Iki naujojo sunkiojo ir progresyviojo metalo (ar roko, nes muzikos garsas ir sunkis balansuoja ant šitos kėblios ribos) kolektyvo „Queensrÿche“ albumo „Condition Hüman“ daugeliui buvo aišku, kad grupės originalumas sparčiai smunka. Pirmuosius „Queensrÿche“ „senėjimo“ požymius pastebėjau klausydamas jau šeštojo jų studijinio albumo „Hear in the Now Frontier“, praėjus apie 15 metų nuo grupės egzistavimo pradžios. Ir nuo pat tada viskas ėjo žemyn ir tik žemyn. Galbūt tik „Operation: Mindcrime II“ buvo albumas, kuris nedaro gėdos bendram kolektyvo repertuaro vaizdui, bet tai nedidelė paguoda. Kai kas sako, kad dėl visko kaltas Džefas Teitas, kuris buvo grupės galva nuo pat Kriso Degarmo išėjimo ir kuris inspiravo didelę dalį savo kūrybinių idėjų į grupės repertuarą. Aišku, visa tai baigėsi Teito pasitraukimu su dideliais trenksmais (tiesiogine ir perkeltine prasme) 2012 metais. Šitą hipotezę galima skelbti neteisingą vien dėl to, kad naujos sudėties albumas „Queensrÿche“ buvo ne ką geresnis už kelis praeitus grupės darbus su Teitu. Taigi, tiek Teitui su savo nauju kolektyvu „Operation: Mindcrime“, tiek originaliai grupei „Queensrÿche“ suteikiamas antras šansas: du nauji albumai, išleisti šiemet beveik tuo pačiu metu: „Operation: Mindcrime“ albumą „The Key“ išleido rugsėjo 18-ąją, o „Queensrÿche“ naująjį „Condition Hüman“ — spalio 2-ąją. Šita recenzija ir skirta įvertinti dviejų kolektyvų bandymus reabilituotis (vienu atveju) arba iškilti su kritiškai vertinamu lyderiu (kitu atveju) ir nuspręsti, kam kol kas pasisekė geriau.

Albumų viršeliai ir tekstai.
„Queensrÿche“ naujojo darbo viršelis turbūt net nieko nenusimanančio apie metalo muziką nenustebins: grupės simbolis — sakalo keleivio trafaretas — aiškiausiai puikuojasi už lango šešėlio forma, mergaitė, siekianti ranka jo, pati esanti kažkokiame misterijų kupiname kambaryje: veidrodis dešinėj, siuvimo mašina kairėj, o virš jos — voratinklis, ant grindų — lėktuvėlis ir kažkokios statinėlės — pagal neseniai praūžusią šventę — grynas metalistų Helovynas, tik švelnesnė versija negu pas kokius mirties metalo (angl. death metal) atstovus. Siekiamybės, idealybės ideologinis pagrindas jau tapo šablonu tiek metalistų lyrikoje, tiek jų albumų viršeliuose. Vis dėlto, lyginant su senesniais „Queensrÿche“ pateiktais vaizdais, šitas — kokybiškiausias, bet ne toks ekscentriškas kaip „Hear in the Now Frontier“. Vertinimas: 8,5/10.

„Operation: Mindcrime“ debiutinį įrašą puošia kitokio tipo darbas. Jau vėlesniais „Queensrÿche“ laikais buvo galima pastebėti perėjimą nuo totalaus savo simbolio štampavimo per visą planą iki atsitiktinių objektų vaizdavimą, tai tenka daryti prielaidą, kad ir šią sritį paveikė Teitas, nes jo kolektyvo naujojo albumo viršelis yra ne kas kita, kaip tik vyro krūtinė, dengiama prasegtais marškiniais. Įdomiausias vis tik yra vaizdo centras — ant krūtinės besipuikuojantis stilizuotas vilkdalgio žiedo simbolis (originaliai vadinamas prancūziškai: fleur-de-lis, naudotas nuo viduramžių kaip prancūzų aristokratiškų dinastijų simbolis), tiksliau — tokios formos USB raktas. O čia galima pradėti laužyti galvą iki paryčių ir mąstyti, ką turėjo omeny vaizdo autorius. Galima į pagalbą pasitelkti albumo pavadinimą ir visą jo kūrybinį kontekstą. Juk Teitas — pamišęs konceptualių albumų kūrėjas.

