taip tai būtų išvis katastrofiška, perskaitęs užsikrėstum ir numirtum (recenzentui reikia ir pašmaikštauti). Dabar imkime šitą reikalą į nagą. Tekstų tematika labai įvairi, dalis yra gan neblogos stilistikos, bet šiaip poetizmas „King Crimson“ repertuarui yra gana svetimas dalykas ir itin pagirti už tokią kūrybą negalėčiau. 7 balai.

Instrumentai, technika.

Atėjo sritis, kada „King Crimson“ gaus didesnį skaičių. Instrumentai pagrindiniai ir savaime suprantami yra tik du – bosinė gitara ir būgnai. Progresyviojo roko veteranas (tada dar buvo tik jaunuolis) Bilas Brufordas supranta, kaip veikia lėkštės ir atsakingai savo partijas atlieka. Išties, jis apsikrauna pakankamai darbo, nes veda sudėtingas partijas („Starless“ instrumentinė dalis, pavyzdžiui) ir mušamieji šiek tiek vientisai ir niūriai kolektyvo muzikai prideda pakankamai jėgos. Bosas deda gerą pagrindą, yra pakankamai gerai klausytojo ausiai juntamas ir stiprus, bet į didesnes partijas neišeina. „Starless“ improvizacija arba kai kurie „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“ motyvai veda prie sudėtingesnio boso vaidmens, bet nei mes galima pavadinti to „supermeistriška“, nei kaip kitaip.

Toliau prasideda baisesnis (įvairesnis) lygmuo – trys instrumentai, kuriantis visą pirmą planą, visą melodiją: gitara, melotronas (klavišinis instrumentas, panašaus pagrindo į sintezatorių) ir smuikas. Išties, turime daugiau ar mažiau įdomius dalykus, nes net ir ta klasikinė ir niekaip roko muzikoje neišnykstanti gitara čia yra labai specifiška – Fripas groja aštrokais elektroniškais tonais, šiek tiek ekspresionistiškai, kintamoje tonacijoje ir atlieka ne kietus rifus, o intensyvius pragrojimus. „King Crimson“ gerbėjai tokioms partijoms išvedė labai paprastą terminą – „frypiška [fripiška?] gitara“. Ryškiausiai tokia technika atsispindi „Fracture“ kompozicijoje, „21st Century Schizoid Man“ instrumentinėje partijoje arba „Starless“ ir itin nerealiai – „Asbury Park“ improvizacijoje, kur gitaros skambesys toks elektroniškas aukštose tonacijose, jog gali su melotronu sumaišyti. Kadangi gitara yra tik viena, tai ji turi ir antrą vaidmenį – vesti kietus, labai sunkius rifus (bosas čia prideda efekto). Pavyzdžiai: „Easy Money“, „Fracture“ teminis rifas, „21st Century Schizoid Man“. Melotrono vaidmuo čia, kaip ir smuiko – įdėti spalvos. „Walk On... No Pussyfooting“ yra chrestomatiškas pavyzdys. 30 sekundžių tema grojama vien melotronu, tačiau atsispindi „King Crimson“ melancholiška tonacija. Beje, išties tai net ne „King Crimson“ kūrinys, o bendras Fripo ir Brajano Eno ambiento perliukas (žr. albumą „The Heavenly Music Corporation“), bet specifika labai panaši. Ryškiausi smuiko vaidmenys: „Starless“, „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“, „Fracture“.

Muzikantai yra profesionalūs ir partijas atlieka itin preciziškai (jau seniai laikausi nuomonės, kad „King Crimson“ yra matematiška grupė, tik jų kodo iki šiol negaliu atkasti). Įrašai padorios kokybės, bet švaraus skambesio nėra. Šiai sričiai skiriu 9 balus.

Muzika.

Kaip minėjau, „King Crimson“ repertuare kiekviena nata yra savo vietoje ir viskas sumodeliuota itin tiksliai, bet sunku patikėti faktu, jog tokios improvizacijos taip pat yra matematikos rėmuose. Turime tris itin stiprias variacijas – „21st Century Schizoid Man“ viduris, „Starless“ antroji pusė ir ištisa „Asbury Park“. Čia pasirinktas „išsitaškymo“ kelias – grok, vystyk visą tai, daryk, kol nusibos. Bet Fripo gitaros žaismas yra esminis grupės muzikos elementas, aš tiesiog neįsivaizduoju, kas liktų iš tokių partijų, jei Robertui užlaužtume rankas. Gal priklausomybė nuo vieno instrumento nėra pliusas, bet visa tai sutvirtina kitų instrumentų pozicijas ir neleidžia pabėgti aukščiau ribų. Techniškas rokas su džiazo atspalviu. Boso partijose puikiai atpažinsime tą džiazo gaidelę, gitaros atliekama tonacija irgi kartais turi linkmę į tą pusę, bet džiazo standartus puikiai išlaiko ir būgnininkas.

Atsikūrę „King Crimson“. Nariai (iš kairės į dešinę) - Mel Collins, Tony Levin, Jakko Jakszyk, Robert Fripp [papabear.com nuotr.]

Yra ir klasiškesnių momentų, ypač dainų struktūrizacijoje – visi tekstiniai kūriniai turi posminę struktūrą, išskyrus vieną, nors ir trumpiausią kūrinį, kur šiek tiek išsiskirsto motyvai įvairiau – „Lament“. Pagrindinės tekstinių kūrinių „Easy Money“ ar „21st Century Schizoid Man“ temos labai paprastos – atseit, pragrosime paprastą rifą ir praslinksime kaip nors nuo recenzento kritikos. Ne, aš nekritikuosiu, nes kontekste atsiranda kontrastas tarp paprasto posmo, bet žvėriškai įmantraus instrumentalo.

