Po ilgokai užsitęsusio supopsėjimo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado poreikis „refresh‘intis“, todėl pradėjo sparčiai kilti grunge stilius su „Nirvana“, „Pearl Jam“, „The Melvins“, „Soundgarden“ ir t.t. Dar vienas srautas pradėjo labiau eksperimentuoti, maišyti savo skambesį su funk, kai kurie net bandė ir kabinti džiazo. Šitai bangai priklausė „Red Hot Chili Peppers“, „Primus“, „Rage Against The Machine“, šiai bangai priklausė ir „Faith No More“. Ši grupė galingesnį proveržį į plačiąsias erdves prasiskynė su albumu „The Real Thing“, o pagrindinis hitas „Epic“ išeskalavo didžiules diskusijas, kurias įžiebė Anthony Kiedis ir sukėlė turbūt vieną žymiausių konfliktų roko muzikos istorijoje tarp savęs ir naujojo „Faith No More“ vokalisto Mike Patton, o tai savotiškai prisidėjo prie grupės išpopuliarėjimo. Grupė po sudėties pokyčių atsistatė 1989-aisiais ir pradėjo kūrybinį procesą, kurio rezultatas buvo neabejotinai vienas reikšmingiausių (didžiulio populiarumo nepasiekė, bet buvo labai pozityviai įvertintas kritikų ir padarė nemažą įtaką kitiems atlikėjams) 10-ojo dešimtmečio alternatyviojo roko albumų „Angel Dust“, išleistas 1992 m. birželio 8 d. ir vakar minėjo 25-ąsias išleidimo metines, todėl jaučiu pareigą paminėti šią sukaktį savo recenzija.

Pradedant nuo ištakų, „The Real Thing“ ir viskas, ką išprovokavo šis albumas, turbūt stipriai lėmė „Angel Dust“ stilistinį pokrypį. „The Real Thing“ buvo gerokai, gerokai pažangesnis albumas nei pirmykščiai eksperimentai dar su Chuck Mosley sudėtyje, kurie dar labiau priminė degeneravusio punk likučius, ant kurio užkritęs blankus repo šešėlis. Alternatyvus metalas ir esmės ir yra progresyvesnė atšaka, atsiradusi iš panko muzikos, bet buvo panašu, kad tada grupė ir jos kūrybinės idėjos dar nebuvo susigulėję. „The Real Thing“ atrodė pirmasis tikrai brandus grupės darbas, kuriame yra ir to „pepper‘iško“ akcento (ne, Kiedis neklydo, jis tik gerokai užsidramatizavo ir perspaudė su savo pareiškimais dėl plagijavimo), ir ganėtinai sumanių instrumentinių ar išplėtotų kompozicijų („The Real Thing“, „Zombie Eaters“ ir pan.) bei įsimintinų tekstų, iš kurių pirmasis, šaunantis į galvą, yra „Falling to Pieces“. Tačiau atsirado dvi priežastys privertusios keistis po tokio albumo, kuris, atrodo, pravėrė kelią plačiai ir, atrodytų, užtektų būti įsikibus į panašią koncepciją. Pirmoji, kaip jau minėta, yra RHCP lyderio iškelta isterija ir greičiausiai „Faith No More“ nenorėjo turėti su tuo nieko bendro. Antroji, tai naujos kūrybinės galios, t.y. Mike‘o Patton‘o atsiradimas grupėje. Tiesa, jis jau dirbo prie „The Real Thing“, bet jo indėlis buvo susijęs tik su dainų tekstais. Ir taip susiklostė, kad vis tik tai ir buvo pagrindinis idėjų variklis, parašęs didžiąją dalį viso albumo medžiagos. Patton‘as nėra iš kelmo spirtas, jis jau grojo su viena labiausiai eksperimentavusių grupių tuo laikotarpiu, „Mr.Bungle“, ir didžiulės įtakos, aišku, su jo atėjimu atplaukė būtent iš „Mr.Bungle“. Taigi, pasidaro pakankamai aišku ir suprantama, kad „Angel Dust“ nebuvo ir net negalėjo būti panašus į savo pirmtaką, o užbėgant laikui už akių, visi „Faith No More“ albumai nuo savo kaimyninių skiriasi „kilometrais“, kas įtvirtina kolektyvo kaip eksperimentuojančios grupės įvaizdį.

