Naujienos > Muzikos naujienos
ALBUMO RECENZIJA | Brandus metalcore iš britų grupės "Bury To...
Paskelbta: 2016-04-04 14:59
Bury Tomorrow.
Pastebėjau, jog nemenka dalis „MUSIC.LT“ skaitytojų apie „Bury Tomorrow” atsiliepė palankiai, o tai labai sveikintina, mat metalcore stiliaus muzika dažniausiai yra apibūdinama kaip blanki, neoriginali ir neįdomi bei nustumiama į šalį. Šie teigiami atsiliepimai „Sunkios muzikos atradimuose” mane paskatino parašyti šią itin paprastą, bet nuoširdžią apžvalgą.
Šią grupę atradau 2010-aisiais, Didžiosios Britanijos „Sonisphere” festivalio šeštoje pagal dydį scenoje. Nedidelė scena prie baro, pasirodymas viduryje dienos ir pirmą kartą gyvai išgirsti „You & I” ir „These Woods Aren’t Safe For Us”. Tąkart po jų pasirodymo kantriai laukiau greta scenos – iš vokalisto Dani rankų nupirktą debiutinį „Portraits” papuošė viso penketuko parašai.
Praėjus keletui mėnesių, šią grupę dar kartą išvydau Londone, 200 lankytojų talpinančioje „Camden Barfly“ muzikos klubo salėje. Keletas svarų už trijų grupių pasirodymą – tą vakarą „BT“ grojo kartu su „Shadows Chasing Ghosts” ir „Burn The Fleet”. Po to vakaro sekė dar bent pora kartų, kai savo akimis mačiau kaip greitai šie vaikinai tobulėja. Akivaizdu, jog ir auditorijos skaičius augo, o perkant bilietus vis dažniau pamatydavai „Sold Out”.
Antrasis albumas „The Union of Crowns” suformavo dabartinį grupės skambesį.Tai buvo metų albumas, kokybiškas metalcore su tvirtu vyrišku vokalu, melodingais riff’ais. Kažkada ši grupė man buvo lyg sunkesnis „Alexisonfire” variantas, o po viduramžių motyvų kupino antrojo darbo jie stojo greta australų „Parkway Drive”, tačiau britų variantas turėjo švaraus vokalo partijų! Būtent su šių australų lyderio Winston McCall plaučių ir diafragmos galimybėms buvo lyginamas itin patobulėjęs Dani – Winter Bates vokalas. Žinoma, likę keturi grupės nariai (tarp jų ir Dani brolis, grupės bosistas Davyd) taipogi neleido laiko veltui ir tobulėjo, tačiau itin dažnai dėl vokalo kritikuojamas Dani rėžė skaudų antausį visiems kritikams ir silpniausios grandies grupėje nebeliko. Paskutinį kartą, kai mačiau grupės narius gyvai (2013-ieji), šių vaikinų galvose sukosi mintys apie trečiąjį darbą, kuriame turėjo debiutuoti iš Mehdi Vismara pagrindinio gitaristo vietą perėmęs Kristan Dawson (ex-„The Soulless”). 2013-ųjų vasarą „Bury Tomorrow” užbaigė albumo turus pagrindinėse „Download” ir „Reading/Leeds” scenose.
Trečiasis darbas, bei puikūs gyvi pasirodymai įtvirtino britų pozicijas tarptautinėse scenose. K.Dawson į „BT” muziką įnešė unikalių techniškų riff’ų, ir nenuostabu, jog tai tapo antruoju kartu, kai jie įrodė, jog gali dar geriau. Būtent „Runes“ albumas yra glaudžiai susijęs su 4-uoju, 2016-ųjų metų darbu „Earthbound“.
Prieš mėnesį šviesą išvydęs „Earthbound“ turėjo vieną tikslą – suderinti kietą ir sunkų old school metalcore su „Runes“ sukurtu skambesiu. Anot Dani, šis albumas skirtas gyviems pasirodymams – tai muzika sukurta mosh pit‘ams, wall of death‘ams ir circle pit‘ams. Manau, jog tai užkoduota ir albumo pavadinime – „BT“ grįžo prie esmės, prie savo šaknų.