Melodijos, jei tai vedamos „frypiškos gitaros“, jos kartais būna net labai tiesmukiškos, bet dažnai orientuotos į bjaurastį ir nemalonią melancholiją. Jei kažkas paklausęs vieną paprastą popso dainelę užgieda „išjunk, šita varo depresiją“, tai turbūt jie pabėgtų iš kambario, kai paleistum „Starless“ – kartais tikrai privalgius ir vemt verčia tokie muzikiniai išsidirbinėjimai. Jau keletą metų vadinu šį kolektyvą „melancholijos meistrais“.

Dinamika ir tempas įvairūs. Nuo greitai bėgančios „Starless“ improvizacijos jos įkarščio momentu, iki pat, grįžtant į to paties kūrinio pradžią, lėtai tekančios enigmatiškos epitafijos. Didelis užkratas pagal savo dinaminius ir ritminius požymius yra „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“ – aišku, kas atsitinka paklausius minutę – kažkoks nesusipratimas – sulindimas į kažkokį tiesmukišką toną, kuris įnoringam klausytojui natūraliai neįtinka. Todėl paklausyti vienos minutės neužtenka, kad žinotum, kas bus po dviejų minučių, nes „King Crimson“ į savo kompozicijas įveda labai smagų netikėtumo faktorių.

Paskutinis akcentas – palyginimas su studijiniais įrašais. Pirmas pastebėjimas, tinkantis visiems kūriniams – bosas ryškesnis, todėl kūriniai skamba efektingiau. Ekstremalių iškrypimų iš studijinių rėmų ribos, deja, nėra, o tai labai gaila. Žinoma, „Asbury Park“ yra specialiai tam koncertui paruošta improvizacija, tai šitas faktas šiek tiek žavi. Bet muzika, atliekama gyvai, tikrai daug įtaigesnė ir šitas požymis rodo, kad dideliam fanatui neužteks klausytis to per grotuvą – atsiradus progai pirks bilietą į koncertą. Iš visą muzikos skyrelį skiriu 8,5 balo.

Koncepcija.

Koncepcijos ir sąryšio nėra. Tai pamėtytos dainos iš penkių albumų. Iš „The Heavenly Music Corporation (Fripp & Eno)“ – „Walk On...No Pussyfooting“, iš „In the Court of the Crimson King“ – „21st Century Schizoid Man“, iš „Larks‘ Tongues in Aspic“ – „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“, „Easy Money“, „Exiles“, iš „Starless and Bible Black“ – „Lament“ ir „Fracture“, iš „Red“ – „Starless“ ir, galiausiai, „Asbury Park“ – studijoje niekad neįrašytas kūrinys. Na, pažiūrėkime, kaip užtat jos išdėliotos – lengva „Walk On...No Pussyfooting“ veda prie trykštančios „vyturių giesmelės levandose“ (Kai kur pateikiamas juokingas ir beprasmiškas vertimas „vyturių liežuvėliai drebučiuose“). Po to „Lament“ ir „Exiles“ – gan klasiškos dainos. „Asbury Park“ – improvizacija ir du galiūnai „Easy Money“ bei „21st Century Schizoid Man“. Pridėkime bonusines: inteligentiškąją „Fracture“ ir kraupiąją „Starless“ ir gauname puikų kūrinių skirstymą. Labai čia padeda faktorius, jog jie visi nenublanksta ir tarpusavyje tam tikrais požymiais yra skirtingi. Tačiau genialiai yra išdėliota, jei improvizacija atsiduria viduryje, stiprus kūrinys – pabaigoje, o pradžioje – lengvo ir sunkaus kūrinio duetas. 9,5 balo.

Dainų „kategorizavimo“ žaidimas

Stipriausia apskritai – „Starless“
Techniškiausia – „Fracture“ arba „Starless“
Improvizatiškiausia – „Asbury Park“ arba „Starless
Įmantriausia – „Asbury Park“ arba „Walk On...No Pussyfooting“
Klasiškiausia – „Exiles“ arba „Easy Money“
Blankiausia – „Walk On...No Pussyfooting“
Galingiausia – „21st Century Schizoid Man“ arba „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“
Stipriausio teksto – „Starless“ arba „Easy Money“

Gitaristas Robertas Fripas [www.facepunch.com nuotr.]

Mėgstamiausiųjų topas:
1. „Fracture“
2. „Starless“
3. „Asbury Park“
4. „Larks‘ Tongues in Aspic (Part II)“
5. „Lament“
6. „21st Century Schizoid Man“
7. „Walk On...No Pussyfooting“
8. „Easy Money“
9. „Exiles“

Žodinės išvados

Albumas labai galingas, bendrai susiklauso visai neblogai (išskyrus tą scenarijų, jog muzikos specifika tave vemt verčia), pakankamai improvizacijos eksperimentinės muzikos mėgėjams, klausomas roko ir džiazo gerbėjams, bet labiausiai artimas plačiai kapstantiems progresyvistams. Žvėris, vertas žodinio pagyrimo.

Balo skaičiavimas

Priminsiu, jog į bendrą balą pridedami 5 procentai už viršelį, 15 už tekstą, 25 už techniką ir instrumentus, 30 už muziką ir 25 už koncepciją. Atliekame veiksmą:
0,05 * 6 + 0,15 * 7 + 0,25 * 9 + 0,3 * 8,5 + 0,25 * 9,5 = 8,525 – suapvalinęs rašau 8,5 balo.

P.S. youtube neturi šio albumo įrašo, todėl galite padėti man surasdami nuorodų, kur būtų galima jo paklausyti internete.

Parengė Einaras Sipavičius