Ir jei kalbant apie pirmąjį dalyką, kuris natūraliam gerbėjui krenta į akis, tai yra albumo viršelį, net jame atsispindi kitoniškumas. Agresyvesnius vaizdus kaip užtėkstą juodą dėmę ar žaižaruojančią liepsną keičia baltasis garnys mėlyname fone. Truputį nesuderinamas vaizdas su stiliumi, kurį bent jau iki tol atstovavo „Faith No More“ (alternatyvusis metalas). Jei norima surasti kažką asociatyvesnio ir ne taip nutolusio nuo alternatyvaus metalo, turbūt būtume linkę spėlioti apie progresyvųjį, sunkųjį, gal net juodąjį metalą ir būtume ne taip ir apsirikę. O viršelis iš gan išvaizdus ir patrauklus akiai. Nors nėra vienas iš įprasčiausių, bet kažko super įspūdingo irgi nėra.

Kitas dalykas, prie kurio norėčiau šiek tiek prisiliesti, yra lyrinė albumo kryptis. Mike‘as Patton‘as albume „The Real Thing“ buvo labiausiai susikoncentravęs į ultra-egoistiško subjekto vaizdavimą, jo kontempliavimą apie savo būtį („Falling to Pieces“) arba aplinką, kartais tą niekingumą net perspausdamas („Zombie Eaters“). Kaip bebūtų keista, net ir lyrinė kryptis, nepakitus pagrindiniam autoriui, patiria nemažą posvyrį. Tekstai tampa panašesni į atskirų sentencijų kratinius nei į nuoseklų minties vystymą, taigi, praranda tolygią konsistenciją. Užtat dėl to pasidaro daug poetiškesni, kai kurie net keistoki. „Land of Sunshine“ iš vaizduojamos subjekto „tu“ gyvenimo idealizacijos („The Real Thing“ daug dažniau būdavo subjektas „aš“) pereina į subjektui užduodamų egzistencialistinių klausimų virtinę, kuriuos Patton‘as išdainuoja skirtingais balsais, o galiausiai, skambant juokui, pereina į gedulingus tris žodžius „Varicose, comatose, senile“, t.y. liguistą, nukaršusį finalą. „Caffeine“ vėlgi dirbtinai siekiama idealo (išsitepti cementu ir įstingti į tobulą pozą), tačiau vėliau išsiskleidžia visi asmenybės kompleksai. „Midlife Crisis“ yra daina, niekada neatspėtumėte, apie Madoną ir jos asmenybės kultą 1990-aisiais (bent jau taip yra pakomentavęs pats Patton‘as, kuris nepasižymi visada nuoširdžią tiesą sakančio žmogaus įvaizdžiu). Tada jai jau buvo virš 30-ies ir Patton‘as komentavo, kad ją matė kaip persikompleksavusią asmenybę, kuri iš nieko dirbtinai daro kažką ir labiausiai tai išduoda tokios eilutės kaip „You‘re perfect, yes, it‘s true / But without me you‘re only you“, suprask, tu be aplinkos dėmesio esi niekas ir „You‘re perfectionist / And perfect is a skinned knee“, t.y. įvaizdžio susidarymas iš tokių niekniekių kaip kelio nubrozdinimas (žinoma, metaforiškai).