Pirmoji daina „The Eternal“ nieko nelaukia – be jokių įžangų pasigirsta sunkiasvoriai riff‘ai, greiti būgnai ir Dani growl‘as. Tai nuteikia itin maloniai, jauti, jog praėjus 6 metams nuo pirmosios mūsų pažinties ši Southampton‘e susibūrusi penkeriukė nenuvylė ir šįkart. Galbūt ši daina kiek primena „The Union of Crowns“ pirmąjį kūrinį „Redeemer“, tačiau šį kartą kartelė iškelta kiek aukščiau, o priedainių metu girdimas K.Dawson darbas glosto ausis.
Antroji albumo daina „Last Light“ kiek melodiškesnė, jos metu antrasis vokalistas/gitaristas Jason Cameron gauna daugiau laiko demonstruoti savo išskirtinio vokalo galimybes. Ši daina unikali savo priedainiu, kuriame abu vokalistai atlieka savo partijas vienu metu – to iki šiol dar nebuvo! Būtent šios dainos metu circle pit’ai turėtų kiek nurimti, o dainuoti kartu su grupe mėgstantys turės gerą progą pasireikšti – ypač per paskutinias keliasdešimt sekundžių, kurių fone Kristan ir toliau išdarinės stebuklus.
Debiutinis albumo singlas „Earthbound“ turi po dalelytę likusių 9 albumo dainų. Būtent ši daina apibendrina visą albumą. Galvoje įstrigs ne tik šio kūrinio priedainis, bet ir pirmasis riff‘as ir pabaigoje girdimas breakdown‘as.
Vienas stipriausių albumo momentų – „The Burden“. Galva kratosi jau nuo pirmųjų sekundžių, priedainis įtraukia jau po pirmosios perklausos. Vos kiek daugiau nei 3 minutes trunkanti daina turi ir itin greitų partijų, ir lėtesnių akimirkų. Galiausiai, ties 3 minute, galime pasimėgauti tik Jason ir Kristan darbu – gitaros tapping persipina su „so this is how I become a man, alone, set free“ dainos žodžiais.
Ilgiausia albumo daina „Cemetery“ (4:06) drįsčiau įvardinti kaip silpniausią albume – priedainis neįprastas, jame skambantys keli powerchord‘ai apsunkina situaciją, kurios negelbėja net ir lead partijos. Būtent lėtas sunkiasvoris priedainis ir smukdo šią dainą, tampa žemyn tempiančiu inkaru. Dainos aukščiausiais taškais tampa breakdown‘ai. Tai nėra prasta daina, Dani partijos čia taipogi nuostabios, tačiau ji nublanksta tarp greičio kupinų „Earthbound“ šedevrų.
„Restless & Cold“ – daina, kurios pagrindu tampa būgnai, gitarų čia kiek mažiau. Tai gaivus sugrįžimas atgal į albumą, pasibaigus „Cemetery“, 6-oji albumo daina prasideda Jason‘o melodijomis. Ši daina lyg du atskiri kūriniai sujungi į vieną – tiek verse, tiek chorus labai skiriasi vienas nuo kito, tačiau „BT“ dar kartą surado būdus derinti tai kas nesuderinama.
„301“ – albumo siurprizas. Greiti „thrash“/“hardcore“ tipo riff‘ai lyg užuomina, jog dainoje galime tikėtis iki šiol negirdėto įvykio – trečiojo vokalo. Šios dainos pabaigoje savo partiją atlieka 1994-aisiais susikūrusios amerikiečių hardcore grupės „Hatebreed“ vokalistas Jamey Jasta. Nestebina, jog ir dainos žodžiuose atsispindi „punk“ dvasia - žodžiai ganėtinai atviri, čia kalbama apie pačius negatyviausius žmones kelyje be jokių užuolankų – „but to most you're a worthless cunt, no one fucking asked you, no one truly cares“ ar „you are nothing, you are worthless, don't act like you've earned this“.
„Memories“ – Jason mėgstamiausia albumo daina ir anot jo, ši daina taps pagrindu sekančiam albumui, o dainos priedainį jis laiko vienu geriausių kokį teko parašyti. Dainos struktūra itin gera – pradžioje nenuspėjamas breakdown‘as, visos dainos metu girdimi svaiginantys gitarų riff‘ai, tobulas balansas tarp priedainių ir verse‘ų, o Adam Jackson būgnų partija bridge metu sukuria nuostabią atsmosferą. Ši daina galėjo tobulai užbaigti albumą, tačiau mūsų laukia dar pora nenugludintų deimantų!