Nuo čia prasideda diskusija apie kūrinių tekstus. Teitas šįkart nori atgauti savo stovį ir reputaciją, tai bando į priekinę liniją išvesti sunkiąją artileriją ir sviesti nebe konceptualius albumus, o visas jų trilogijas. Siužetas yra apie kažką. Kol dainų tekstai nėra oficialiai paviešinti ir niekas nedrįsta jų šifruoti pasitelkdamas savo klausos resursus, tenka remtis pačio Džefo žodžiais apie visą istoriją. „The Key“ — USB raktas, kuriame yra programa, galinti pakeisti visą pasaulį (į gerąją pusę), ir yra keturi jos kūrėjai, nesutariantys dėl to, ar ją panaudoti geriems tikslams, ar parduoti už mases pinigų. Ir čia prasideda visokie intrigų sukimai, pavyzdžiui, „The Stranger“ dainoje jau atsiranda oponentų nusamdytas žudikas, kurio misija — užmušti technologiją valdančios kompanijos lyderį ir perimti programą. Tie siužetiniai posūkiai vyksta šiame albume ir tęsis toliau kitose trilogijos dalyse. Nesunku besiklausant išgirsti, jog Teitas nėra poetiškos prigimties — jis vartoja standartines buitinės kalbos struktūras, istoriją pateikia absoliučiai gryno pasakojimo (be jokių meninių intarpų) forma, kalbantieji yra istorijos veikėjai. Nors tai yra negatyvus kriterijus, tačiau Teito bandymas iš nieko pagaminti kažką, kas sudomintų klausytoją, kuriam aktualūs tekstai, yra labai vykęs. Už „The Key“ albumo viršelį vertinimas yra 7,5/10, už tekstus — 6/10.

Grįžtant prie „Queensrÿche“ albumo, po Džefo Teito pasitraukimo tekstų kūrybos tradicijos mažai tepakito, gal net galima konstatuoti, kad suartėta su senąja kūryba. Socialinės ir individo vidinės problemos yra svarbiausios tekstų temos. Galima panagrinėti keletą pavyzdžių. „Arrow of Time“ pagrindinė mintis — gyventi teisingai ir naudoti laiką, bėgantį šaunamos strėlės greičiu. Individui siūloma įtilpti į sistemos rėmus. „Guardian“ siūloma rezistencija ir stiprus atsilaikymas susivienijus, bet neįvardijama, kas yra „enemy“. Tarp eilučių skaitant galima interpretuoti, jog oponentai yra vis tik tie, kurie palaiko negatyvą plačiojoje visuomenėje, pavyzdžiui, korumpuota ir per daug įtakinga valdžia, tiesiai sakant, „political elite“, kaip tekste ir sakoma. Svarbiausia yra priedainio paskutinė eilutė: „Evolution calling“, — į socialinio gyvenimo kontekstą įkištas priminimas, jog žmogus iš prigimties (perfrazuojant — dėl to, kad evoliucija taip lėmė) yra priverstas pastovėti už save. Šiek tiek kitoks yra „Hellfire“ — išmetama socialinė tematika, pasiliekama prie individo egzistencijos problemų, jo depresiškumo, buvimo bipolinėj būsenoj (tarp dangaus ir pragaro liepsnų), tačiau atrodo, jog visas pasaulis savaime yra pragaras. Depresijos, asmenybės ribotumo ir gyvenimo laikinumo (memento mori) tematika išlieka ir kituose tekstuose („Toxic Remedy“, „Eye9“). Socialinė problematika toliau panašiais aspektais kaip ir „Guardian“ nagrinėjama ir „Selfish Lives“ bei titulinėje dainoje „Condition Hüman“. Kaip nekeista, „Bulletproof“ tekstas yra apie meilę be atsako (nėra taip įprasta tokiems standartizuotiems metalistams kaip „Queensrÿche“), atvira ir poetinė meilės išraiška yra ir „Just Us“ tekstas. „Hourglass“ tekstas įprasmina nostalgijos ir laikinumo pajautą, išreiškia beribę laiko tėkmės galią. Paskutinėse dainose mintys pradeda kartotis, bet tematinio įvairumo tikrai pakanka. Lyrinė teksto galia gal ir nedidelė, tekstai nėra pernelyg sujausminti, sentimentalizuoti, neapeliuoja į klausytojo jausmus, nesistengia jo graudinti, bet žaismas su ritmika ir žodynu (o metalistai, ir dar tokie progresyvesni kaip „Queensrÿche“, nevengia tiek įprastų žodelių, tiek gremėzdiškų terminų) tikrai stipresnis nei Teito dabartinio projekto kūriniuose. Dar vienas didelis pliusas yra tai, kad „Queensrÿche“ narių kūryba yra labai imli įvairioms interpretacijoms, eilėse egzistuoja daugiaplaniškumas, atitinkami apmąstymų gyliai, kuriuos recenzentui pasiekti nėra labai lengva. Aukštas įvertinimas už tekstus — 8,5/10.