Panašios egzistencialistinės dilemos nagrinėjamos ir kitose dainose: „RV“ apie rutiną, tingumą, nevykiškumą, gal netgi nebrandumą, „Everything‘s Ruined“ išvis sukelia egzotinius įspūdžius, nes tekstas apie kūdikį, kuris uždirbo „jiems“ milijonus, bet buvo „suklastotas“ — panašu, kad po šiomis metaforomis slepiasi žmonių polinkio į viską žvelgti per materialinę prizmę satyra. Po „Smaller and Smaller“ metaforomis galbūt slypi žemosios klasės finansinis išnaudojimas, galbūt senėjimo procesas ir grįžtantys nostalgijos momentai, o galbūt dar kažkas, ko net nenumanome, kaip su „Midlife Crisis“. „Malpractice“ — apie gyvenime padarytas klaidas ir negatyvias aplinkinių, visuomenės reakcijas į jas. „Kindergarten“ yra praeityje įvykusių dalykų, „lengvo gyvenimo“ idealizacija. „A Small Victory“, kaip jau diktuoja pavadinimas, apie mažas ir svarbias, teikiančias laimę pergales ir suvokimą, kad kai kurios pergalės yra sunkiai pasiekiamos. Nestandartiniai, labai konkrečius objektus, kurie nieko neturi bendro su egzistencializmu, vaizduojantys tekstai yra „Be Aggressive“, kuris yra vulgariausias kūrinys iš visų (tiesiogiai atpasakojama oralinio sekso scena) ir „Crack Hitler“ (apie narkobaroną, kuris save lygindavo su Hitleriu). Paskutinė daina „Jizzlobber“ yra turbūt pati įdomiausia iš lyrinės pusės — tai tikriausiai seksualinio maniako atgaila už padarytą nusikaltimą.

Apibendrinant albumo lyrinę kryptį, tai yra labai plataus spektro egzistencialistinių problemų rinkinys, kuris vietomis pateikiamas per vulgarumo prizmę, vietomis iš beviltiškumo pozicijų, o kai kur visiškai rimtai, o gal net pozityviai. Patton‘as yra minėjęs, kad svarbiausia inspiracija šių tekstų sukūrimui buvo prastų rajonų gatvių gyvenimo stebėjimai, o tai turbūt ir yra logiškiausias ir visą tekstų platybę apibendrinantis teiginys. Šiuose tekstuose nėra nieko įprasto, kad būdinga klasikinio roko / metalo tekstams ir taip „Faith No More“ iš vienos pusės įtvirtina savo originalumą.

Dar vienas ir turbūt pats esmingiausias žvėris kalbant apie muzikos kūrinį yra, žinoma, pati muzika. Kaip jau teko minėti, „The Real Thing“ buvo alternatyvaus metalo, kuriame dominavo gitarinis skambesys ir fanko elementai, tvėrinys, kuriame stipraus išlinkimo nuo bendro albumo konteksto nebuvo turbūt nė vienoje dainoje. Kažin, ar bent kiek savo vientisumu gali lygintis „Angel Dust“, nes jis yra tikrai stiprokai „išlinkęs“ albumas.

Yra tam tikras pokytis lyginant vokalo technikas. „The Real Thing“ Patton‘as skambėjo minkštokai ir netgi nelabai brandžiai, o čia turime šiek tiek stipresnį, griežtesnį balsą (geriausiai atsiskleidžia „Midlife Crisis“), balsas dažnai kaitaliojamas ir natūraliai, ir netgi instrumentiškai („Crack Hitler“ sintetinis vokalas labai primena Les Claypool iš „Primus“ bandomus dalykus), atsiranda labai aštrių thrash‘iškų / death‘iškų rėkimo manierų („Malpractice“, vietomis dainose „Caffeine“ ir „Jizzlobber“, arba eilutė „Bite“ dainoje „Smaller and Smaller“), kai kur netgi galima išgirsti repiškų manierų („Smaller and Smaller“ antrasis posmas, „Be Aggressive“ ir švelnus jutimas klausantis „Kindergarten“), kas alternatyvaus metalo atstovams tikrai nėra svetima, pvz. „Rage Against The Machine“ arba ankstyvieji „Faith No More“ albumai. Vis tiek labiausiai žavintys yra tie akcentai, kuriuose Patton‘as bando imti itin žemus registrus, daug kur net perdramatizuodamas dainų atmosferą („Land of Sunshine“ ir „Jizzlobber“ finalai, kai kurios vietos iš „Everything‘s Ruined“). Išskirtinė yra „RV“, kur ir muzika, ir vokalas daug labiau neša į Tom‘ą Waits‘ą nei į „Faith No More“. Turbūt švariausiai ir maloniausiai ausiai vokalą Patton‘as atlieka „Everything‘s Ruined“ dainoje.