„For Us“ man tapo albumo atradimu. Šis kūrinys turėjo tapti pagrindiniu albumo singlu, tačiau galiausiai šiam darbui buvo pasirinktas „Earthbound“. Įrašant albumą ši daina sukūrė ribą, kurią kitos albumo dainos turėjo peržengti norėdamos patekti į galutinį dešimtuką. Būtent dėl šios priežasties nemažai užbaigtų albumo demo versijų grįžo ant darbo stalo, kur buvo tobulinamos ir perrašomos. Ši daina verta tapti sekančiu albumo singlu!
Pirmame „Bury Tomorrow“ albume girdėtas „Anything With Teeth“ turėjo tęsinį – įrašinėjant „The Union Of Crowns“ daina „Bitemarks“ turėjo „Anything With Teeth Part 2“ demo pavadinimą. Naujausiame darbe girdimas „Bloodline“ lyg antroji sunkiosios „Sceptres“ dainos dalis – tik šį kartą viskas sunkiau ir tamsiau. Dainoje neeksperimentuojama, viskas atlikta pagal „Bury Tomorrow“ jau aiškiai žinomą formulę. Dainą ir albumą užbaigia dar vienas K.Dawson gitaros solo.
Šiame albume nebuvo ramesnių, tik Jason‘o vokalui skirtų dainų – „Portraits“ turėjo akustinę „Relief“, „The Union of Crowns“ turėjo pabaigai pasiliktą „A Curse“ ir net „Runes“ turėjo porą akustinių dainų (nors jos ir buvo papildomos). Matyt tokiu būdu „Bury Tomorrow“ norėjo parodyti savo nusiteikimą grįžti prie gryno metalcore. Šis jų pasirinkimas pasiteisino, albumas labai pasisekęs. Žengtas dar vienas žingsnis į priekį!
Trumpai
Šį albumą vertinu kaip tikro kokybiško metalcore leidimą ir itin rekomenduoju „Parkway Drive“, „Alexisonfire“, „Architects“, „I Killed The Prom Queen“, „Killswitch Engage“ ar „The Amity Affliction“ gerbėjams.
Vokalisto Dani mėgstamiausia albumo daina – „Eternal“
Vokalisto/gitaristo Jason mėgstamiausia albumo daina – „Memories“
Gitaristo Kristan mėgstamiausia albumo daina – „Cemetery“
Būgnininko Adam mėgstamiausia daina – „For Us“
Bosisto Davyd mėgstamiausia albumo daina – „301“
Išleidimo data – 4-oji sausio savaitė, 2016. Įrašų kompanija – „Nuclear Blast“.
Albumo recenziją parengė Mantas Daleckis
Šią grupę atradau 2010-aisiais, Didžiosios Britanijos „Sonisphere” festivalio šeštoje pagal dydį scenoje. Nedidelė scena prie baro, pasirodymas viduryje dienos ir pirmą kartą gyvai išgirsti „You & I” ir „These Woods Aren’t Safe For Us”. Tąkart po jų pasirodymo kantriai laukiau greta scenos – iš vokalisto Dani rankų nupirktą debiutinį „Portraits” papuošė viso penketuko parašai.
Praėjus keletui mėnesių, šią grupę dar kartą išvydau Londone, 200 lankytojų talpinančioje „Camden Barfly“ muzikos klubo salėje. Keletas svarų už trijų grupių pasirodymą – tą vakarą „BT“ grojo kartu su „Shadows Chasing Ghosts” ir „Burn The Fleet”. Po to vakaro sekė dar bent pora kartų, kai savo akimis mačiau kaip greitai šie vaikinai tobulėja. Akivaizdu, jog ir auditorijos skaičius augo, o perkant bilietus vis dažniau pamatydavai „Sold Out”.
Antrasis albumas „The Union of Crowns” suformavo dabartinį grupės skambesį.Tai buvo metų albumas, kokybiškas metalcore su tvirtu vyrišku vokalu, melodingais riff’ais. Kažkada ši grupė man buvo lyg sunkesnis „Alexisonfire” variantas, o po viduramžių motyvų kupino antrojo darbo jie stojo greta australų „Parkway Drive”, tačiau britų variantas turėjo švaraus vokalo partijų! Būtent su šių australų lyderio Winston McCall plaučių ir diafragmos galimybėms buvo lyginamas itin patobulėjęs Dani – Winter Bates vokalas. Žinoma, likę keturi grupės nariai (tarp jų ir Dani brolis, grupės bosistas Davyd) taipogi neleido laiko veltui ir tobulėjo, tačiau itin dažnai dėl vokalo kritikuojamas Dani rėžė skaudų antausį visiems kritikams ir silpniausios grandies grupėje nebeliko. Paskutinį kartą, kai mačiau grupės narius gyvai (2013-ieji), šių vaikinų galvose sukosi mintys apie trečiąjį darbą, kuriame turėjo debiutuoti iš Mehdi Vismara pagrindinio gitaristo vietą perėmęs Kristan Dawson (ex-„The Soulless”). 2013-ųjų vasarą „Bury Tomorrow” užbaigė albumo turus pagrindinėse „Download” ir „Reading/Leeds” scenose.