Muzika.

Naujosios sudėties „Queensrÿche“ su vokalistu Todu La Torė [discogs.com nuotr.]

Instrumentinis sąstatas abiejuose albumuose yra aiškus net ir visai nesidomintiems šių grupių kūryba. Standartizuotas metalistų rinkinys: gitaros (viena gitara būna retai), bosinė gitara, būgnai ir ryškus vokalistas. Vienintelis skirtumas yra tas, jog „Operation: Mindcrime“ naudoja ir visai nemažai naudoja sintezatorių ir elektroninius efektus, ko nerasi dabartinėje „Queensrÿche“ kūryboje. Klavišiniai ir elektroniniai instrumentai natūraliai sušvelnina muziką, įveda daugiau spalvų (geras pavyzdys — įdomus instrumentinis kūrinys „Discussions in a Smoke Filled Room“). Teitas kartais pavaro ir su saksofonu (labai išraiškinga „On Queue“ instrumentinė partija). „Operation: Mindcrime“ parodo, kad gali gerai žaisti ir su gitaromis — užtenka paklausyti instrumentinį „An Ambush of Sadness“ ir šią didingą temą tęsiantį kūrinį „Kicking in the Door“. Gitarinėje muzikoje pasireiškia nepriekaištingas balansas — gitaromis švariai atliekami rifai ir instrumentinės partijos, bosas pakankamai ryškus, padedantis rimtą pagrindą skambesiui, jo sunkumui. Būgnų ritmai standartiniai, jų individualumo nerasime „Operation: Mindcrime“ muzikoje. Juos galima kritikuoti nebent už muzikinių idėjų stoką, nes „Re-Inventing The Future“ rifas yra senųjų „Queensrÿche“ kūrinio „The Mission“ rifo perdirbinys. Atsakomybė krinta ant Teito, tačiau turime pripažinti, jog ir „Re-Inventing The Future“ yra pakankamai atsiskyręs nuo „The Mission“ ir skamba visai savotiškai, skirtingai.

„Queensrÿche“ repertuare instrumentinės įvairovės ir subtilybių gerokai mažiau. Vienas didesnių skirtumų yra aštresnis gitarų skambesys, paprastai ir aukštesnio tono („Toxic Remedy“, „Arrow of Time“ — chrestomatiniai aštrios gitaros pavyzdžiai). „Operation: Mindcrime“ gitara skamba tvirčiau, sodriau, sunkiau. Jau minėta, kad „Queensrÿche“ kuria be klavišų ir be kitų instrumentų, todėl muzikinis spalvingumas yra gerokai mažesnis nei Teito kolektyvo. Bosas irgi gerai girdimas, ryškus, efektyvus. Galima įžvelgti didesnį būgnų potencialą bendram muzikiniam paveikslui negu „Operation: Mindcrime“ („Guardian“ kūrinyje būgnai tampa bene pagrindinis instrumentas, nevengiama nukrypimų nuo lyginių struktūrų ir nestandartiniais ritmais „Queensrÿche“ primena, kad jie yra progresyvūs). Daugiau gitaros solo partijų — tai natūralu dėl to, kad grupė neturi jokio kito pakaitalo šiam instrumentui ir nieko panašaus į „Operation: Mindcrime“ kūrinius „Discussions in a Smoke Filled Room“ ar „An Ambush of Sadness“ net nereikėtų tikėtis. Kitaip sakant, Teito kolektyvas demonstruoja labiau rokui ir netgi būtent meniškajam rokui (angl. art rock) artimas muzikines partijas, „Queensrÿche“ — natūralų sunkiojo metalo formatą.