Kalbant apie instrumentinę pusę, nors „funky“ motyvai vis dar išlaikomi (boso partijos dainose „Land of Sunshine“, „Everything‘s Ruined“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“ tai išduoda), iš esmės šiame albume „Faith No More“ stilistiškai daug labiau „išvažiavę“ iš savo įprastų vėžių. Ryškus bosinės gitaros vaidmuo daug kur sudaro ne vien tik fanko įspūdį, pavyzdžiui, „Jizzlobber“ kartu su ultrasunkia elektrinės gitaros partija ir klykiančiu vokalu kuriamas black, gal net death metal poskonis. Žavingas boso vientisumas „Kindergarten“ dainoje sudaro netgi tokį klasikinio roko įspūdį, o poroje momentų keletą natų net tokių džiazinių išlekia. Labai ekstremalus boso-gitaros duetas yra dainoje „Malpractice“, kuri yra galinga thrash/death kombinacija. Daugelis dainų turi gan stiprias ir įsimintinas mušamųjų partijas (išskirtinai „Caffeine“, „Smaller and Smaller“, „A Small Victory“ ir „Jizzlobber“), nors kai kur jos apskritai yra labai paprastos ir tiesiog atitinkančios „pakankamą“ lygmenį („Midlife Crisis“, „Kindergarten“ — gal tai jų klasiško skambesio pagrindinė priežastis). Bet esminis dalykas, kuris suriša daugelį albumo dainų į kažkuo susijusį darinį, tai labai išaugęs klavišinių vaidmuo: dainų antrasis planas prasiskleidžia „pastelinėm spalvom“, netgi truputį mistifikuoja pirmąjį planą. Kai kur daug kitokių spalvų įveda pianinas („RV“, „Everything‘s Ruined“), o papildomai uždramatizuoja vargoniškas skambesys („Be Aggressive“ ir „Jizzlobber“ finalas). „A Small Victory“ klavišai net smarkiai prisideda prie pozityvesnio, pakilesnio skambesio įtvirtinimo. Unikali daina išlieka „Crack Hitler“, kurioje klavišai iškelti į pirmąjį planą, o gitara naudojama tik tam tikrose vietose. Kai kur gražiai prie klavišinių „pastelinio“ skambesio tinka švelnūs užaštrinimai gitara („Kindergarten“, „A Small Victory“).

Norisi pakalbėti ir apie dainų struktūrą, formą ir kaip tai prisideda prie bendro stilistinio albumo įvaizdžio. Tik kelios dainos turi standartinę posmas-priedainis struktūrą („Kindergarten“), į kurią gali įsiterpti papildomas „bridžas“ arba būti du priedainiai („Midlife Crisis“, „Malpractice“ arba „Everything‘s Ruined“). Didžioji dalis dainų tik sudaro posmas-priedainis struktūros iliuziją, po antro posmo gali prasidėti visai nauji motyvai arba gali būti senieji, bet muzikaliai patobulinti. Dažnai paties posmo struktūra būna tokia neįprasta, kad daina praranda klasiškumo pojūtį („Jizzlobber“, „Smaller and Smaller“ ir t.t.). Todėl „Faith No More“ parodo gan aiškias ambicijas išbandyti progresyviojo roko patirtį. Instrumentinės partijos dažniausiai randa savo vietą antroje dainos pusėje ir jų dainos nestokoja, bet vien tik instrumentams vietos mažiau lyginant su „The Real Thing“. Kai kurios dainos, įvertinant jų atlikimo specifiką ir struktūrą, netgi gali būti pavadintos visai neblogais progresyvaus roko pavyzdžiais: „Midlife Crisis“, „Jizzlobber“ ar „Smaller and Smaller“. Agresyvesnės dainos daug labiau skamba kaip black/thrash metal nei alternative: „Jizzlobber“, „Malpractice“, gal net ir „Caffeine“. Senuosius „Faith No More“ labiausiai atitinka „Be Aggressive“, o dainos kaip „Everything‘s Ruined“, „Kindergarten“ ir „A Small Victory“ galbūt netgi labiau prašosi „heavy“ etiketės nei „alternative“. „Crack Hitler“ labiausiai atitinka funk metal standartą, o „RV“ apskritai netinka į jokias normalias kategorijas, na, bent jau metalo muzikoje. Vadinasi, stilistiškai albumas tikrai nestokoja įvairovės.