Trečiasis darbas, bei puikūs gyvi pasirodymai įtvirtino britų pozicijas tarptautinėse scenose. K.Dawson į „BT” muziką įnešė unikalių techniškų riff’ų, ir nenuostabu, jog tai tapo antruoju kartu, kai jie įrodė, jog gali dar geriau. Būtent „Runes“ albumas yra glaudžiai susijęs su 4-uoju, 2016-ųjų metų darbu „Earthbound“.
Prieš mėnesį šviesą išvydęs „Earthbound“ turėjo vieną tikslą – suderinti kietą ir sunkų old school metalcore su „Runes“ sukurtu skambesiu. Anot Dani, šis albumas skirtas gyviems pasirodymams – tai muzika sukurta mosh pit‘ams, wall of death‘ams ir circle pit‘ams. Manau, jog tai užkoduota ir albumo pavadinime – „BT“ grįžo prie esmės, prie savo šaknų.
Pirmoji daina „The Eternal“ nieko nelaukia – be jokių įžangų pasigirsta sunkiasvoriai riff‘ai, greiti būgnai ir Dani growl‘as. Tai nuteikia itin maloniai, jauti, jog praėjus 6 metams nuo pirmosios mūsų pažinties ši Southampton‘e susibūrusi penkeriukė nenuvylė ir šįkart. Galbūt ši daina kiek primena „The Union of Crowns“ pirmąjį kūrinį „Redeemer“, tačiau šį kartą kartelė iškelta kiek aukščiau, o priedainių metu girdimas K.Dawson darbas glosto ausis.
 |
Bury Tomorrow. |
Antroji albumo daina „Last Light“ kiek melodiškesnė, jos metu antrasis vokalistas/gitaristas Jason Cameron gauna daugiau laiko demonstruoti savo išskirtinio vokalo galimybes. Ši daina unikali savo priedainiu, kuriame abu vokalistai atlieka savo partijas vienu metu – to iki šiol dar nebuvo! Būtent šios dainos metu circle pit’ai turėtų kiek nurimti, o dainuoti kartu su grupe mėgstantys turės gerą progą pasireikšti – ypač per paskutinias keliasdešimt sekundžių, kurių fone Kristan ir toliau išdarinės stebuklus.
Debiutinis albumo singlas „Earthbound“ turi po dalelytę likusių 9 albumo dainų. Būtent ši daina apibendrina visą albumą. Galvoje įstrigs ne tik šio kūrinio priedainis, bet ir pirmasis riff‘as ir pabaigoje girdimas breakdown‘as.
Vienas stipriausių albumo momentų – „The Burden“. Galva kratosi jau nuo pirmųjų sekundžių, priedainis įtraukia jau po pirmosios perklausos. Vos kiek daugiau nei 3 minutes trunkanti daina turi ir itin greitų partijų, ir lėtesnių akimirkų. Galiausiai, ties 3 minute, galime pasimėgauti tik Jason ir Kristan darbu – gitaros tapping persipina su „so this is how I become a man, alone, set free“ dainos žodžiais.
Ilgiausia albumo daina „Cemetery“ (4:06) drįsčiau įvardinti kaip silpniausią albume – priedainis neįprastas, jame skambantys keli powerchord‘ai apsunkina situaciją, kurios negelbėja net ir lead partijos. Būtent lėtas sunkiasvoris priedainis ir smukdo šią dainą, tampa žemyn tempiančiu inkaru. Dainos aukščiausiais taškais tampa breakdown‘ai. Tai nėra prasta daina, Dani partijos čia taipogi nuostabios, tačiau ji nublanksta tarp greičio kupinų „Earthbound“ šedevrų.