Vokalai abu įdomūs ir turi nemažai panašumų. Teito balsas jam senstant darosi pabrėžtinai bouviškas („Ready to Fly“ paklausius kitaip ir negalima teigti), o tai pliusas, nes anksčiau Teito aukštas balso tembras buvo užsidirbęs atitinkamą kritikos kiekį. La Torė („Queensrÿche“ naujojo vokalisto) balsas primena Teito balso dar tada, kai buvo jaunas ir gerai dainavo ir taip pat šiek tiek primena Bouvį („Bulletproof“ dainos posminės dalys ryškiausiai tą atspindi). Abu atlieka savo darbą ganėtinai kokybiškai, vokalas ir balso tembras skamba normaliai, ne per daug kraštutiniškai, artimai klausytojui.

„Queensrÿche“ kompozicijų techniniai parametrai gan įprastai. Skambesys pusiau melodingas, kartais labai melodingas („Selfish Lives“ priedainis), sentimentalus ir emociškai gerai perteiktas („The Aftermath“ — trumpas kūrinėlis, bet tų 54 sekundžių yra sočiai, kad pajustum visą nuotaiką, tvyrančią instrumentų ir vokalo skambesyje). Ritmai įvairūs, bet dažniausiai lyginiai. Kompozicijų struktūros taip pat nepastovios, bet beveik visada labai konkrečios, sukištos į posmo (angl. verse), dalies prieš priedainį (angl. pre-chorus) ir priedainio (angl. chorus) šablonus, kartais esant įžangai (angl. intro) ir užsklandai (angl. outro, final) ir esant trumpoms instrumentinėms dalims. Toks struktūrizavimas atitinka patobulintą sunkųjį metalą, kurį įprasta vadinti intelektualiuoju metalu arba kaip muzikologai-nomenklatūrininkai primeta — progresyvųjį metalą.

„Operation: Mindcrime“ kompozicijų formavimo srityje elgiasi daug laisviau, jau kaip tikri progresyvistai. Posmas-priedainis ir kitos šablono struktūrinės dalys egzistuoja daugybėje kūrinių, tačiau grupė leidžia sau ir instrumentinius kūrinius ir ilgesnes instrumentines partijas. Kadangi albumas vis dėlto yra konceptualus, tai įžangoje dažnai tenka išgirsti naratorių, kuris įsiterpia su savo remarkomis, apibūdinančiomis istorijos eigą ar perteikiančios kokį retorinį klausimą ar moralą. Ritmai galbūt labiau standartiniai nei „Queensrÿche“, melodingumo irgi ne tiek daug, klavišų ir saksofono partijos kompensuoja mažesnį melodingumą: yra galybė pusiau melodingų kūrinių („Life or Death?“, „The Fall“), bet yra ir atitinkamas kiekis stiprių ir šaltų kūrinių („The Stranger“, „Hearing Voices“). Temų kintamumas nebūdingas nei vienai iš grupių. Jų požiūris į kompozicijas: geriau trumpesni ir vienatemiai kūriniai negu ilgi ir daugiaplaniai.