Galų gale, dainų išsidėstymas. „Land of Sunshine“ ir „Caffeine“ yra dvi ganėtinai sunkios dainos, iškart suteikiančios albumui gan komplikuotą ir ekscentrišką įvaizdį, kas, man atrodo, visai protinga ir natūralu albumo pradžiai. Svarbesni „hitinio“ skambesio kūriniai „Midlife Crisis“, „A Small Victory“, „Everything‘s Ruined“ yra pasiskirstę pakankamai tolygiai visoje albumo mišrainėje, todėl įprasto klausytojo ausimis tai gali būti keli atskiri sužibėjimai klausant albumo. Tarp jų esantys kūriniai vos vos išmuša vientisą albumo įvaizdį („RV“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“), tačiau jų skirtingumas labai neišlenda. Finalui pasirinkta „Jizzlobber“ yra tikrai labai efektinga daina, o ir vargoniškas finalas tinka ne tik jai, bet ir visam albumui, taigi, albumo vientisumas ir bendras „vaizdas“ išlaikytas labai tvarkingas ir skoningas.

Norėčiau pažaisti jau mano recenzijoms įprastą simpatijų žaidimą, bet šiame albume yra tiek daug gerų dainų, kad negebėsiu jų išrūšiuoti pagal asmenines simpatijas, todėl tiesiog suteiksiu joms titulus:

„Land of Sunshine“ — įspūdinga boso linija + super vežanti
„Caffeine“ — vieną agresyviausių + vieną sudėtingiausių struktūrų
„Midlife Crisis“ — ypač įsimintina + labai subalansuotas, progresyvus skambesys
„RV“ — labiausiai „nefeitnoumoriška“
„Smaller and Smaller“ — turtingiausia įvairių instrumentinių ir vokalinių motyvų, t.y. progresyviausia
„Everything‘s Ruined“ — pakiliausia, pozityviausia
„Malpractice“ — sunkiausia, aštriausia
„Kindergarten“ — labai malonaus, subtilaus skambesio + viena paprasčiausių struktūrų + daugiausia džiazinių boso motyvų
„Be Aggressive“ — labiausiai užknisantis priedainis + pankiškiausia
„A Small Victory“ — viena nuobodesnių, bet pozityvesnių
„Crack Hitler“ — ryškiausi klavišiniai + įsimintini vokalo efektai + keisčiausias tekstas
„Jizzlobber“ — viena progresyviausių, tamsiausių ir vienas įdomiausių tekstų.

Skaitiškai duočiau 4,5/5 žvaigždutės už muziką, viršelį ir struktūrą ir 4/5 už tekstus, todėl galutinis mano įvertinimas: 4,5 žvaigždutės iš 5.

Galutinė išvada: šio albumo neturiu savo CD kolekcijoje, bet jis jos visai vertas ir tikiuosi, kad greitai joje ir atsiras. Tokio turtingo muzikaliai metalo darbo 10-ojo dešimtmečio archyvuose dar reikėtų gerai paieškoti, tokio nestandartiško komerciniu ir netgi tekstų požiūriu. Labai alternatyvus, bet savotiškai priderantis ir net formuojantis 10-ojo dešimtmečio dvasią albumas, nusipelnęs būti išgirstas kiekvieno melomano ir sunkios muzikos gerbėjo.

Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.