„Restless & Cold“ – daina, kurios pagrindu tampa būgnai, gitarų čia kiek mažiau. Tai gaivus sugrįžimas atgal į albumą, pasibaigus „Cemetery“, 6-oji albumo daina prasideda Jason‘o melodijomis. Ši daina lyg du atskiri kūriniai sujungi į vieną – tiek verse, tiek chorus labai skiriasi vienas nuo kito, tačiau „BT“ dar kartą surado būdus derinti tai kas nesuderinama.
„301“ – albumo siurprizas. Greiti „thrash“/“hardcore“ tipo riff‘ai lyg užuomina, jog dainoje galime tikėtis iki šiol negirdėto įvykio – trečiojo vokalo. Šios dainos pabaigoje savo partiją atlieka 1994-aisiais susikūrusios amerikiečių hardcore grupės „Hatebreed“ vokalistas Jamey Jasta. Nestebina, jog ir dainos žodžiuose atsispindi „punk“ dvasia - žodžiai ganėtinai atviri, čia kalbama apie pačius negatyviausius žmones kelyje be jokių užuolankų – „but to most you're a worthless cunt, no one fucking asked you, no one truly cares“ ar „you are nothing, you are worthless, don't act like you've earned this“.
„Memories“ – Jason mėgstamiausia albumo daina ir anot jo, ši daina taps pagrindu sekančiam albumui, o dainos priedainį jis laiko vienu geriausių kokį teko parašyti. Dainos struktūra itin gera – pradžioje nenuspėjamas breakdown‘as, visos dainos metu girdimi svaiginantys gitarų riff‘ai, tobulas balansas tarp priedainių ir verse‘ų, o Adam Jackson būgnų partija bridge metu sukuria nuostabią atsmosferą. Ši daina galėjo tobulai užbaigti albumą, tačiau mūsų laukia dar pora nenugludintų deimantų!
„For Us“ man tapo albumo atradimu. Šis kūrinys turėjo tapti pagrindiniu albumo singlu, tačiau galiausiai šiam darbui buvo pasirinktas „Earthbound“. Įrašant albumą ši daina sukūrė ribą, kurią kitos albumo dainos turėjo peržengti norėdamos patekti į galutinį dešimtuką. Būtent dėl šios priežasties nemažai užbaigtų albumo demo versijų grįžo ant darbo stalo, kur buvo tobulinamos ir perrašomos. Ši daina verta tapti sekančiu albumo singlu!
Pirmame „Bury Tomorrow“ albume girdėtas „Anything With Teeth“ turėjo tęsinį – įrašinėjant „The Union Of Crowns“ daina „Bitemarks“ turėjo „Anything With Teeth Part 2“ demo pavadinimą. Naujausiame darbe girdimas „Bloodline“ lyg antroji sunkiosios „Sceptres“ dainos dalis – tik šį kartą viskas sunkiau ir tamsiau. Dainoje neeksperimentuojama, viskas atlikta pagal „Bury Tomorrow“ jau aiškiai žinomą formulę. Dainą ir albumą užbaigia dar vienas K.Dawson gitaros solo.
Šiame albume nebuvo ramesnių, tik Jason‘o vokalui skirtų dainų – „Portraits“ turėjo akustinę „Relief“, „The Union of Crowns“ turėjo pabaigai pasiliktą „A Curse“ ir net „Runes“ turėjo porą akustinių dainų (nors jos ir buvo papildomos). Matyt tokiu būdu „Bury Tomorrow“ norėjo parodyti savo nusiteikimą grįžti prie gryno metalcore. Šis jų pasirinkimas pasiteisino, albumas labai pasisekęs. Žengtas dar vienas žingsnis į priekį!
Trumpai
Šį albumą vertinu kaip tikro kokybiško metalcore leidimą ir itin rekomenduoju „Parkway Drive“, „Alexisonfire“, „Architects“, „I Killed The Prom Queen“, „Killswitch Engage“ ar „The Amity Affliction“ gerbėjams.
Vokalisto Dani mėgstamiausia albumo daina – „Eternal“
Vokalisto/gitaristo Jason mėgstamiausia albumo daina – „Memories“
Gitaristo Kristan mėgstamiausia albumo daina – „Cemetery“
Būgnininko Adam mėgstamiausia daina – „For Us“
Bosisto Davyd mėgstamiausia albumo daina – „301“
Išleidimo data – 4-oji sausio savaitė, 2016. Įrašų kompanija – „Nuclear Blast“.
Albumo recenziją parengė Mantas Daleckis