Pasaulyje yra tūkstančiai sunkiosios muzikos grupių, kurių muzikines naujienas sekti verta. Lietuvoje pasirinkimas tiek stilistiškai, tiek kokybiškai nėra toks didelis, o būti toks net ir negali: čia sunkiosios muzikos scena tikrai nėra merdinti, tačiau proporcingai atitinka šalies dydį. Pastarasis dažnai lemia ir tai, kad tokia muzika tarsi tampa nišine, na, nebent gyveni Suomijoje, kurios gyventojai net į Euroviziją kiekvienais metais siunčia kažką, kas galėtų taip gerai pakriokti į mikrofoną, kad visos peroksidinės rožinės spalvos mėgėjos cypteltų ir užsidengtų savo jautrias akis ir ausis bei septynmyliais žingsniais bėgtų toliau nuo televizoriaus. Tačiau mes gyvename Lietuvoje, kur daug žmonių eina į šansono festivalius, o bilietai į Filipo Kirkorovo koncertus čia vis dar šluojami greičiau negu į bet ko kito pasirodymus, taigi, bendro su skandinavų muzikine kultūra turime mažai. Ir vis dėlto vertų dėmesio sunkiosios muzikos naujienų rasti čia galima.

Grupė „Au-Dessus“ – ganėtinai naujas techniško death metalo grupės „Paralytic“ narių projektas, susikūręs praėjusių metų pabaigoje. Tiesa, šį kartą keturi grupės nariai groja post black metalą ir turi šiek tiek įdomesnį, apgalvotą įvaizdį, taigi, rodos, užaugo, kas grupei visada reiškia tik gerą. Grupės nariai iki šiol yra groję tokiuose muzikiniuose projektuose kaip „ba.“, „Pergalė“, o tai yra visiškai skirtinga stilistika nuo to, ką jie nusprendė daryti dabar, tačiau panašu, kad grupės vyrai šį kartą į post black metalą nukrypo labai natūraliai ir organiškai.

Vasario 27-ąją jie išleido savo pirmąjį albumą ir panašu, kad vaikinai daugžodžiauti nelinkę – jis, kaip ir dainos, esančios albume, vadinasi lygiai taip pat, kaip ir pati grupė. Jos nariai sako, jog norėjo, kad šį kartą kalbėtų ne žodžiai, o muzika, ir ji iš tiesų kalba, tačiau apie viską pradėkime nuo pradžių.

Albumas, pasirodęs trimis formatais – CD LP ir MC, buvo išleistas Lenkijos muzikos įrašų leidybos kompanijos „Witching Hour Productions“ – čia albumus leido ir, pavyzdžiui, grupė „Behemoth“. Kodėl tai yra gerai? Lietuvoje yra ne viena piktų metalistų grupė, kurios ne tik kad neleistų „Witching Hour Productions“ – jų neleistų niekas, išskyrus juos pačius.

Albume – penkios dainos, besivadinančios „AU - DESSUS – I“, „AU - DESSUS – II“ ir t.t. Pirmas dalykas, apie kurį gali pagalvoti išklausius jas visas – kaip techniškai nepriekaištingai ir stabiliai viskas atlikta. Akivaizdu – jų instrumentinė pusė yra grupės koziris ir stiprybė, kuriuo galima ir reikia žaisti, o jie tai ir daro. Ir vis dėlto – tai neskamba per techniškai, tarsi gamos, grojamos vien tam, kad skambėtų švariai – čia įsipina ir dera dar ir muzikos atmosferiškumas. Puikus pavyzdys – dainos kalba apie socialines dogmas, socialinį absurdą ir stereotipus ir tai gana stipriai galima justi, nors dainų žodžių, galima duoti nukirsti ranką, vis tiek niekas, išskyrus pačius muzikantus, nei girdi, nei supranta.

Au-Dessus. [Rasos Pupelytės nuotr.]

Nepanašu, kad šiuo metu grupė „Au-Dessus“ Lietuvoje turi stilistinių konkurentų – jų grojama muzika – truputį hipsterizuotas post black metalas, tiesa, gerąja prasme. Atrodo, kad jų požiūris į sunkiąją muziką yra kiek platesnis, nei įprasta. Vis dėlto, neretai tenka sutikti sunkiosios stilistikos muzikantų, kurie kažkodėl niekada nepagalvoja, kad jie turėtų kažkuo išsiskirti ir vien tai, kad jie groja metalą – nėra išskirtinumas. Todėl net ir grupės vaikinų apgalvotas vizualus įvaizdis ir tai, jog jie į sceną visuomet išeina su gaubtuvais, yra tarsi saldi ir sultinga uoga ant torto.

Tai – tik pirmasis grupės „Au-Dessus“ albumas, todėl su perspektyva į ateitį jiems būtų galima rašyti dešimtą ir paprašyti, kad eitų būtent ta kryptimi, kuria juda dabar: viską apgalvojant, jaučiant savo didžiausius pliusus bei stiprybes, ieškant išskirtinumų, turint dideles ambicijas ir nebijant platesnio požiūrio į sunkiąją muziką. Tuomet antrasis albumas bus dar geresnis ir jie galės būti Lietuvos sunkiosios muzikos pažiba. Greičiausiai ir bus, nes nepanašu, kad grupės nariai po pirmojo albumo žada nutilti – galbūt neužilgo jie turės naujienų. Dar griausmingesnių.

Recenzijos autorė - Fausta Marija Leščiauskaitė