Taigi muzikiniais aspektais abi grupės turi įdomių bruožų, originalių sprendimų, kurie gali labiau vienas už kitą patikti klausytojui. Tikriausiai techninė pusė atlikta vienodai kruopščiai ir kokybiškai — vieni laimėjo aštriu gitaros skambesiu ir melodingumu, kiti laimėjo instrumentine įvairovę, bet statiškesniu skambesiu. O tarp vokalų išvis lygybės ženklas. Abiem skiriami 8 balai.

„Operation: Mindcrime“ su Džefu Teitu priešakyje [cleorecs.com nuotr.]

Kūrinių išsidėstymas.
„The Key“ albumo tvarka negali būti ginčytina vien dėl to, kad yra vientisa koncepcija. Tačiau galima pažiūrėti į bendrus muzikinius kitimus albumo eigoje ir įvertinti, ar tokia konceptuali struktūra atsiperka optimaliausiu laipsniu, ar yra šiokių tokių kabliukų. Įžanga yra „Choices“ — vidutinio stiprio kūrinys, tačiau įmanoma pamanyti, kad čia Bouvis ir jis atlieka alternatyvųjį roką. Deja (laimei?), ne. Pradžia klausytoją nuteikia neprastai. Po to yra „Burn“ ir „Re-Inventing the Future“ — du hitiniai kūriniai, patrauklus melomano ausiai. Galima tai vertinti kaip teisingą sprendimą. Melodingesnė ir ramesnė, ir spalvingesnė „Ready to Fly“ iškart ir instrumentinis „Discussions in the Smoke Filled Room“ — pakitimas vėlgi į naudą. „Life or Death?“ yra hitinio skambesio kūrinys, vėl pokytis, vėl puiku. Po to prasideda sunkumai: „The Stranger“ (kertinis konceptualaus albumo kūrinys, centras) ir „Hearing Voices“. Lengva ir melodinga „On Queue“ ir po jos iškart labai subtili instrumentinė siuita „An Ambush of Sadness“ ir jos tęsinys, kompleksų pilnas progresyvus „Kicking in the Door“ — intelektualiosios muzikos fazė. Ir visa tai užbaigia stipresnis „The Fall“. Struktūra labai spalvota, bet labai patraukli. Klausytojas iš pat pirmo perklausymo nuo A iki Z pajus, kad albumas labai vertas dėmesio, nes jis skamba visumoje labai šviežiai. Vertinimas: 9,5 balo.

„Queensryche“ albumo „Condition Hüman“ struktūra daug labiau kritikuota. Vienoj vietoj iškart trys bene ryškiausi albumo kūriniai „Arrow of Time“, „Guardian“ ir „Hellfire“ — visi trys panašaus sunkumo ir melodingumo. Toliau klausant albumo juntamas kūrinių ryškumo silpnėjimas. „Toxic Remedy“ yra aštrus metališkas, bet nepernelyg įsimintinas kūrinys, po to lėtesnis „Selfish Lives“ su įsimintinu melodingu priedainiu. „Eye9“ iškrenta iš konteksto kaip silpnoka daina. Paklausius kelių tolimesnių kūrinių galima užmiršti, kad toks kūrinys išvis buvo. Šiokia tokia normalizacija pasiekiama su šiek tiek skirtingom dviem dainom. „Bulletproof“ — lėta, sentimentali, melodinga, „bliaunamoji“. „Hourglass“ su lengvu posmu, bet aštriu priedainiu, daugiau alternatyvi, tačiau kūrinio finale grįžta melodingumas. „Just Us“ „bliaunamoji“ meilės daina irgi silpnesnė ir automatiškai paplaunama iš atminties archyvų po kelių minučių. „All There Was“ — turi energingą gitaros solo, pirmas kietesnis kūrinys nuo pat „Toxic Remedy“, galima skelbti baisiojo albumo periodo pabaigą. Ekscentriškiausia ir trumpiausia „The Aftermath“ po to ir finalui sudėtingas, įsimintinesnis ir sunkesnis titulinis kūrinys „Queensrÿche“. Tenka rašyti diagnozę, kad nuo „Eye9“ yra tikimybė, kad klausytojui albumas pabos ir jį numes arba vargs, kol atras kažką panašaus iki „Guardian“. Tai jam nelabai patiks. Todėl vertinimas nėra itin aukštas: 7 balai.

