2012 metais grotuvą okupavęs „RIITIIR“ iki šiol reguliariai džiugina ausų sraiges, būgnelius ir priekalus (ir ko tik tose ausyse nėra!). Tai albumas neapleidęs nei keliaujant traukiniu, kuomet tuščiu, o kartais mąsliu žvilgsniu renki bėgančius vaizdus iš už lango ir dėlioji juos sąmonės vingiuose, nei vakare žingsniuojant miesto gatvėmis nebyliai mintyse reflektuojant urbanistinę kasdienybę. Nieko keisto, kad pasklidus žinioms jog 2015-ųjų pavasarį klausytojus pasieks naujas Enslaved įrašas vieną vertus nudžiugau, bet kitą vertus neramino mintis ar pavyks pranokti „RIITIIR“ ir išlaikyti išsikeltą kartelę esamame lygyje, o juolab ją kilstelėti.

Drebančiu iš nekantrumo pirštu spaudžiu play mygtuką. „In times“ iškart griebia už gerklės. Maestro Grutle Kjellsono screamingas, intensyvios ir piktos gitarų bei būgnų partijos! Štai kas ima plūsti iš garsiakalbių per pirmąją „Thurisaz Dreaming“ minutę. Gali pagalvoti, kad Enslaved grįžta prie šaknų, prie labiau blackovo periodo. Jau ėmiau nerimauti, kad nebe išgirsiu švaraus vokalo. Bet mano laimei situacija greitai pasikeitė. Tempas atlėgo ir pasigirdo Herbrando Larseno balsas, kuris jau tampa Enslaved tapatybės dalimi. Jo atėjimas į grupę turbūt vienas geriausių dalykų, kuris galėjo nutikti, nes jo atliekamos švarios vokalo partijos skamba stulbinamai ir puikiai koreliuoja su Enslaved instrumentine puse bei sukuriama atmosfera. Retrospektyvus žvilgsnis į grupės kūrybą išryškina tendenciją, jog nuo albumo „Isa“ laikų H. Larsenas su lyg kiekvienu grupės įrašu įneša vis daugiau savęs. Belieka tik konstatuoti, kad jei Larsenas būtų viena iš tų Sirenų, nuo kurių saugodamas savo įgulą Odisėjas užlipdė jiems ausis vašku, tą vašką siūlyčiau išsikrapštyti ir žūti bangų nublokštiems į uolas, nei gyventi neišgirdus Larseno vokalo. Gal kiek egzaltacijos pagautas rašau, bet bala nematė!

Albumą sudaro šešios kompozicijos trunkančios kiek ilgiau nei 50 min. Standartinis pasirinkimas, nei per trumpai nei perilgai. Kiekvienos jų aptarinėti neketinu, nes manau, kad tai dažnu atveju tik varo nuobodulį. Jau po pirmo disko prasukimo galima sakyti, kad „RIITIIR“ nubrėžtomis gairėmis einama ir toliau. Kūriniuose meistriškai varijuoja G. Kjellsono blackovas ir piktokos manieros vokalas su H. Larsono svajinguoju tembru. Instrumentinėje „In times“ pusėje vaizdas identiškas. Klausytojas pajus tiek šešioliktinių natų atakas, tiek pasiners į ketvirtinių natų apipintas ramumo oazes. Taip pat norėtųsi pagirti solo partijas kūriniuose „Building With Fire“,„Nauthir Bleeding“ ar „Daylight“, beprotiško Zakk Wylde‘iško shreddingo ar Alex‘o Skolnick‘o įmantrybių čia neaptiksime, bet virtuoziškumas ne visada garantuoja gerą galutinį rezultatą. Kartais tai tampa šalta muzikinė matematika be jokio jausmo, o štai „In Times“ atveju minėtosios solo partijos nors ir nėra pačios aukščiausios technikos įsikūnijimai, tačiau turi labai stiprų emocinį užtaisą.

Žmonės volens nolens yra linkę įvairius dalykus vertinti iš savo asmeninės patirties perspektyvos, taip pat dažnai ima gretinti tuo pat metu egzistuojančius objektus ar esamą su praeityje buvusių, taip bandant atsakyti į klausimą kuris yra geresnis. Ne išimtis ir aš. Kad ir kaip bandžiau atsiriboti nuo žvelgimo per „RIITIIR“ prizmę bei gretinimo su juo niekaip nepavyko to išvengti. Taip, „In times“ kokybiškas, įdomus darbas, ir tikėtina, kad papuls į šių metų asmeninius topus, bet savo pirmtako iškeltos kartelės neperšoko. Praktiškai po kiekvienos perklausos sau mintyse pasakau: „Ech, kad ir kaip gerai, bet praeitas buvo geresnis“. Sunku pasakyti konkrečiai ko, bet jaučiu, kad „In times“ stokoja to cinkelio. Ar tai kūrinių struktūros, ar daugiau skambančių H. Kjellsono vokalo partijų ar dar velniai žino kas, bet tenka pripažinti, kad kažkas neleidžia pajausti tokios empatijos, kaip, kad 2012 metų opusui. Pastarojo atgarsiai iškart atrado savo kertelę mano vidujybėje ir iki šiol ten saugiai kiurkso. „In times“ kad ir kelintą kartą sukčiau, kad ir kaip kokybiškai skambėtų, bet vis dar neužsifiksuoja ir su lyg paskutiniais „Daylight“ garsais palieka po savęs tik pusiau tuščios stiklinės vaizdą.

Recenzijos autorė - Vitalijus Gailius