Trumpai apibendrinant albumo struktūrizavimą — daug vientisesnis, harmoningesnis ir lengviau klausomas yra „The Key“, o „Condition Hüman“ klausomas sunkiau, nebent melomanas nusprendžia rankioti jį atsitiktine tvarka po dainą. Iš esmės, albumas nekonceptualus, todėl nėra skirtumo, kokia tvarka jis klausomas, tačiau didžioji dalis klausytojų juo mėgaujasi taip, kaip jo sudarytojai nusprendė, todėl tvarkos ir galimos atmetimo reakcijos faktorius turi būti įvertintas.

Nuo šio momento aš, recenzentas, pradedu rašyti pirmuoju asmeniu ir išsakau savo asmeninę subjektyvią nuomonę apie šiuos du įdomius albumus. Pradedame nuo dainų kategorizavimo žaidimo:

Sunkiausios — „Queensrÿche“ kūriniai „All There Was“ ir „Toxic Remedy“, „Operation: Mindcrime“ kūriniai „The Stranger“ ir „Hearing Voices“.
Lengviausios (melodingiausios) — „Queensrÿche“ dainos „Bulletproof“ ir „Just Us“, „Operation: Mindcrime“ dainos „Ready to Fly“ ir „On Queue“.
Paprasčiausios — „Queensrÿche“ kūriniai „Eye9“ ir „Just Us“, „Operation: Mindcrime“ dainos „Choices“ ir „Life or Death?“
Ryškiausios — „Queensrÿche“ dainos „Guardian“ ir „Arrow of Time“, „Operation: Mindcrime“ kūriniai „Re-Inventing the Future“ ir „The Stranger“.
Sudėtingiausios (progresyviausios) — „Queensrÿche“ dainos „Guardian“ ir „Condition Hüman“, „Operation: Mindcrime“ dainos „Kicking in the Door“ ir „The Fall“.
Įdomiausios (neįprasčiausios) — „Queensrÿche“ kūriniai „The Aftermath“ ir „Condition Hüman“, „Operation: Mindcrime“ instrumentiniai kūriniai „Discussions in the Smoke Filled Room“ ir „An Ambush of Sadness“, taip pat „Hearing Voices“.

Galiausiai sudarau abiejų grupių albumų mėgstamiausių kūrinių penketukus.

Top 5 „Queensrÿche“ albumo „Condition Hüman“ dainos:
1. „Condition Hüman“
2. „Guardian“
3. „The Aftermath“
4. „Hellfire“
5. „Hourglass“

Top 5 „Operation: Mindcrime“ albumo „The Key“ kūriniai:
1. „An Ambush of Sadness“
2. „Re-Inventing the Future“
3. „Hearing Voices“
4. „Kicking in the Door“
5. „Life or Death?“

Ir finalinis vertinimas, kuris susideda iš 5 procentų balo už albumo viršelį, po 20 procentų už tekstus ir albumo struktūrą, o likę 55 procentai – balai už muziką.

„Condition Hüman“ gauna 7,93 balo. Apvalinu iki 8 balų.
„The Key“ gauna 7,88 balo. Taip pat apvalinu iki 8 balų.

Objektyvus vertinimas beveik lygus, vos vos pranašesnis „Queensrÿche“ darbui, bet vis labiau dėl to albumo vientisumo ir patrauklumo simpatijas reiškiu „Operation: Mindcrime“ debiutui. Išvada trumpa: abiem grupėm pasisekė pakankamai gerai, aš albumus vertinu palankiai ir abu vienodai stipriai rekomenduoju paklausyti sunkesnės muzikos mėgėjams.

Abiejų albumų galima paklausyti „Spotify“, žemiau pateikiamos kelios „Youtube“ nuorodos:

„Queensrÿche“ — „Arrow of Time“



„Queensrÿche“ — „Guardian“



„Queensrÿche“ — „Hellfire“



„Operation: Mindcrime“ albumo „The Key“ visas įrašas



Parengė Einaras Sipavičius